top of page

Nematoma jaunimo pusė

   Šiais laikais daug vyresnių žmonių yra linkę sakyti, kad „mūsų jaunimas toks, mūsų jaunimas anoks“. Daugelis nė nesusimąsto apie tai, jog jaunimas nėra vien paaugliai, dažniausiai matomi mieste, internete, televizijoje ar kur kitur. Žmonės nė nenumano, kad yra tokių jaunų žmonių, kurių visi nepastebi ir nesuvokia, kad būtent ši jaunimo dalis kada nors nuveiks ką nors naudinga visuomenei.

    Sąvoka „jaunimas“ gana plati. Jaunu žmogumi gali būti pavadintas bet kas: klasės seniūnas, dalyvaujantis mokyklos veikloje, draugė, kurios pats mėgstamiausias užsiėmimas yra sportas, bendramokslis, galvojantis, kad tik gerai atrodytų kitų žmonių akyse ir keliantis tik pačias pačiausias nuotraukas į Instagarmą, mergina, norinti pritapti prie mokyklos elito ir taip besistengianti būti tuo, kuo nėra. Taip pat ir „nematomieji“ – jaunimo dalis, kurios daugelis nepastebi kasdienybėje. Tai gali būti Jūsų tylusis bendraklasis ar ramioji mergaitė, gyvenanti kaimynystėje. Jūs beveik nekalbate su šiais žmonėmis, tačiau iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog jie keisti ir nenormalūs. Vis dėlto susipažinkite – štai, mes, „nematomieji“...

   Mums patinka užsiimti nepopuliaria veikla. Jūs gal net nepagalvojate, kad mes galime turėti ypatingų pomėgių ar talentų. Kol kiti žiūri serialus ir taškosi klubuose, mes kuriame muziką, sprendžiame sunkiausius matematikos uždavinius, žiūrime dokumentinius filmus ar mokomės kinų kalbos. Aplinkiniams gali atrodyti, jog šie užsiėmimai nieko verti ir neįdomūs, tačiau mums  yra svarbu daryti tai, kas patinka. Šios veiklos vienaip ar kitaip gali paveikti mūsų ateitį, todėl stengiamės.

  Mes esam linkę užsibrėžti daug tikslų. Dažniausiai tai yra gera savybė: mums nepritrūksta motyvacijos, noriai atliekame reikalingus darbus, tačiau būna ir tokių situacijų, kai šis bruožas „pakiša koją“. Rezultatai, netenkinantys išsikelto tikslo, gali gniuždyti, liūdinti, supykdyti. Bet dažniausiai mes pykstame patys ant savęs, o ne ant kitų žmonių, nes matome, jog tai mūsų kaltė, kad kažko gerai nepadarėme. Kad ir tokia situacija: vienam mokiniui 7-etas iš fizikos metinėje suvestinėje yra puikus rezultatas, tačiau kitam 8-etas yra lyg nedidelė adata į širdį. Tai tikrai nebus pasaulio pabaiga, bet pyksime ant savęs, kodėl nesugebėjome įgyvendinti išsikeltų tikslų. Visgi nėra to blogo, kas neišeitų į gera: jei tokia situacija nepalaužtų, ji paskatintų ieškoti savo klaidų, kad kitą kartą išsikelti tikslai būtų įgyvendinti iki galo.

  Mes svajojame. Ir daug. Mes svajojame ne tik įsivaizduodami savo ateitį. Mes svajojame čia ir dabar. Dalis mūsų norėtų pakeisti savo įvaizdį – nusidažyti plaukus įdomia spalva ar įsigyti platėjančias kelnes, kurios buvo populiarios šeštajame dešimtmetyje. Tačiau neretai nedrįsta to padaryti dėl aplinkinių galimos reakcijos (sakysite, kam rūpi aplinkinių nuomonė, – pažvelgę į savo vidų lengvai galime pastebėti, jog tai rūpi daugiau ar mažiau kiekvienam iš mūsų). Kai kurie norėtų turėti savą patefoną ir nuostabiai spalvingą vinilinių plokštelių kolekciją. Vieni mūsų norėtų aplankyti saulėtąją Braziliją, kiti – kartu su iniciatyva „Misija Sibiras“ vykti į Rusijos užkampius. Kiekviena „nematomųjų“ svajonė yra unikali, savita, tačiau ne visada įgyvendinama, dėl finansinių galimybių ar tiesiog todėl... kad tai yra svajonės, o svajonės yra begalinės.

