MBGatvė
Gimnazistų laikraštis
Daug stebuklų yra pasaulyje, tik ne visiems jie prieinami; vieniems dėl to, kad jų negirdi ir nemato, kitiems dėl to, kad jų nesupranta. (M. K. Čiurlionis)
Protų mūšis apie M. Bulgakovą
Balandžio 19 dieną Lietuvos edukologijos universitete vyko protų mūšis apie Michailą Bulgakovą ir jo kūrinius 11-12 klasių mokiniams.
Michailas Bulgakovas – žymus rusų rašytojas, kurio kūriniai žinomi tikrai ne vienam, – tai „Meistras ir Margarita“, „Šuns širdis“. Dauguma jų kūrinių ekranizuoti ir net išversti į lietuvių kalbą.
Protų mūšyje dalyvavo šešios komandos iš penkių skirtingų mokyklų, tarp jų ir Mykolo Biržiškos gimnazija. MBG komandą sudarė Bogdan Šukevič, Alina Diadičkina, Elana Astramovič, Alanas Pochomov ir Austė Steponavičiūtė. Buvo pateikiamos įvairios užduotys ir klausimai apie M. Bulgakovo biografiją, reikėjo pabaigti žinomas frazes iš jo kūrinių, atpažinti filmus, pastatytus pagal jo kūrinius, bei žinoti šių filmų režisierius. Pirmąją vietą užėmė Žvėryno gimnazija, antrąją MBG, o trečiąją Vilniaus licėjaus tarptautinio bakalaureato klasė.
Tai buvo puiki galimybė artimiau susipažinti su Michailu Bulgakovu ir jo nuostabiais kūriniais.
Austė Steponavičiūtė, II b klasės mokinė,
2017-04-19
Daugiakalbystės olimpiadoje ,,Aš kalbu, tu kalbi – mes bendraujame“ I vieta
Balandžio 29 d. Mykolo Biržiškos gimnazija dalyvavo Tarptautinės Amerikos mokyklos kasmet rengiamoje Daugiakalbystės olimpiadoje ,,Aš kalbu, tu kalbi- mes bendraujame“. Gimnazijos komanda, kurią sudarė Ana Golovkina (III b klasė), Aurimas Greičius (I b klasė) ir Neringa Rėkutė (IV b klasė), konkurse užėmė pirmąją vietą. Mokiniai užduotis atliko vokiečių, rusų, prancūzų ir anglų kalbomis. Bendrauti jiems teko ir indėnų kalba – būtent ja jie rengė prisistatymą, kuriuo metu skambant tradicinei indėnų tautų muzikai šoko saulės šokį. Jam pasiruošti padėjo choreografijos mokytoja Inga Strakalaitytė, kalbų užduotims – rusų mokytoja Ala Tichomirova, vokiečių mokytoja Alvyda Menčinskienė. Olimpiadoje gimnazijos komanda atliko įvairias užduotis, kur rodė savo kūrybingumą ir kalbų žinias, būtent: kalbėjimas ekspromtu, anekdoto atpasakojimas, mobiliosios aplikacijos kūrimas, komentarų tinklaraštyje rašymas ir protmūšis, tikrinęs geografijos, istorijos, literatūros ir daugelio kitų sričių žinias. Nors užduotys ir nelengvos, gimnazijos komandai pavyko laimėti mokyklas iš visos Lietuvos sutraukiančiame renginyje. Specialius prizus už rusų kalbos žinias gavo Ana Golovkina, už prancūzų – Neringa Rėkutė. Tai pirmas kartas, kai mūsų gimnazija daugiakalbystės olimpiadoje užima pirmąją vietą. Tikimės, kad tokia sėkmė ją lydės ir kitais metais.
