MBGatvė
Gimnazistų laikraštis
Daug stebuklų yra pasaulyje, tik ne visiems jie prieinami; vieniems dėl to, kad jų negirdi ir nemato, kitiems dėl to, kad jų nesupranta. (M. K. Čiurlionis)
2021 – Vytauto Mačernio metai
Poetas Vytautas Mačernis (1921–1944)
Austėja Klevaitė IV g kl.
ne rimas
Skylėta galva sutikau rytą
pati, o gal tamsoje subadyta
velnio žiedais dygti bandyta
nuskinta supinta vainiku patupdyta
raunu – šukuoji
rėkiu tu linguoji
papurtyta purtais jeigu
galėčiau pavergt tave turtais
bet negaliu
negaliu nemoku įrėmint tėkmės
pakišt ją po kilimu ir trypt kol nudvės
nereikia nenoriu paleidžiu skrendi
pakilus paklysti tarp pirštų tirpsti
kaip skausmas kaip baimė kaip vaško krūva
ar ryto rasa kaitros pakeista
kaip aš ir mano skylėta galva
paliksim tik purvino sniego bala
todėl sulūžusiu degtuku užsidegu rankas
užmerkiu iškrentu išsitiesiu nes plinta
kol karštis šoka tol vėjo surakinta aš dar
kūnas ugnyse, o mintyse jau švinta.
***
Nerimas – dažnai apsilankanti emocija. Nors nerimauju dėl daug dalykų, bet, manau, daugiausiai žalos pridaro siaubas dėl laiko tėkmės. Atrodo, jo tiek nedaug žmogus turi, o nori padaryti daug daugiau, nei suspės. Tada pagalvoju, kad viskas priklauso nuo to, kaip jis į tai žiūrės. Laiko bus mažai, jeigu nesustos galvoti, kad jo mažėja. Apie tai ir rašau. Dvi pirmos ir trečios strofos pusė atspindi mano siaubą, o likusi dalis – atsikvėpimą, suvokimą, kad mes visi kažkada „ištirpsim“ ir tik nuo mūsų priklausys, kas mus ištirpdys. Ar tai bus nerimas, kad laiko nedaug, kad nieko nespėjame, per lėkimą užsimiršimas gyvent, ar karštis – emocija – aistra, meilė, džiaugsmas. Labai dažnai taip susikoncentruoju į būtinybę išnaudoti akimirkos potencialą, nes laikas senka, kad ją pražiopsau. Šis eilėraštis priminimas sau, kad nepamirščiau – geriau lenktyniauti su vėju nei su laiku. Jis niekur nepabėgs, jeigu negaudysiu.
Livija Kazlauskaitė IVg
NERIMAS
Kai skraidai minčių padangėm, bet nėra, kur nusileisti,
Nėra, tos vietos, kurioje galėtum jaukiai pasijusti.
Kai visas saugias ir laimės kupinas mintis
Apgaubia nežinomybės šešėlių šaltis.
Nežinios
Einu
Ritmu
Ir
Mintys
Amžinybėje
Suyra.
Kai atitrūksti nuo savęs
Ir nutūpi dabartyje, kitam priklausančioje,
Nežinodamas tiesos,
Jį gaubiančios.
Neriu į tamsią
Erdvę
Ritmingai
Irdamasis,
Melancholijos
Atsikratyti
Siekdamas.
Kai tuštumoje skęsta ateitis
Ir tempiasi į šaltą dugną.
Bet jau tiesia delną šviesųjį viltis,
Į jį visom jėgom įsikabinti reikia.
Šiuo eilėraščiu norėjau pavaizduoti, kad nerimą sukelia nežinomybė. Ji gali pasireikšti abejonėmis dėl savo ateities, dėl artimojo sveikatos ar padėties, dėl svarbaus įvykio baigties. Visa tai verčia žmogų nerimauti, mintyse kurti pačius blogiausius ateities scenarijus. Nesvarbu, kaip sunku tai būtų, reikia kovoti su tamsa, stverti ir įsikibti į vilties „delną šviesųjį“, kuris gali padėti apšviesti saugias ir palaimingas mintis, prisiminimus, taip nuvejant kankinančius nežinios ir nerimo šešėlius.
Eglė Rimšelytė IV g
Nerimas
Pasikinkęs šaltą vėją,
Medžių paslėpta alėja
Nerimas niūrus atskriejo,
Širdį manąją užliejo:
Kuo man būti?
Kaip gyventi?
Prasmę man kaip išgvildenti?..
Ima suktis man galva,
Sunkių klausimų pilna.
Nerimui pripildžius sielą,
Viskas tampa nebemiela.
Aš tada į gamtą traukiu,
Ant kelmelio susitraukiu...