   Šiais savo pamąstymais aš nesiekiu pamokyti ir nesakau, kad ir kiti jauni žmonės neturi „nematomiesiems“ būdingų savybių. Aš tiesiog trokštu, kad visuomenė, atsigręžusi į jaunus žmones, pastebėtų tuos, kurie ligi šiol buvo nematomi – juk parodytas dėmesys ir susidomėjimas gali tiek daug. Gyvenimas tekės kaip tekėjęs, tačiau galbūt per dieną nors vienas „nematomasis“ virs „matomuoju“, nes būtent toks žmogus geba pasitikėti savimi ir savo jėgomis, nebijo rodyti savo unikalumo ir kiekvienoje gyvenimo situacijoje gali išlikti toks, koks yra – ne toks, koks labiau patiktų šeimai, bendramoksliams ar visuomenei. Toks, koks labiausiai patinka pats sau.

                                                                                                                    

Greta Barkauskytė, II a klasės gimnazistė

Internetas – žalinga ar naudinga?

   Tikriausiai nė vienas jaunas žmogus neįsivaizduoja savo gyvenimo be interneto. Važiuodami autobusu galime savo telefonuose įsijungti internetą ir peržvelgti naujienas,  iš Facebook  sužinoti, kaip sekasi draugams ir giminėms. Grįžę namo, galime įsijungti kompiuterį ir padaryti lygiai tą patį, kartais net daugiau – pažiūrėti filmą ar praleistą televizijos laidą.

   Manau, ne vienas esame pagalvoję, kokią įtaką mums daro internetas – gerą ar blogą? Kiekvienas atsakytume skirtingai. Vieni sakytų, kad be interneto mes negalėtume atlikti daugelio dalykų – sužinoti, kas vyksta pasaulyje, arba susisiekti su toli gyvenančiais giminaičiais. Kiti pasakytų, jog nuo interneto tampame priklausomi  ir net kartais pamirštame, kas vyksta realiame pasaulyje.
 Daug kas sutiktų, kad šiais laikais jaunimas nebegali gyventi be interneto: susitikę su draugais dažnai visi įsijungia mobiliuosius telefonus ir naršo internete, užuot ruošę namų darbus ar rengęsi  kontroliniam darbui, žiūri video „YouTube“ arba susirašinėja su draugais. Internetiniai žaidimai dažnai sukelia priklausomybę net ir suaugusiam žmogui. O kiek mūsų naršymo internete susiję su šalies gerove? Gal internetas kam nors padeda atskleisti savo nuomonę, pakeisti kokį nors valdžios sprendimą? O gal tik trukdo dalyvauti pilietiniame gyvenime į jį neįsitraukiant ir juo nesidomint? Kyla klausimas - ar galime paleisti telefonus iš rankų ir pagaliau pradėti gyvenimą realiame pasaulyje? Pakelti akis nuo kompiuterio ekrano ar mobiliojo telefono nėra sunku, bet pamatę, koks įdomus gyvenimas verda internete, pamirštame realų pasaulį ir jo įdomybes. Tačiau nuo kiekvieno žmogaus priklauso, ar internetas jam suteikia naudos, ar tik daro žalingą įtaką jo gyvenime. Turime patys suvokti, ką yra geriausia veikti internete ir ko vertėtų atsisakyti. Jeigu norime, kad internetas būtų naudingas mums, galbūt pats laikas išsitrinti iš mobiliųjų telefonų žaidimus ir pakeisti juos naujienų portalų programėlėmis. Internetas gali būti naudingas tik tuo atveju, jeigu mokėsime išsirinkti iš jame siūlomų daugelio veiklų mums naudingiausias.
   Tačiau tik patys galime nuspręsti,  ar internetas – žalinga ar naudinga mums.

                                                                                    Irtautė Gutauskaitė, Mykolo Biržiškos gimnazija, II b klasė

Metai po euro įvedimo: kaip pasikeitė Lietuva?

Dar 2014 metų pabaigoje vyko aršios diskusijos apie tai, ar euras reikalingas Lietuvai ir jos žmonėms, ar ne. Nespėjus net oficialiai pareikšti, jog euras bus nauja valstybės valiuta, kalbos apie tai nurimo, visi pradėjo laukti lemtingo valdžios sprendimo. Kad ir kaip būtų, euro įvedimas buvo neišvengiamas žingsnis mūsų šaliai, esančiai Europos Sąjungoje. Praėjo daugiau nei metai po šio reikšmingo įvykio. Greičiausiai, dauguma žmonių jau susidarė asmeninę nuomonę apie šią valiutą, gali išskirti pliusus ir minusus. Tad kokią įtaką Lietuvai per metus padarė euro įvedimas ir kokie mitai buvo sugriauti?

 

Vis dar skaičiuojama 1:1 santykiu?