Neringa Rėkutė,
IV e klasės gimnazistė,
2017-05-04
Verslo pateikčių konkurse pirma vieta
V. Šekspyras „Venecijos pirklys“
Balandžio 21 dieną Vilniaus Žemynos gimnazijoje vykusiame anglų kalbos konkurse „Business Presentations“ dalyvavo ir mūsų gimnazijos mokiniai – netgi dvi komandos. Visų dalyvavusių gimnazijų komandos turėjo pristatyti po lietuvišką įmonę. Anglų mokytojos Jurgitos Vencienės kuruojama komanda, kurią sudarė Tomas Trečiokas ir Monika Stankūnaitė iš IIIf, pristatė medicininių reikmenų tiekimo įmonę „MedExpert“, o mokytojos Danutės Belovienės vadovaujama komanda, kurią sudarė Rugilė Januškevičiūtė ir Irtautė Gutauskaitė iš III b, visus supažindino su padėvėtų drabužių bei aksesuarų keitimosi ir pardavimo įmone „Vinted“. Abi komandos pasirodė puikiai, o antroji, nors ir ne vienintelė konkurse pristačiusi įmonę „Vinted“, iškovojo pergalę – pirmąją vietą teko dalintis tik su Radvilų gimnazijos komanda. Trečiokai džiaugiasi dalyvavimu, naudingai praleistu laiku bei įgyta patirtimi!
III b klasės mokinė Irtautė Gutauskaitė
2017-04-25
V. Šekspyras „Venecijos pirklys“
Ištraukos inscenizacija
Pasipuošę išskirtiniais XVI a. teatro kostiumais, Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos jaunieji aktoriai vyko atstovauti gimnazijai 1-ajame dramos anglų kalba konkurse, skirtame V. Šekspyro metams paminėti Vilniaus Žemynos gimnazijoje. Devyni MBG I-II klasių mokiniai vaidino ištrauką iš Viljamo Šekspyro pjesės „Venecijos pirklys“. Tačiau prieš tai teko intensyviai kelis mėnesius ruoštis.
Jaunieji aktoriai repetavo grupėse ir individualiai. Visi stengėsi įsigilinti į pjesės veikėjų paveikslus ir kuo jausmingiau bei įtaigiau atlikti vaidmenis. Dvi šaunios mokytojos – anglų kalbos Dovilė Junevičienė ir teatro Aldona Ramelienė – savo patarimais ir idėjomis skatino vaidinti, įkvėpė geros nuotaikos ir ryžto.
Nors įsijausti į V. Šekspyro herojų gyvenimą nebuvo paprasta, tačiau pavyko. Mokiniai visomis išgalėmis stengėsi atskleisti margaspalvius personažus, kartais sąmojingus, linksmus, energingus, o kartais psichologiškai sudėtingus. Teatro kostiumai pasirodymui suteikė kur kas gilesnę prasmę, padėjo sukurti pakylėtą nuotaiką. Žiūrovai buvo pakerėti.
Savo įspūdžiais apie spektaklį dalijasi aktoriai:
,,Tai buvo pirmoji mūsų teatro grupės išvyka vaidinti į visai kitą vietą. Nors aplinka, scena buvo kitokia, nei įprasta, tačiau nesklandumų nekilo – iššūkius įveikėme puikiai. Po pasirodymo, išgirdę žiūrovų plojimus, supratome, kad dirbome ne veltui, ir tai, ką sukūrėme drauge, atmintyje išliks ilgai. Ačiū teatro komandai ir mokytojoms! “ – sakė II e klasės mokinė Deimatė Jakštonytė.
„Nors repeticijos ne visuomet vyko sklandžiai, tačiau tai mums nesutrukdė pasiekti gerų rezultatų. Man patiko mūsų darbas repeticijose, buvo aiškiai matyti, kad visi supranta, ką daro. Repeticijos stiprino mūsų komandinio darbo įgūdžius, ugdė kantrybę ir pakantumą“, – pasakojo I g klasės mokinys Gvidas Ropė.
,,Spektaklis man labai patiko, nes bandėme inscenizuoti Viduramžių ir Renesanso laikus. Nedažnai tenka scenoje dėvėti tų epochų rūbus, o jie padėjo geriau įsijausti į savo vaidmenį“, – sakė II e klasės mokinė Paula Lišauskaitė.
Taigi pirmasis blynas – neprisvilęs. Savo darbu džiaugiasi aktoriai, jais didžiuojasi mokytojos, o žiūrovai patenkinti galutiniu rezultatu.
Džiaugiamės galėdami dalytis akimirkomis...
Dalia Ustinavičiūtė,
I g klasės gimnazistė,
2017-04-07
Rusų poezija prie tradicinio rusiško virdulio – samovaro
Смеркалось. на столе, блистая,
Шипел вечерний самовар,
Китайский чайник нагревая,
Под ним клубился легкий пар...
(Александр Пушкин)
Jau pavasarėjančio kovo popietę rusų literatūros gerbėjai, minėdami tarptautinę poezijos dieną, susirinko į rusų autorių poetinės kūrybos skaitymus.