Ir tyliu, gamtos klausausi,
Nuo savęs pačios slapstausi.
Saulės spinduliai šilti,
Debesėlių pridengti,
Kartais pasiekia mane,
Pasislėpusią miške,
Nerimo tinklus išsklaido,
Ir niūrias mintis nubaido.
Greta Vaitkevičiūtė, IV g
Balsas dreba, kai pamokoje atsakymą sakau,
Daužosi širdis, kai kontrolinį rašau.
Visi darbai ateinančios savaitės sėdi atminty,
Reikia planuoti, galvoti, suspėti, nepavėluoti.
Reikia išmokti, gerai egzaminui pasiruošti.
O kas, jei nepavyks? Jei žinios galvą paliks?
Į nežinomybę visi stojimo planai nuskris.
O ramų savaitgalio vakarą, kai mokykla pamiršta,
Pilvo gelmėje, kur baimė glūdi tamsoje,
Pradeda lietis klausimai: ką veiksiu ateityje?
Kuo tapsiu? Ir ką žmonės veikia dieną iš dienos?
Nejaugi darbas, maistas, gal draugai ar hobis tai jau viskas?
Ateities nežinomybė kelia baimę,
Kaip tarp klausimų surasti laimę?
Mokykla moko gramatikos, formulių, taisyklių,
O kas išmokys kasdienių subtilybių?
Tai nerimas jauno žmogaus - mokykla, ateitis,
Nors visur tik mano jauno, nepažinto pasaulėlio dilemos,
Egocentriškumui sakau „Ne!“, nereik dar vienos problemos.
Baltieji lokiai skaičiuoja dienas paskutines,
Kertami Amazonės miškai - likusias minutes,
O mes dirbam bejėgiai, kapitalizmo kaliniai,
Kad dienos gale televizorių pasitiktumėm džiugiai.
Marija Sarafinaitė IV g
Nerimo kelias
Pievoj plačioj apsikabinusi kelius
Stebėjau aš danguj debesėlius.
Nors vaizdas – lyg palaima man tikra,
Jaučiau, lyg viską supo kažkokia klasta.
Kažkas tarytum sėlino paskum,
Maišydamas šaukštą deguto su medum,
Ir pažinau – tai nerimas beveidis,
Iš savo gniaužtų lengvai nepaleisiąs.
Jis ginė lauk mane iš pievos,
Kažkur kitur, kur tamsios dienos,
Ir liepė rinktis vieną kelią,
Kurių daug vedė per miškelį.
Takai visi buvo skirtingi,
Iš pirmo žvilgsnio – svarbūs, reikalingi,
Bet iš visų išrinkti vieno negalėjau,
Tad teko pasikliauti vėju.
Kur jis nustums, kur jis patrauks,
Nusprendžiau, ten širdis mano keliaus –
Neatlaikysiu tokio nerimo spaudimo,
Pati sau pasirinkt likimą.
Matas Žvirblis IV g
Kas gali atsakyti į žmogaus gyvenimo klausimą? Ką apie tai mąsto Mačernis, o ką Jūs?
Žmogaus gyvenimo klausimas ar gyvenimo tikslas (prasmė) yra amžina žmogaus esybės paslaptis. Visoje mąstančio žmogaus istorijoje šis klausimas buvo ir yra viena labiausiai diskutuojamų temų, kur kiekvienas individas turi savo asmeninę tiesą. Vytautas Mačernis yra XX a. pradžios poetas, kūręs Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, šis blyškus pasaulio fonas atsispindėjo ir to meto literatūroje su egzistencializmo išpopuliarėjimu. Mačernio požiūrį į šį klausimą taip pat atsispindi krikščioniško egzistencializmo užuomazgos. Jis sako, kad žmogus neturi pasiduoti tuštybei, bet tai nereiškia, kad jis turi gyventi monotoniškai. Pasak Mačernio, tikrasis gyvenimas yra aukštosios akimirkos, kurios suteikia individo gyvenimui prasmę, todėl nuolatinis malonumų ieškojimas yra beprasmis („Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš tau atsakau: aukštosios akimirkos! Jos vienos padaro gyvenimą tikrai vertingą“). Mano nuomone, kiekvienas žmogus yra skirtingas, su unikaliomis gyvenimo sąlygomis ir aplinkybėm. Daugelis randa ramybę ar pašaukimą religijoje, savo einamose pareigose ar įsipareigojimuose, bet tai nėra savo tikslo atradimo rėmai. Mano nuomone, žmogus į savo gyvenimo klausimą gali atsakyti tik jis pats, todėl į šią dilemą yra tiek pat atsakymų, kiek ir yra bandančių į juos atsakyti.
Melita Valiūnaitė IV g
Žvaigždžių kupinas dangus atveria kelius
Į neapsakomas minčių sferas,
Į nerimo kupinus baseinus,
Kuriuose sklando giliausi apmąstymai.
