Jei tu manęs paklaustum, kas yra poezija, aš tau garsiai atsakyčiau: tai – žmogus. Žmogus, švelniu, aksominiu balsu, kiekvienu savo ištariamu žodžiu nubloškiantis į nežemiško grožio salas, leidžiantis pasinerti į giliausius vandenynų duburius, išmokantis sklęsti danguje kartu su paukščiais ir niekada neprarasti sparnų. Tai toks tave palytėjęs ir jau amžiams drauge  liksiantis stebuklas, po kurio tu niekada nedrįsi pasakyti, jog niekada nebuvai laimingas. Tai žmogus, galintis atsisėsti šalia tavęs bet kurioje kavinėje ar praeiti siaura senamiesčio gatvele, bet jis kitoks nei visi. Tu jo neįstengsi pamiršti. Ne, tai visai ne blankus ir kasdieniškas sapnas, tai veikiau sodrių spalvų paletės pavasario peizažas, kai viskas atgiję, ir taip gaivu, taip gera… Kai viskas čirškia ir čiulba aplinkui, o jaundinanti aromatų jūra užburia ir nebepaleidžia iš savo gniaužtų ir visą likusią amžinybę. Užuodus tą pakalnes nuklojusių pakalnučių kvapą ar užliūliavus neužmirštuolių bangavimui, tu tyliai tyliai aiktelėsi: ,,O, Dieve...!” ir nejučiomis tavo skruostu nuriedės karšta, nostalgijos kupina ašara. Išgirdus to žmogaus tariamus žodžius, į pasaulį niekada nebežvelgsi tomis pačiomis akimis kaip anksčiau. Niūriame danguje gebėsi įžvelgti už šviesmečių spindinčias supernovas, o nuskambėjusioje dainoje gebėsi išgirsti išdainuotą visą savo gyvenimo istoriją. Lietus tau niekada nebekels keblumų, veikiau valiūkišką šypseną, o visos pašėlusios pūgos, sniego pusnys ligi kelių ir ant namų lietvamzdžių kabantys varvekliai tau tebus tarsi laike įšalusios žiemos pasakos atspindys. Snaigės tau nebekris, nuo šiol jos šoks įspūdingiausius šokius. O ką gali pikti, visur tykantys žvilgsniai?

    Žiūriu, kaip to žmogaus lūpos, tardamos žodžius, palengva plazdena it drugys apniukusia, tvankia padange. Jo žemyn nusvirę lūpų kampučiai tau taip skaudžiai primena senas senas vaikystės sūpuokles, ant kurių kadais supdamasis taip laimingai krykštavai ir nė nenutuokei, kad  kažkada tų dienų taip beprotiškai ilgėsies ir kad nusiraminimą jau teatrasi tik tarp liūdnai sueiliuotų žodžių ir tik nebe ant tų sūpynių, net jei jos ten dar tebestovėtų... O to žmogaus akys...! Tai siautulingi vandenynai, susimaišę su vaiskia dangaus žydryne! Tai ta plonytė riba tarp dangaus ir žemės, tas eteris, kurį taip sunku pamatyti, o juo labiau apčiuopti. Deja, ne visiems jį lemta išvysti, o gal kai kurie tiesiog per mažai to trokšta..? To žmogaus akys neretai pritvinksta it pilki, niaurūs ir sunkūs debesys, o kai jie galiausiai neištvėrę prapliumpa, tame viename iškritusiame laše, nelyginant krištoliniame rutulyje, matyti prarastas rojus, toks tyras, saldus ir širdžiai taip mielas, kol jo dar nebuvo pasiglemžusi praradimų ir vienatvės praraja. Tačiau lygiai taip, kaip po atšiaurios žiemos atslenka kur buvęs, kur nebuvęs pavasaris, kaip po smarkios liūties saulės nutviekstame danguje pražysta Vaivos juosta, taip ir į to žmogaus širdį kad ir trumpam grįžta ramybė, o veidą nutvieskia akinanti šypsena it tas ,,spindulys, auksinis, šiltas...”

   Kas yra poezija? Poezija – tai žmogus, lygiai toks pat, kaip ir tu. Jis kitoks nei visi, koks esi ir tu. Tai visos tavo ašaros ir viltys, tavo esamos, būsimos ar jau dužę svajonės, dėl kurių taip liūdi.  Tai visos tavo laimės ir nevilties akimirkos, tai visos sėkmės ir praradimai. Tai visi pažadai, kurie taip ir neišsipildė, tai visos pastangos ir vargai, tai visas tavo gyvenimas nuo pradžios iki galo. Tai visa, kas buvai, esi ar būsi. Poezija – tai tu. Poezija – tai žmogus.

Kornelija Juknytė III b, 2015 metai