Pagrindinis šių poezijos skaitymų akcentas buvo samovaras (tradicinis rusiškas virdulys), kuris kvietė kiekvieną dalyvį išgerti arbatos. Renginys prasidėjo supažindinimu su samovaro istorija, jo įvaizdžio pėdsakais rusų literatūroje. Popietėje II-III gimnazijos klasių mokiniai skaitė labiausiai patinkančią žymių rusų autorių poeziją. Skambėjo Aleksandro Puškino, Boriso Pasternako, Sergejaus Jesenino, Michailo Lermontovo, Ivano Turgenevo, Vladimiro Majakovskio ir kitų žinomų rusų literatūros autorių eilės. Skaitovai ir svečiai turėjo neeilinę progą išgirsti trečiokų atliekamą dainą „Pamaskvio naktys“ (Подмосковные вечера).
Manau, šis renginys atskleidė tikrąjį mokinių santykį su poezija, padėjo rasti kitų rusų poezijos gerbėjų bei pažvelgti į rusų literatūrą kitaip. Tikimės, kad tokių renginių tik daugės, o poezijos gerbėjų ratas tik plėsis!
Ugnė Budriūnaitė, II b klasės gimnazistė
2017-03-31
DIDŽIUOJAMĖS SAVO KRAŠTU
Kovo 23-ąją dieną, kai mūsų gimnazijoje skambėjo „Chorų karų“ superfinalo dainos, anglų mokytoja Danutė Belovienė ir mokinės iš III b klasės Rugilė Januškevičiūtė bei Irtautė Gutauskaitė dalyvavo Kauno „Saulės“ gimnazijos užsienio kalbų konferencijoje „Didžiuojamės savo gimtuoju kraštu“. Renginį atidarė „Saulės“ gimnazijos mokiniai bei direktorė,kuri pakvietė istoriką Algirdą Markūną priminti jaunimui mūsų krašto istoriją ir kovos menų meistrą bei saviugdos trenerį Jordaną Poškaitį įkvėpti mokinius, atvažiavusius iš įvairiausių Lietuvos kampelių, tikėti savimi ir savo svajonėmis. Atidarymo pabaigoje Kauno „Saulės“ gimnazistės pristatė atsinaujinusią Kauno autobusų stotį. Konferenciją sudarė 2 dalys – kalbų po 5-7 minutes pasirinkta tema rungtis ir informacinio stendo rungtis. Mūsų gimnazijos mokinė Rugilė kalbėjo apie Vilniaus ateitį – savo miesto viziją, o Irtautės stendinis pranešimas buvo apie neatrastas Vilniaus vietas – abi merginos pristatė savo darbus anglų kalba. Kalbų rungčių dalyviai buvo suskirstyti į 8 sekcijas, iš kurių net 5 buvo anglų kalba, o kitos – rusų, vokiečių bei prancūzų. Savo sekcijoje Rugilė Januškevičiūtė užemė antrąją vietą, na o Irtautės stendinis pranešimas gavo originaliausios temos apdovanojimą. Merginos džiaugiasi įgyta patirtimi ir dėkoja anglų kalbos mokytojai Danutei Belovienei už kuravimą bei palaikymą.
III b klasės gimnazistė
Irtautė Gutauskaitė
2017-03-24
Ką biržiškiečiai veikia Knygų mugėje?
Vieną įprastą rudens dieną mokykloje mane nustebino netikėta žinia – laimėjau VKIF organizuojamą vertimų konkursą ir esu apdovanota 4 dienų kelione Viena – Bratislava. Šiame konkurse dalyvauju jau ne pirmą kartą, tačiau nesu laimėjusi tokio įsimintino prizo, o štai dabar pasisekė.
Projekte kasmet dalyvauja tūkstančiai moksleivių iš visos Lietuvos, bet pagrindinio prizo, kelionės, laimėtojų tik penkiasdešimt. Žinia, jog keliausiu su visiškai nepažįstamais žmonėmis, mane privertė suabejoti laimėjimo šaunumu. Visuomet keliaudavau su šeima, draugais ar bendraklasiais, o dabar... Kad ir kaip jaudinausi, pesimistiškos mintys išsisklaidė autobusui tik pajudėjus iš Vilniaus.