Nerimo apimtas aš einu tamsiu taku,
Mąstydamas apie ateitį bei praeitį,
Mąstydamas apie tai, kas lemta,
Ir tai, kas slypi giliai manyje.
Minčių apimtas ir užvaldytas aš
žvalgausi aplinkui – visur tik tamsa.
Einu siauru taku ir žiūriu į žvaigždėtą dangų,
paskandintas savų minčių jūroje.
Jaučiu, kaip plaučiuose pritrūksta oro,
Jaučiu, kaip gumulas gerklėje vis didėja.
Norisi rėkti, šaukti ir verkti,
Tačiau esu smaugiamas paties savęs.
Užmerkiu akis, pasinerdamas į tamsą.
Įkvepiu oro, bandydamas nuraminti mintis.
Pajaučiu pastūmėjimą iš šono
Ir paleidžiu nerimo apimtą sielą.
Rugilė Krenciūtė IV g
Žiema
Šaltam kambary,
Judri gatvė galvoje
Tampa nemiega.
Pavasaris
Kaip bitės keliai,
Be loginių taisyklių
Darbų laikai.
Vasara
Ši karščio banga,
Naujų pradžių pažadai
Surakina mus.
Ruduo
Draugų kalbos čia
Jaukia galvoj mintis į
Spalvų sūkurį.
Monika Daukšaitė IV b
KAS MANE VERČIA NERIMAUTI?
Ar geras aš žmogus esu?
Ar tinkamu keliu einu?
Galbūt Sizifo darbą atlieku,
Galbūt nebematau tikrų tikslų?
Naktis – vaikystėje tokia baugi ir paslaptinga,
Staiga globoja mano sielą rūpestingą.
Ir kas mane pažadins iš tamsios būties,
Kai rytmečio šviesa yra tik priminimas dabarties.
Išaušo rytas, maratonas prasidėjo,
Skuodi kavos, tuomet į darbą ir atgal.
O kas tada, jei motyvacija prabėgo,
Paliko vieną, praskuodė prošal?
Dienos šviesa apakinus praplaukia
Naktis apgobia ir priglaudžia
Po tiek darbų atrodo tik prigult ir noris,
Bet laikas nėra toks jau geranoris.
Galbūt per daug miegodama ramybę prarandu,
Galbūt tamsoj atokvėpį turiu?
Ar viską padaryti privalu?
Ar tinkamas žmogus esu?
Saulė Rapalytė IV b
Kada ateina prasmė?
Noriu būti suprasta
bet tyliu
o kai kalbu
pati nesuprantu.
Raidės žodžių pasibaido
todėl po vieną
paeiliui
palieka mano lūpas
kaip lūpdažis nakčia
arba naktis ryte.
Artėjame prie dienos limito
jau pakankamai raidžių išraityta
suraityta sulankstyta suriesta
o prasmės dar nėra.
Baimė dėl juodo katino
Purvinos mažos letenėlės
Vis palieka ryškius pėdsakus.
Taip tyliai, bet drąsiai patamsiais tipena
Tamsus padaras žaliomis akimis.
Kai kas išsigąsta, kai jis bėga per kelią.
Pagauna save prašant malonės dangaus.
Pagaunu aš jį ir traukiu nuo kelio,
Dar per anksti jam išvysti malonę dangaus.
Jie daro taip kartais - sustoja ant kelio,
Net tiesiai pažiūri tau į akis.
Matai tu, ką nori, matai, kas tiesa,
Tik tiesa vis skirtinga, ne viena visada.
Jis bėga, o tu sakai, nelaimę čia reiškia,
Aš sakau, nelaimes pats trauki.
Mintis čia pasėtas tik imki ir rauki,
Į baisų karutį sukrauki.
Tada kelionė idėjų blogų
Vis tęsis po sodžius ir kaimus žmonių,
Pasieks taip ir Žemės kraštą apvalų,
Nukris ir negrįš jau niekad daugiau.
Šį eilėraštį parašiau, nes susimąsčiau, jog mano mylimas juodas katinas gyvens trumpiau nei aš. Nežinau, ar tinka nerimo temai, bet tą akimirką buvo ir liūdna, ir neramu.
Andrius Šukys IV b
PAVASARIS
Skaidrus vanduo užlieja upės krantą,
Iš sniego potvynio atgimęs nesupranta:
Kieno yra graudus jis palikimas?
Ar gailestingas bus likimas?
Nykaus pasaulio sutvertas esu,
Kad sužinočiau daug jo paslapčių:
Ar man ką lems mėnulio fazės?
Ką pasakys išminčių frazės?
Nerimsta gilios paieškos prasmės:
Man niekas neatskleis gyvenimo esmės.
