neuzmirstuole-550x550.png

JUDITOS VAIČIŪNAITĖS eilėraštis, sukurtas 1991 balandžio mėnesį:

ŠIAURĖS ATĖNAI

Baltos kolonos šiaurės rūke rūškanam,

Vilniaus kolonos (Katedros, rotušės, rūmų),

mirtos vazonas ūksmėj negyvenamo namo,

gyly versmė po erškėčių laukėjančiu krūmu;

renkas į aikštę minia (ji pražūtų už garbę),

tirpstančio sniego taurė – drumzlina ir karti,

laiko balkoną –

laiko valstybę sužvarbę

šiaurės atlantai ir šiaurės kariatidės,

kur marmuriniai akropolio laiptai į rūką,

statūs ir slidūs nuo sniegdrabos, ledo ir kraujo,

tankų sutriuškinti kūnai ant žemės,

o skliautai įtrūksta,

plaka širdis, sklidina išdidumo ir graudulio,

stovi minia švilpesy šiaurės vėjų ir kulkų,

stovi lyg statulos, kurtos nežinomų skulptorių.

Dainuojančioji revoliucija

 

   Sausio 13-oji prie laužo ir dainuojant – jau tradicija tapęs minėjimas ne tik mūsų gimnazijoje, bet ir kitose ugdymo įstaigose, darbovietėse. Praėjo 29 metai nuo tos kruvinos nakties, tačiau atsiminimai apie tuos įvykius vis atgimsta vyresnių žmonių atmintyje ir širdyje, ir tai, rodos, niekad nesikeis. O štai jaunoji karta turi tiek galimybių suprasti, kas iš tikrųjų vyko: išliko pakankamai vaizdinės ir garsinės medžiagos archyvuose, o tėvų pasakojimai padaro vaizdą dar aiškesnį. Ankstyvą pirmadienio rytą į mokyklą įeinančius mokinius pasitiko savivaldos atstovai, kurie dalino neužmirštuoles – simbolį, reiškiantį tikėjimą, vienybę, iškovotos laisvės svarbą. Nuskambėjus skambučiui visuose kabinetuose buvo išjungtos šviesos bei ant palangių uždegtos žvakės ir kuriam laikui stojo tyla. Ne bet kokia. Ne slegianti, ne blogus prisiminimus primenanti, bet susikaupimo, apmąstymo tyla. Tuose koridoriuose, kur per ilgąsias pertraukas vyksta didelis šurmulys, kur nenustoja kalbos, įsivyravo tyla. Bent dešimčiai minučių – tiek, kad uždegtų pamąstyti.

   Šią dieną ne tik vyko tradicinė akcija „Atmintis gyva, nes liudija“, bet ir gimnazijos renginyje dalyvavo Sausio 13-osios naktį tėvo Apolinaro Povilaičio netekęs jo sūnus Robertas Povilaitis – psichologas, psichologinės pagalbos vaikams telefonu tarnybos vadovas, aktyviai propaguojantis smurto ir patyčių mažinimo Lietuvos mokyklose idėją, 2006-ųjų „Lietuvos tolerancijos žmogus“.

   Kam mums vis reikia kartoti kalbas apie laisvę, kodėl reikia segėti neužmirštuoles? Negi negalima viską palikti archyvuose, gražiai užkonservuoti? Laisvė nėra toks dalykas, kurį vieną kartą galima išsikovoti ir turėti. Tai tęstinis procesas. Juolab kad vis esame provokuojami įvairiomis propagandos formomis. Iš tikrųjų ir teisingumas nėra įsigalėjęs – dar neišaiškinta tiek vilkinta ir tiek atidėliojama Sausio 13-osios byla. Bet viena išlieka tikra ir šventa – prieš 29-erius metus dainuojančioji revoliucija laimėjo prieš neapykantą, susiskaldymą.

III b klasės gimnazistas

Vytautas Miškinis

2020-01-13

2020-01-13(1)
2020-01-13
2020-01-13(3)
2020-01-13(5)
2020-01-13(9)
2020-01-13(7)
2020-01-13(8)
2020-01-13(6)
2020-01-13(2)
2020-01-13(4)
1/1

Atmintis gyva, nes liudija

  Laisvė žmogui yra galimybė jaustis nevaržomam, nepriklausomam, galimybė laisvai kalbėti savo gimtąja kalba, laisvai reikšti savo nuomonę, švęsti tas šventes, kurios jam svarbios, ir nepaisyti kitų įsakinėjimų. Juk atrodo, kad mūsų gyvenime viskas būtent taip ir yra.  Tačiau šitaip visada nebuvo, bet begalinis žmonių laisvės troškimas sugebėjo apginti savo ir Jų Tėvynės laisvę. Ginant laisvę Jiems nerūpėjo, kad galbūt nepavyks, nes Jie šventai tuo tikėjo ir buvo pažadėję, kad jei reikės, dėl to paaukoti net ir gyvybę. Deja, 1991 m. Sausio 13-ąją teko pažadą įvykdyti. Už Lietuvos laisvę mes turime būti dėkingi Jiems ir visiems tiems, kurie gynė savo šalį ir beginkliai stojo prieš stipresnius už save, negalvodami apie save, siekdami tik Tėvynės laisvės. Taigi šiandien, degdami žvakutes, skirtas laisvės gynėjams atminti, prisiminkime, kodėl esame laisvi.

 

 

 

Ugnė Budriūnaitė, II b klasės gimnazistė, 2017-01-13

Lietuva

Lietus laukimas laimė lelija liepų

svaigus kvepėjimas -

viskas telpa į tavo trumpą vardą.

Lengva eiti prieš vėją -

nes ugnis dar gyva mumyse

šimtus metų - nuo anų laužų.

Pulsuoja šaltinis,

kai delnu palieti žemę.

Lekia paukštis

tavo danguje.

Laimingas,

kas išeina

su tavo vardu lūpose.

 

Janina Degutytė