Po kelių valandų autobusas jau buvo pilnas prizininkų iš visų Lietuvos miestelių. Visi keliaujantys greitai susipažinome. O įvažiavę į kaimyninę Lenkiją jau šauniai juokavome ir diskutavome įvairiausiomis temomis.
Po nakties autobuse – pirmasis kelionės sustojimas žiemiškame kalnų miestelyje, pietvakarių Lenkijoje – Zakopanėje. Nors namų stogai ir palangės jau mūvėjo sniego kepuraites, miestelis didelio įspūdžio nepaliko. Galbūt todėl, jog jame jau esu buvusi.
Apsižvalgę ir kelias valandas pasivaikščioję kalnuose, pajudėjome link viešbučio Slovakijos kurortiniame miestelyje, kuriame nakvojome 2 naktis. Važiuodami aukštumų keleliais pro autobuso langus grožėjomės Slovakijos kalnais ir net stirnų pulkeliais, strikinėjančiais šalia kelio.
Atvykę rudeninei saulei besileidžiant, įsikūrėme. Kambaryje mes buvome 5 merginos. Labai pasisekė, mat mūsų pomėgiai ir požiūriai sutapo, tad likusį kelionės laiką praleidome kartu – patyrėme įvairiausių nutikimų bei pamatėme įspūdingų vaizdų.
Po patogios nakvynės viešbučio lovose autobusu pajudėjome Vienos link. Šįkart dingsties kelionei prailgti net nebuvo, nes nuo mūsų viešbutuko Slovakijoje iki Austrijos sostinės – nedidelis atstumas.
Tik įvažiavusi į marcipano, Mocarto ir „aukštų“ kainų miestą – Vieną, supratau, jog tai – tikra Vakarų Europos įžymybė. Pasivaikščiojimai Austrijos sostinės senamiesčiu – tikra atgaiva sielai ir protui. Su naujomis draugėmis nužygiavome daugybę kilometrų ir nors vakare beprotiškai skaudėjo kojas, žinojome, kad buvo verta. Pamatėme Austrijos Parlamento rūmus, milžinišką Vienos Operos pastatą, įspūdingo dydžio nacionalinę biblioteką (į kurią turistai neįleidžiami), miesto katedrą, išpuoštą daugybe bokštelių ir skulptūrų. Vaikščiojome po parkus, žavėjomės žymių rašytojų ir muzikų skulptūromis, plačiomis gatvėmis, kuriomis juda ne tik automobiliai ir tramvajai, bet ir puošnios karietos, traukiamos grakščių žirgų.
Kitą rytą atsisveikinome su jaukiu viešbučiu ir pasukome jau Slovakijos sostinės Bratislavos link. Vaikščiodami po miestą, įsitikinome mūsų gido paminėtais istoriniais faktais, jog Bratislava – kontrastingas miestas. Jo viduramžišką įdomų senamiestį kerta sovietmečiu tiestas plentas, šalia šio – vadinamos „chruščiovkės“. Tačiau yra ir įspūdingų modernios architektūros statinių. Naktį visomis spalvomis žibantis tiltas – vienas jų. O štai, užlipus į kalną, nuo atstatytos Bratislavos pilies apžvalgos aikštelės atsiveria puikus plačios upės vaizdas. Tokie senovės ir šių laikų besipinantys vaizdai leidžia peržengti istorijos slenkstį, pajusti, kokie mes esame maži laiveliai milžiniškoje istorijos tėkmėje.
Prieš išvykdami atgal, ilgai nardėme mažytėmis senamiesčio gatvelėmis, apžiūrinėjome įvairiausias bažnyčias, žavėjomės mielomis slovakų šypsenomis, šį bei tą įsigijome lauktuvėms. Ir... atgal į Lietuvą.
III f klasės gimnazistė Ula Juškevičiūtė 2016-12-21
Kelionės vingiai Vienoje ir Bratislavoje
Nors vienas svarbiausių metų Lietuvos renginių praėjo prieš porą savaičių, tačiau vis dar metas apie jį kalbėti, nes jame buvo gvildenama aktuali tema apie paauglių literatūrą. Kaip džiugu, kad pokalbis ne vien apie paauglius, bet ir su paaugliais! Su rašytoja Une Kaunaite, literatūrologu Kęstučiu Urba, vaikų literatūros specialiste, kritikė Danguolė Šakavičiūte diskutavo dar ir du mokiniai, viena iš jų – mūsų gimnazistė Greta Barkauskytė, žurnalistų komandos narė, Knygų klubo iniciatorė.