Gal tai skaudi likimo pašaipa,
Galbūt tiesiog saldžiausia dovana?
Nuo pat pradžios sukurtas aš esu
Objektas klausimų bei nesibaigiančių kančių.
VASARA
Gyvenime, paimki mano dvasią ir mintis
Ir išdalink jas smulkiai dalimis.
Juk niekada nedegęs pragare,
Nešviesi ryškiai danguje.
Matau šešėlį, skrendantį aukštai,
Galbūt jau greit ir man užaugs sparnai?
Bet kuo aukščiau pakyli, tuo skaudžiau krenti:
Gyventi kančioje mes esam pasmerkti.
Aš karštai saulei bešviečiant tirpstu,
O mano sielai vėl ir vėl skaudu.
Ugningas kamuolys nudegino sparnus:
Ikaro skrydis man ir vėl nebus ramus.
Ir man vis darosi širdy tvanku, graudu,
Kai saulė sparčiai juda šiuo dangaus skliautu.
RUDUO
Gyvenimas sustojęs ir nurimęs,
Aš klausiu vis: ar aš nemiręs?
Aplink tyla tik dar labiau nutyla,
Mintis nutraukia vėl į pražūtį nebylią.
Išnykus šviesai, aš pradingstu tamsoj,
O mano mintys išsibarsto tolumoj.
Ką gi mąstys mano trapi galva,
Kai pasiglemš mane tamsa?
Aš liksiu tiktai tavo mintyse:
Pažemintas likimo, mušamas skausme.
Likimas spalvina mano mintis juodai,
O lapai rudeniniai veikia lyg nuodai.
Visa gyvybė Žemėje pražus,
Ją nuskalaus baisus, gražus lietus.
ŽIEMA
Tik tas, kas iškentė žaidimą šį ilgai,
Suvokti tiesą sugeba gerai:
Mums egzistuoti – tai garbė,
Bet visko pabaiga – įšalusi duobė...
Tavęs, gyvenime, esu nevertas.
Likimo paskutinis žodis – tartas.
Ištvėręs savo laiką pasitraukiu,
O savo vietą aš kukliai užleidžiu.
Kol tu gimsti, aš tyliai mirštu.
Kai tu džiaugiesi – aš liūdžiu.
Pamirštu viską, kas gražu,
Aš tik eilinis tarp eilinių – išeinu.
Aš tuoj išnyksiu ir negrįšiu amžinai,
Gal atsiminsi tu mane bent laikinai...
Vertė Nida Kudarauskaitė IV b
3rd Sonnet of Autumn
First time I met her alone,
Returning through the park track
Through the lashes like two flames, they shone
Eyes, asking: who are you exact?
All the summer together
Just in silence we dwelled
Glances scolded each other
For the pride our hearts held.
We parted ways, without showing a sign
Of our longing and burning torment;
One word would have been fine…
But not to come back today for best:
She shouts my name in vain
For her to return, in wait I remain.
Meda Zakšauskaitė IV b
Lašas
Pabirusios šukės
Drasko mane.
Besiplaikstančios dulkės
Vienintelės šalia.
Pražuvusios svajonės,
Lyg smėlio smiltys,
Akimirkų ilgesio
Kupinos mintys.
Žmogus - bejėgis
Prieš lemties galią.
Laikas nubėga
palikęs vienatvę.
Aplinkiniai šaukia:
„Tu nieko negali“
Mano baimę išsako:
„Tu tik lašas jūros vandeny“.
(ne)Ramu
Kas naktį atsigulus mane aplanko nemiga,
Pilna neišlietų jausmų ir nerimo.
Kaip Ariadnės siūlas tįstanti minties gija
Įkalina mane toli nuo atsipalaidavimo.
Tamsaus kambario viduryje stoviu,
O prieš mane būrys teisuolių.
Viskas, ką darau, atrodo neteisinga,
Jaučiuos stereotipų suvaržyta.
Oras aplinkui pradeda virpėti,
Lekiu paskui minią, bijau nespėti.
Bijau suklysti ir suklupti,
Pasiduoti savigraužai ir žūti.
Bet vaizdas ima lietis,
o mintys pasitraukia,
užleidžia vietą sapnui,
grąžinančiam pilnatvę.
Vertė Aistė Matulevičiūtė IV b
Vytautas Mačernis. Winter sonnet Nr. 21
I walk, stop and listen for a second,
The silence at the midnight
Merges the earth and the sky –
I am the only one disturbing the quietness.
Surrounded by infinitive darkness
I am so delighted to be alone at night
Feeling the earth under my feet
Feeling every part of the nature by my side.
I unexpectedly feel the tears on my cheeks -
It’s a strange cry of joy,
I can’t stop feeling the happiness and instant relief.