Kiekvienas prekybininkas ar paslaugas teikiantis žmogus (kitaip tariant – verslininkas) buvo įpareigotas nuo 2015 metų sausio 1-osios dienos perskaičiuoti savo produkto ar paslaugos kainą iš litų į eurus. Euro kursas – 3,4528 lito. Vieni verslininkai išlieka padorūs ir gauna puošnius lipdukus „Perskaičiuota sąžiningai“, kiti –  toliau „pokštauja“ ir net praėjus metams po euro įvedimo Lietuvoje kainas palieka tas pačias, kaip ir buvo „prie lito“, tik valiutos simbolį pakeičia. Kalba anaiptol neina apie kainų kilimą, kurio visi bijojo dar prieš įsivedant eurą, nors, žinoma, šioks toks kainų pokytis visgi yra. Galvoje turimas kai kurių verslininkų nesąžiningumas ir per daug didelis noras pasipelnyti iš „aukso gysla“ tapusio euro įsivedimo. Džiaugsmą kelia bent jau tai, jog tokių „verslininkų“ gretos mažėja ir vis daugiau tenka pagaminti „Perskaičiuota sąžiningai“ lipdukų.

 

Lietuva – 8 vietoje pigiausių Europos šalių dešimtuke

Kad ir kaip būtų kalbama dėl kylančių kainų, „Eurostat“ duomenimis, Lietuva užima aštuntą vietą pigiausių Europos šalių dešimtuke. Nors kainos Lietuvoje yra mažos kitų Europos valstybių atžvilgiu, visgi valstybės gyventojai nėra tuo patenkinti, nes jiems kainos, palyginus su jų gaunamu atlyginimu, yra gana didelės. Kita vertus, palyginus praėjusių metų pradžios ir pabaigos būtiniausių prekių kainas, skirtumas labai nedidelis. Taigi, nors kai kuriose etiketėse matome, jog eurai litus pakeitė 1:1 santykiu, o dalies prekių kaina suapvalinta anaiptol ne pirkėjo naudai, vis dėlto dauguma pastebi, jog užmokestis už kai kurias prekes Lietuvoje sumažėjo.

 

Euro patogumai

Manote, jog euras – paprasčiausia valiuta, kurią anksčiau ar vėliau privalėjome įsivesti po įstojimo į Europos Sąjungą? Deja, tačiau taip nėra! Euras visiems gyventojams suteikia įvairių patogumų. Vienas iš svarbiausių – dingęs galvos skausmas dėl valiutos keitimo kitose Europos Sąjungos šalyse. Argi nenuostabu, jog galėdami laisvai keliauti po ES valstybes nekvaršiname sau galvos dėl savosios valiutos keitimo į užsienietišką? Negana to, Lietuva euro zonoje tapo daug patrauklesnė kitų šalių gyventojams, kurie čia mielai (tačiau vangiai) kuria savo smulkias įmones.

Kitas patogus dalykas yra tas, jog dabar Lietuva gali lengvai lyginti savo finansinę padėtį su kitomis šalimis, nes įsivedus eurą nereikia visų palyginimų skaičiuoti litus dauginant iš 3,4528.

 

Mitai – sugriauti?

Prieš Lietuvai įsivedant eurą žmonės kūrė  įvairiausius mitus. Pavyzdžiui, buvo manyta, jog kainos šoktels lyg viduryje žiemos termometro stulpelis ir visi bus labai nelaimingi. Kaip jau ir minėta anksčiau, kainos kiek pakilo, tačiau ne taip drastiškai, kaip manė gyventojai. Todėl drąsiai galima teigti, jog mitas – sugriautas. Dar viena sklandanti paskala buvo susijusi su lietuviškumo išnykimu. Rodos, reiktų sutikti, tarptautinė europietiška valiuta nukonkuravo mūsų litą, lietuviškąjį pinigą, tačiau ir toliau galime didžiuotis kitoje euro monetų pusėje esančiu Vyčiu arba naujai išleistose monetose besipuikuojančiu gražiausiu lietuvišku žodžiu AČIŪ. Tai ne tik puikus patriotizmo išreiškimas, bet ir šaunus būdas „reklamuoti“ mūsų valstybę užsienio šalims. Patiems mums, tikriausiai, būtų labai smagu, jeigu kokioje tolimosios Italijos parduotuvėlėje grąžą gautume lietuviškomis monetomis ir pagalvotume: „O taip... Tai juk mūsų „metalas!“

 

Vieni švenčia euro gimtadienį Lietuvoje, kiti – palaidoję litą gedi jo jau metus. Kad ir kaip būtų – viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio. Bet kokiu atveju turime žinoti, jog euro įvedimas nebuvo šiaip sau „išmislas“, o protingas ir gerai apgalvotas valstybės žingsnis tobulėjimo link.

 

 

Matas Ramonas, III d klasės gimnazistas

bottom of page