Taigi saulėtą knygų mugės šeštadienio popietę buvo aptarta daug svarbių aspektų apie paauglių literatūrą. Buvo galima išgirsti ne vien literatūrologų, kritikų vertinimus apie tai, ką renkasi paaugliai skaityti laisvalaikiu, apie tai, kodėl dauguma paauglių vis dar nėra linkę rinktis lietuviškos literatūros, bet ir išgirsti jaunuolių poziciją šiais klausimais. Pavyzdžiui, pasirodo, kad knygas jaunesnieji (8 klasės) skaitytojai renkasi ne vien pagal anotaciją, viršelį, bet ir pagal puslapių skaičių. Antraip knyga bus skaitoma kokį pusmetį! Be abejo, buvo kalbama apie Unės Kaunaitės knygas. Tai viena skaitomiausių jaunuolių lietuvių rašytoja mūsų šalyje, išsilavinęs ir be galo šiltas žmogus. Tai galime patvirtinti, nes ji yra dalyvavusi mūsų gimnazijos Knygų klube, kai buvo aptariama jos knyga „Laiškai Elzei“. Pati rašytoja Knygų mugės diskusijoje minėjo, kad dar niekada nebuvo girdėjusi, kad kas taip nuosekliai išnarstytų jos parašytos knygos istoriją, aptartų šitiek temų, ir laikas kartu Mykolo Biržiškos gimnazijoje jai nė kiek neprailgo, tuo galime džiaugtis! Beje, Kęstutis Urba minėjo, kad Unės knygą „Žmonės iš Alkapės“ yra privalu perskaityti kiekvienam gimnazistui.
Smagu, kad visuomenė pradeda vis labiau atkreipti dėmesį į paauglius, jų poreikius. Literatūra vienas svarbiausių poreikių, kaip diskusijoje buvo minėta, juk ji ne vien kaip smagus laiko praleidimo būdas, bet ir jaunimo švietimas, kelias į save patį. Labai džiugu dar dėl to, kad mūsų šalis tampa vis labiau demokratiška ir patys paaugliai gali garsiai reikšti savo nuomonę įvairiuose renginiuose.
Enrika Miltenytė, IVc klasės gimnazistė,
2017-03-12
Teisiamųjų suole – Liudas Vasaris
Gruodžio 14 d. (trečiadienį) 18val. Generalinėje prokuratūroje vyko paskutinis šių metų „Literatūrinis teismas“, kuriame dalyvavo ir mūsų gimnazijos mokiniai. Jau šeštąjį kartą vykęs „Literatūrinis teismas“ – inscenizuotas teismo posėdis, kuriame nagrinėjamos tam tikros įvairių literatūros kūrinių problemos. Posėdyje dalyvauja aktoriai, vaidinantys kūriniuose minimus personažus, ir žiūrovai, kurie posėdyje gali užduoti klausimus, pateikti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu. Paskutiniajame posėdyje viskas vyko ne vaidybos, o debatų, diskusijų principu. Buvo nagrinėjamas Vinco Mykolaičio-Putino kūrinys „Altorių šešėly“, iškeltas pagrindinis diskusijos klausimas „Ar Liudas Vasaris pasielgė moraliai tik po 18 metų metęs kunigystę?“ Diskusijoje dalyvavo Mykolo Romerio universiteto debatų klubo nariai, prie jų prisijungė ir kunigas Žydrūnas Vabuolas. Kunigas išreiškė tvirtą poziciją pateiktu klausimu, pasidalino savo kunigystės patirtimi, leido šiek tiek susipažinti su priėmimo į kunigystę principais, kurie padėjo lengviau suprasti, ką galėjo jausti kūrinio herojus Liudas Vasaris. Renginio organizatoriai be galo džiaugėsi, jog „Literatūrinio teismo“ projektas vyksta jau nebe pirmąjį kartą ir kuo toliau, tuo labiau pritraukia smalsuolių. Šiame teismo posėdyje dalyvavo ne tik vilniečiai, bet ir miesto svečiai iš Jurbarko, kurie nepagailėjo savo laiko, nepabijojo ilgos kelionės ir atvyko pasiklausyti tikrai įdomios diskusijos. Renginio organizatoriai taip pat viliasi, jog „Literatūrinio teismo“ projektą įgyvendinti pavyks ir kitais metais, tad tikimasi sulaukti dar daugiau įdomių kūrinių problemų analizavimo.