Even feeling alone and abandoned at night
Drunk in pain – I left the sight;
I never returned to the place of my heart.
Vertė Edvinas Andrijevskis IV b
Winter sonnets
21
I stroll, halt and listen:
At midnight in the fields
The silence between land and heaven,
I am just speaking to myself.
The darkness is surrounding me...
It feels so good to be alone at night,
The land I love, under my feet
And all so close, that close.
Teardrops roll down the cheeks...
Those are the tears of joy!..
It‘s odd. I feel comforted and content,
Although alone, at night deserted,
Caught up in pain, I left
To leave and never to be back again...
Vertė Vesta Pociūtė IV b
Sonnets of Autumn
10
Oh, the eternal source of sin!
Your beauty is pure for a poet!
The touches of brightly red lips
Please enliven my soul’s burning meadows.
Firmly hold with your gentlest hand,
Give refreshing shade for sleep
And rock on softly rippling chest
My dream ship above the lights of love lagoon.
Carry it along with your sweet-scented breathing
On the path of carefree hours
By tight sails of joy divine,
Until my misery casts anchor
In harbor of amnestic shores
With never ending gardens of forbidden fruits.
Vytautas Miškinis IV b
Iš laiško poetui...
„<...> Norisi nuoširdžiai Jums padėkoti, kad išgyvenote Antrąjį pasaulinį karą. Ne tik išgyvenote fiziškai, bet visą savo širdy išliejote ant popieriaus lapo ir iš Žemaitijos pasauliui skelbėte, jog prasmės paieška yra ilga ir sunki kelionė, kurios pabaigoje nebūtinai randami visi atsakymai, tačiau tokiu būdu galima išlikti žmogumi. Tą man ir mums visiems norėjote pasakyti: reikia nesustoti klausti, klysti, kentėti, o po kančios mylėti.“
Kamilė Bacevičiūtė IV b
Nerimas?
Turiu alergiją šiam žodžiui. Nenoriu jo girdėti, nenoriu jo tarti, o, tuo labiau, nenoriu jo jausti. Vienas šlykščiausių jausmų, kurį esu patyrusi. Gal mano išsireiškimas gali pasirodyti grubus, nelauktas, nepatrauklus, bet tokia jau tiesa. Tai jausmas, kuris persekioja visur, tai šešėlis, kurio baidausi kaip vaikas, kuris bijo tamsos. Tai lyg baubas, kuris gyvena mūsų galvose, priklausantis juk tik nuo mūsų pačių, tačiau vis vien jo neišganome. Bet gal mes tiesiog per daug bijome, kad išvytume jį lauk? Bijome, kad jo atsikračius sulauksime dar baisesnio dalyko?
Nėra atsakymų. Nėra žodžių, kai jis šalia. Moksliškai žvelgiant, šešėlio dydis priklauso nuo dviejų dalykų: a) Daikto dydžio; b) saulės padėties. Taip pat vyksta ir su nerimu. Tarkim, objekto dydis, tai gyvenimo momentas, kurio bijome, o saulės padėtis, tai mūsų nuotaika. Juk jeigu saulės padėtis tinkama, tai ir šešėlis bus vos vos matomas, nerimas irgi. Tai jeigu gera nuotaika visada bus kartu su manimi, nerimas irgi dings?
Mus nerimauti verčia nenuspėjami ir labai įvairūs dalykai. Kartais tai gali būti istorijos kontrolinis arba susipažinimas su nauja draugų kompanija. Abi šios situacijos yra skirtingos, todėl ir nerimas yra kitoks. Vieni sakytų, kad nerimauti sveika, juk reikia to „lengvo jauduliuko“, jaudulys niekam nepakenks. Gerai, jei jaudulys lieka savimi ir būna vienas – šaunu, tačiau kai jis perauga į stresą, baimę o gal net į paranoją – gyvenimas sustoja ir pradedi jo bijoti. Bijai jį pažinti, tirti, mylėti, juoktis ar net kalbėti. Nerimas tampa vartais, kurie neleidžia prasiveržti tavo asmenybei, neleidžia tau būti savimi, lūpas susiūna, tave užrakina iš išorės, tačiau rakto tu neturi, todėl, kaip graudu bebūtų, merdėji ir jau nebeprisimeni, kas esi...
Nerimas yra skaudus dalykas. Kartais taip ilgai su juo susigyvename, kad net prarandame kalbos dovaną, aplinkiniai linki, kad vėl būtume tokie laimingi, kokie buvome vaikystėje, kai didžiausią džiaugsmą mums teikdavo smėliadėžėj pastatyta smėlio pilis, kai dar nežinojome, kas yra nerimas, baimė, sunkūs širdies dūžiai, atsirandą žvelgiant į nežinomybę.