Matas Ramonas,
IV d klasės gimnazistas,
2016-12-17
Išvyka į spektaklį „Trys seserys“
Pirmąjį žiemos penktadienio vakarą krito didelės snaigės, tarsi primindamos apie vis artėjančias ir taip nekantriai laukiamas šventes. Kol vieni šiltuose namuose ilsėjosi po savaitės darbų, dvi mokytojos Roza Miliajeva ir Ala Tichomirova bei II e ir III b klasės mokiniai susirinko Vilniaus mažajame teatre žiūrėti Rimo Tumino režisuoto spektaklio „Trys seserys“ pagal rusų literatūros klasiko Antono Čechovo pjesę. Veiksmas sukasi apie tris seseris, gyvenančias provincijoje, tačiau vis svajojančias sugrįžti į idealizuojamą Maskvą – ten, kur užaugo. Nors spektaklis truko tris valandas, laikas neprailgo. Gyvenimiškus dialogus žiūrovai galėjo susieti su savo gyvenimu, o kiekviename personaže galima buvo įžvelgti ir dalelę savęs. Spektaklyje netruko tiek juokingų, tiek graudžių epizodų. Visi išėję iš teatro buvo priversti pamąstyti apie spektaklio prasmę, o keletas net pasižadėjo perskaityti Antono Čechovo pjesę. Tikimės dar ne kartą susirinkti ir nuvykti pasižiūrėti kitų panašaus pobūdžio spektaklių.
Deimantė Jakštonytė, II e klasės gimnazistė, 2016-12-14
Šventų Kalėdų dvasios beieškant...
Iš klasės – į biblioteką – ir atgal
Artėjant šventoms Kalėdoms, žvarbią ir lietingą penktadienio popietę Mykolo Biržiškos gimnazijos mokiniai apsilankė vaikų darželiuose („Žemynos“ ir „Pelėdos“ priešmokyklinukų grupėse). Šventiška nuotaika, įdomūs žaidimai bei kalėdinės pasakos pradžiugino mažuosius.
Atvykę į darželį, susipažinome su vaikais, paklausinėjome, ką veikia darželyje, kuo domisi. Mažieji maloniai su mumis bendravo, pasakojo įdomias istorijas. Žaisdami įvairius žaidimus, vaikai šypsojosi, džiūgavo. Jiems iš tiesų buvo labai smagu. Kartu su jais kūrėme kalėdinę pasaką apie Snieguolę ir penkis jos nykštukus. Mažieji suko galveles galvodami vis įdomesnių detalių, pavyzdžiui, kur Snieguolė eina, ką neša ar sutinka kelyje. Vėliau kiekvienas galėjo suvaidinti jų mylimiausią gyvūną. Popietės pabaigoje mažieji iliustravo savo vokelius, į kuriuos įdės laišką Kalėdų seneliui. O kaipgi be dovanų? Vaikai smaguriavo gardžiais sausainiais, padarėme nuostabių, šiluma spinduliuojančių nuotraukų!
Mums, gimnazistams „nykštukams“, buvo be galo smagu apsilankyti darželyje, įkvėpti vaikams kalėdinės dvasios, su jais pabendrauti. Tikimės, kad mažiesiems šventų Kalėdų laukimas nebus ilgas, o Kalėdų senelis bus išties dosnus.
Ieva Vėbraitė, I c klasės gimnazistė,
2016-12-09
Emigracija Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje
Lapkričio paskutinį savaitgalį Vilniaus parodų rūmuose „Litexpo“ vyko paroda „Mokykla 2016“. Joje netrūkto tiek mokiniams, tiek mokytojams naudingos informacijos, literatūros bei diskusijų, kuriose buvo galima aptarti opiausius švietimo sistemos ir mokykloje kylančius klausimus.
Šeštadienio, lapkričio 26 d., rytą įvyko diskusija „Iš mokyklos – į biblioteką – ir atgal“. Joje dalyvavo rašytojos Unė Kaunaitė, Daina Opolskaitė, Renata Šerelytė, taip pat Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos mokytoja, bibliotekos vedėja R. Budnikienė. Moksleiviams šioje diskusijoje atstovavo Mykolo Biržiškos gimnazijos III a klasės mokinė Greta Barkauskytė, tinklaraštininkė ir MBG jaunimo knygų klubo vedėja. Pokalbį moderavo vaikų literatūros specialistas, literatūros kritikas doc. dr. Kęstutis Urba.
Diskusijoje buvo aptarta tiek mokyklos, tiek viešųjų bibliotekų vaidmuo mokinių gyvenime, literatūros reikšmė besiformuojančios asmenybės kasdienybėje, problemos, su kuriomis susiduria mokytojai ir bibliotekos, skaitymo populiarinimo klausimas. Nuskambėjo mintis, kad jei matematikos (tai nėra įprasta) mokytojai pasiūlo knygą, vaikai suskumba eiti į biblioteką teirautis šio kūrinio. Pokalbis truko pusantros valandos, tačiau jis visai neprailgo, buvo pasidalinta įžvalgomis, aptarti svarbiausi klausimai. Diskusiją organizavo Ugdymo plėtotės centras.
2016-12-08
Ar kada nors susimąstėte, kada ir kaip Lietuvoje prasidėjo emigracija? Ir kokia ji buvo: ar menka ir pavienė, ar tokia, kaip šių dienų emigracija – nuolat auganti? Šiuo esė pabandysiu palyginti Pirmosios ir Antrosios Lietuvos Respublikos emigracijos pagrindines priežastis, mastus ir kryptis bei pačius emigruojančius žmones.
Abiejų respublikų gyvavimo laikotarpiu pagrindinė emigracijos priežastis buvo ir yra ekonominė. Silpnai Pirmosios Lietuvos Respublikos ekonomikai nemažai įtakos turėjo prieš tai šalį valdžiusios carinės Rusijos neplėtota pramonė bei žemės telkimas stambiųjų savininkų rankose. Taigi naujos valdžios įsitvirtinimas ir pramonės perversmas daugumą buvusių žemdirbių, tiesiog nebegalinčių išgyventi tik iš žemės ūkio, privertė emigruoti. Na, o kadangi net 90% Lietuvos gyventojų priklausė žemės ūkio sferai, emigracija buvo itin gausi. Pasak tuometinio Finansų ministerijos darbuotojo Domo Cesevičiaus, „ekstensyvus žemės ūkis, neišsivysčiusi pramonė ir iš seno Lietuvoje susidariusi tradicija nedalinti šeimyninio ūkio tarp paveldėtojų vertė kasmet emigruoti iš Lietuvos apie 15000– 20000 jos gyventojų“ (Lietuvos ekonominė politika 1918–1940 m. Vilnius, 1995. P. 16). Na, o atkurtosios Lietuvos Respublikos silpnai ekonomikai nemažai įtakos daro didelė šalies šešėlinė ekonomika, prastas šalies biudžeto paskirstymas ir, paprastai tariant, maži darbuotojų atlyginimai. O už jau minėtus mažus atlyginimus nebeišgalintis gyventi lietuvis nematė kito kelio, tik emigraciją. Taigi, pagrindinė Pirmosios Lietuvos Respublikos emigracijos priežastis – nebegalėjimas išgyventi iš žemės ūkio, o Antrosios – maži darbuotojų atlyginimai.
Skiriasi Pirmosios ir Antrosios Lietuvos Respublikos emigracijos mastai ir kryptys. Daugiausiai, net 31% visų tarpukario Lietuvos emigrantų, pasitraukė į JAV. Taip pat populiari tarp emigrantų šalis buvo Brazilija ─ į ją emigravo 24%, kiek mažiau į Argentiną ─ 16%. Be minėtųjų valstybių, taip pat galima paminėti ir kitas Šiaurės bei Pietų Amerikos žemyno šalis ─ Kanadą, Urugvajų ir kt. 1918–1940 m. Lietuvą paliko daugiau nei 100 tūkst. Lietuvos piliečių, tai sudarė apie 5% visų Lietuvos gyventojų. Šiuolaikinės Lietuvos emigrantų labiausiai pamėgtomis šalimis būtų galima vadinti Norvegiją, Didžiąją Britaniją, Airiją, JAV, Ispaniją, Švediją. Tačiau, lyginant su tarpukario Lietuvos emigracijos mastais, Atkurtosios Respublikos mastai daug didesni ─ vien per 2002 m. iš Lietuvos emigravo daugiau nei 30 tūkst. Lietuvos gyventojų. Taip pat galima pastebėti nuolatinį dabartinės Lietuvos Respublikos emigracijos augimą. Lietuvos Respublikos statistikos departamento duomenimis, pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais, iš šalies emigravo apie 15 tūkst. gyventojų, o 2009 – net 35 tūkst. gyventojų. Žinoma, yra buvę ir ryškesnių šuolių – 2005 m. emigravo daugiau nei 45 tūkst. lietuvių, o jau 2006 m. skaičius vėl nukrito iki 30 tūkst. Taigi, galima teigti, kad 1918–1940 m. iš Lietuvos į daugiausiai Šiaurės ir Pietų Amerikos šalis emigravo daugiau nei 100 tūkst. lietuvių, o nuo 1990 m. iki dabar emigracija vis dar auga ir emigruojama į Vakarų ir Šiaurės Europos šalis bei JAV.