Žinote, mes nerimaujame dėl dalykų, kurie mums rūpi, nerimaujame dėl to, kas yra svarbu. Tai gal nerimauti yra gerai? Bent jau žinome, kad nesame abejingi, žinome, kad mums kažkas rūpi, juk šaunu tai žinoti, tiesa? Juk tada žinome, kad esame gyvi, nes, nors ir jaučiame nemalonų dalyką, mes vis vien jaučiame? Alergijas, skausmus, ligas mes irgi jaučiame. Gyvi? Taip. Laimingi? Ne. Štai ir visa teorija.
Kuo toliau laikysime save vartuose su susiūtomis lūpomis, tuo labiau save naikinsime, todėl siūlau atsistoti, paimti elektrinį pjūklą į rankas ir visiems laikams nuversti tuos nerimo vartus, ateiti namo ir nukirpti siūlus, kuriais buvome suvaržyti. Todėl pirmyn, keliam galvas ir net nebandom žiūrėti po kojomis, kur raitosi ta nemaloni galybė šešėlių, nes mes stiprūs, o stiprūs žmonės žemyn nežiūri.
Vertė Deividas Dansevičius
7 Rudens sonetas
I often wake up
In the midnight,
When it is oddly, oddly
Silent in the house,
And I do not know anymore,
What is happening to me,
But during every night
it is harder for me
To solve the equations of life and death
With countless unknowns.
In vain I wait: no one will tell me,
Coming from the spacious depths,
Why does someone exist? Why am I
The biggest mystery of the universe?
Jorė Kaktytė IV b
Nerimastis
Išdrįsus iškloti nepagražintą tiesą,
Ant stalo padėti pažeidžiamą sielą,
Norisi, kad kas nors pravertų bundančią šviesą,
Kad tik nekibtų peiliais ir šakutėm į mano mėsą.
Naktimis jaučiu, kaip kauluose gyvastį įsismelkusią
Bando užgniaužti lediniai liūdesio pirštai,
Užnuodytos mintys pasmerkia cinizmui,
Nebepadeda ir minutės, spoksojimui į lubas skirtos.
Kai savidestrukcija tampa vienintele mane palaikančia konstrukcija,
Net ir tada ieškoti savasties praeivių akyse liepia prigimtinė intrukcija,
Bet nebemoku regėt, girdėt,
Tesugebu kurtinančiu, mirgančiu skausmu pasitikėt.
Nebetikiu drugelio metamorfozės tikimybe
Dėl niekada nepasisotinančios perfekcionizmo realybės.
Gal nuo pat pradžių buvau pasmerkta kritikos galybės,
Kad taip ir nepajusiu laimės ir pilnatvės ypatybės.
Kovot ligi galo man kužda būtis,
O jėgas palaužti bando mintis:
Gal tokia ta tikroji mano lemtis?
Marija Lučkaitė IV b
Nerimas. Pernelyg dažnai tenka girdėti šį žodį ir jo sinonimus. Stresas – ištikimas žmogaus palydovas, tarsi koks Sanča Pansa. O ar turėtų taip būti? Ar savo saugumą turėtume patikėti šiam ginklanešiui? Ar su juo lemta žengti gyvenimo keliu? Kodėl kiekvieną mielą dieną mus lydi nerimas, jaudulys? Ir drebame mes dėl visai nereikšmingų dalykų. Na, jie bent turėtų būti tokie (nors šiuolaikinis pasaulis juos ir pernelyg sureikšmina). Tarkime, visiems mokiniams taip rūpintys egzaminai. Kas jie? Lapai su užduotimis, kurias privalai atlikti kuo teisingiau? Kam to reikia? Dvylika metų mokaisi, kad vėliau stresuotum dėl kažkokio popiergalio, nulemsiančio tavo ateitį. Ar ne absurdiška? Žinoma, galite sakyti, jog aš klystu, kad mokykloje visus tuos metus mokomės bendrauti, dirbti komandoje, plečiame savo pasaulėvoką ir taip toliau. Taip, tai tiesa, tačiau visi puikiai žinome, kur veda šis kelias. Atrodo, kad pasiekęs tą finišo tiesiąją, galėsi lengviau atsikvėpti, atsipalaiduosi ir džiaugsiesi gyvenimu. Cha – norėtum. Atsiranda kitas galvos skausmas. Prieini kryžkelę, kur tavęs laukia ištikimasis bičiulis nerimas, ir mąstai, kurį čia kelią pasirinkus. Galų gale apsisprendi ir žengi pirmyn, į naują nežinomybę, kurioje ir vėl begalę kartų sutiksi savo draugą ir stresuosi dėl kiekvieno menkniekio, galimai lemsiančio tavo rezultatą ar tolimesnės kelionės kryptį. Dažnai interneto platybėse matome siūlomų įvairių kursų, pavadinimu „Kaip įveikti stresą?“ Pff... Žmonės, tarsi Don Kichotas, patys susikuria savąjį draugą, o vėliau bando jį nužudyti. Atrodo juokingai. Taip ir kyla noras šaukti: „Apsispręskit, ko jūs norit!“ Skubėti, lėkti, bėgti, tempiantis kartu tą draugelį, ar nusisukti nuo jo, vos tik šis prilenda susipažinti? Štai kas mane verčia nerimauti – neatsispyrimas pagundai susipažinti su stresu. Pirmosios lietuvių kalbos pamokos metu kviečia prie lentos sakyti išmoktą abėcėlę? Na, ir eik! Ko bijai? Jei nepavyks gauti aukščiausio įvertinimo, bandysi dar kartą. Ar pasaulis nuo to sugrius? O gal draugai pasijuoks? Gal ir pasišaipys, tačiau tu sėdėsi suole iškėlęs galvą aukštai, nes nepasidavei nerimo vilionėms ir išplaukei į pasaulio vandenis be jo palydos.
Vertė Saulė Merliūnaitė IV b
30th sonnet from „Winter sonnets“
I cannot now forget the days
When every human knew
About the destiny of his and theirs:
The land, the sky, the sacred there – above.
Everything was simply easy and straightforward:
The ones who worked enjoyed the Heaven.
Death? It is a bridge between two worlds:
Temporary existence here, eternity above.
They are blessed, the shallow ones.
They will inhabit the world atop
Yet unseen by the inquisitive on Earth.
But where do questions lead?
The curious ones will wander through the undergrounds
Melting because of the unknown.
Vertė Gustė Navickaitė IV b
21 Winter sonnet
I go, then stop and listen:
At midnight in the fields
It's silent between earth and heaven,
Only me here talking to myself.
Infinite darkness around…
It's so good to be alone at night -
Beloved land underfoot
And all so close close…
Tears roll down through the cheeks…
These are tears of joy! .. It's strange...
I feel happy and comforted,
Although alone, at night and abandoned,
Intoxicated with pain, I left
Get lost and never come back…
Vertė Austėja Želvytė IV b
21 Autumn sonnet
Today my soul is seriously ill,
Burning in the heat of loneliness sorrow.
I can’t ease her misery,
I can’t recognise what she rumbles.
I told her the most beautiful fairy tales,
Came up with a lot of new pleasures,
While her eyes didn’t know what to ask,
So somber that even looking at them is intimidating.
And I was frightened that once
She wouldn’t tear me to pieces,
When she asked to drink being thirsty,
I gave her a cup of deadly poison,
However, after sucking out the last drop,
She screamed - I crave, give stronger!
Austė Žuklytė IV b
Winter sonnets
8
There isn’t any home,
There isn’t any heart,
Where my name, uttered softly,
Could lighten these sad sad eyes with mirth.
Without sunny friendship is my way,
Boring is this rough and endless fight,
The stumbled heart will rise anew,
But forever alone, forever alone.
I live, I laugh, I joke,
Mock myself and others too,
All with my wounded heart bleeding.
Faces, yellowish and sunken…
Will you help me, jests,
Forget reality mine cruel?
Indrė Vainauskaitė IV b
„Metų“ sonetai
1
Tą vasaros rytą aš pas tave skubėsiu,
Per visą naktį aušros laukdama.
Karštu alsavimu prie tavo sielos prisiglausiu,
Jazminais man kvepės tavo kančia.
Ašaromis, žiedlapiais raudonais, nuplausiu
Tavo skruostus ir rankas.
Žalioje pievoje aš atsigulsiu,
Mane užklosi drabužiu savo dangaus.
Saulė sudegins mano akmeninę širdį,
Neliks nė vieno spindulio tamsos.
Per šitiek metų begaliniu ilgesiu manęs tu laukei,
Dabar kalbėsi rodydamas man kelius
Į taip seniai belaukiančius namus
Kur aš per amžius su tavim gyvensiu.
2
Naktį ir dieną tenepaliauja,
Mano akys srūti krauju,
Nes pasaulis, kuriame gyvenu,
Suskilo į daugel, daugel kreivo veidrodžio dalių!
Žmonės žiūri, bet nemato, tarytum po melo skraite,
Kurią patys užsirišo manydami, jog tai tiesa.
Save vainikavo dievais ir siekdami aukštumų ne ta kryptimi pasuko:
Jų laisvė – kito mirtis, tikėjimas – apnuodytas protas, laimė – tai jų grotos.
Plaka, plaka mane geresnių dienų pažadai,
Kai vilkas viešės pas avinėlį, liūtas ės šiaudus kaip jautis,
O kūdikis žais prie angies landynės ir nieko blogo jam nenutiks.
Šaukia, spiegia mano siela: kam į ją tiek meilės ir vilties sudėjau?
Ką daryti su tokiu pasauliu? Kaip išgelbėti nors vieną,
Vieną mano brolį ir sesę mielą?
3
Brendu. Per nerimą ir susirūpinimą,
Blaškoma minčių audros. Nevilties rūkas
Užgožia tolimas svajas...
Tuščiu žvilgsniu bandau pasiekti jas.
Krentu ir stojuos, ir vėl – bejėgiškai krentu,
Užmiegu po juodu sniegu.
Laiko snaigės klastingai tirpsta...
Nepalikdamos nieko, tik šaltus bučinius
Prisiminimų ir mane vienui vieną tarp jų.
Suksis snaigės, laiko ratas, vaikų juokas vėl skambės,
Į kelionę žmonės ruošis, o kai kas ją jau pabaigs.
Tiktai vieniša mergaitė, kurios žodžiais aš kalbu,
Miegos po juodu sniegu ir lauks pavasario žiedų.
4
Pradžia ir Pabaiga – egzistencijos valdovai,
Erdvė ir Laikas – jų pedantiški vaikai,
Pagal kurių dūdelę visi šoka.
Vieni – labai pagirtinai, ištvermingai bei kūrybiškai,
Kiti nerūpestingai ir nerangiai, bet vis tik patenkinamai,
O dar kiti visai prastai, be jokio ritmo, nuolat klysdami.
Bet svarbiausias čia ne šokis, ir net ne Laikas ar Erdvė.
Klaikiai juokingai jie apsuko žmonėms galvas dainuodami:
„Ką matot ir ką girdit – tai viskas, ką jūs turit.
Be mūsų esat niekas ir už mūsų nieko nėra.“
Amžinybei, begalinei gražuolei, jie pavydėjo,
Ją nori atimti ir iš tavęs, mielas šokėjau.
Tad būk budrus, neapsigauk:
Svarbiausias čia ne šokis, bet net ir mirus gebėti prisikelt.
Adomas Šeduikis IV b
Žinojau, ko vertas esu, ką galiu.
Žinojau savo stiprybes, jas plėčiau.
Žinojau savo silpnybes, jas slėpiau.
Ieškojau Panelės Sėkmės palaiminimo.
Tik vėliau pergalės staiga išnyko,
Lyg jų ir nebūtų buvę anąsyk,
Lyg apgaulingos iliuzijos būta,
Kad tamsa tik dar baugesnė būtų.
Drąsa prarado vertę, įgūdžiai nieko nereiškia,
Norėjau gelbėti tamsos prarytas širdis,
Dabar pats šaukiu nevilties skaudžia gaida.
Kilni širdis dar tiki pergale, stokis,
Siela pavargusi, baigti kančias, griūk,
Aš įstrigau tarp gyvybės ir mirties.
Vertė Augustė Vaištaraitė IV b
Autumn
7
At midnight often
I wake up
When it‘s oddly oddly
Silent at home
And I don‘t know anymore
What is happening with me
But every time it gets harder
At nights like this
To solve the equations of the life and death
With an infinite number of variables
I‘m waiting for nothing: no one is going to say
Coming after deep spaces
Why something exists? Why am I
The biggest mystery that the universe hides?
Jonas Stankūnas IV b
Dangstosi po gėdos ar baimės kaukėm,
It giltinė užklumpa iš pasalų.
Su daug nelaimėlių kartu jį keikėm
Ir praminėm Nerimo vardu.
Akių vokai, plačiai praplėšti,
Išveja iš sapno lyg šaltas vanduo.
Pasmeigia klausimais, kurių nenoriu girdėti:
Kas? Už ką? Kam? Dėl ko..?
Ai... Reikia man ištarti: ,,Atsiprašau“,
Bet ar ji dar nori girdėti mano balsą?
Galbūt aš net nenusikaltęs buvau,
Ar išvis išgirdo mano sąmojį prastą?
Bičiuli mielas, nesąžiningai elgiesi.
Ar galiu dar tave vadinti draugu?
Nors nieko nebuvo,
Kodėl turėčiau pykčiui glėbį skėsti?
Bet kur čia mano kaltė? Nesuprantu...
Aš jau žlugęs, nebenoriu daugiau –
Šią duslią gaidą girdėti nori tu.
Įdomu, aš gyvas ar visgi miriau,–
Pulsą užčiuopiu, bent dėl to ramu.
Spinduliai šildo skruostus, o peizažas akį.
Ir apsuptas aš mylinčių mane ratu.
Bet kur šypsnys veide? Na, ką gi...
Išdykęs Nerime, be tavęs – nuobodu.