Svarbu paminėti, kad abiem atvejais skiriasi emigruojantys žmonės. Didžiąją dalį iš tarpukario Lietuvos emigravusių žmonių sudarė žemės ūkio atstovai ir kiti, daugiausiai nekvalifikuoti, darbininkai. Tačiau beveik visi emigravusieji paliko tėvynę siekdami užsidirbti ir grįžti atgal į Lietuvą bei būtent čia toliau gyventi. Bet grįžti jiems sutrukdė prasidėjęs II Pasaulinis karas ir Lietuvos Respublikos okupacija. Verta paminėti, kad emigravusieji kūrė lietuvių bendruomenes, kurios gyvuoja iki šiol, siekdami išlaikyti tautinį tapatumą, daug dėmesio skyrė savosios kultūros, papročių bei tradicijų, lituanistinio švietimo puoselėjimui. Na o didžiąją dalį po 1990 m. emigravusių lietuvių sudarė ne tik paprasti darbininkai, bet ir išsilavinimą turintys kvalifikuoti specialistai, kurie Lietuvoje nerado savo specialybę atitinkančio darbo ar juos tenkinančio darbo užmokesčio. Taip pat svarbu pabrėžti, kad nemažai šiuolaikinio lietuvių jaunimo renkasi studijas užsienyje, tik kai kurie baigę mokslus grįžta atgal į tėvynę, o kai kurie pasilieka svetur. Taip pat verta paminėti, kad dabartiniai emigrantai nėra linkę gausiai telktis į lietuvių bendruomenes, dauguma jų lengvai perima kitos šalies tradicijas, papročius ir savo atžalas moko jau kitos kalbos ir kultūros, tokiu būdu palengva integruodamiesi į tų šalių socialinį ir kultūrinį gyvenimą. Taigi didžiąją dalį tarpukario Lietuvos emigrantų sudarė ūkininkai ir paprasti darbininkai, kurie svetur būrėsi į bendruomenes ir puoselėjo lietuviškas tradicijas, o dabartinių emigrantų daugumą sudaro ne tik paprasti darbininkai, bet ir kvalifikuoti specialistai, kurie yra labiau linkę asimiliuotis su kitų šalių gyventojais.
Taigi emigracija kankino Lietuvą jau nuo pat jos susikūrimo. Nors abiejų Respublikų emigracijos priežastys buvo ekonominės, tačiau Pirmosios Lietuvos Respublikos emigrantai pasitraukė į Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynų šalis tikėdamiesi sugrįžti į tėvynę ir dėjo daug pastangų siekdami neužmiršti savo šalies kultūros. Statistiškai jų buvo daug mažiau nei dabartinės Lietuvos Respublikos emigrantų, kurie daugiausiai traukia į Vakarų ir Šiaurės Europos šalis bei JAV ir palaipsniui praranda tvirtus ryšius su Lietuva.
Ugnė Budriūnaitė, II b klasės gimnazistė, 2016-11-18
Muziejuje Markučiuose
 |  |
|---|---|
 |  |
 |  |
Spalio 26 dieną linksma grupelė trečiokų kartu su rusų kalbos mokytoja Ala Tichomirova apsilankė literatūriniame Aleksandro Puškino muziejuje Markučiuose, Vilniuje.
Per rusų kalbos pamokas gimnazistai sužinojo, kad Aleksandras Puškinas, kuris neretai vadinamas rusų literatūros saule, per savo trumpą gyvenimą spėjo sukurti šimtus eilėraščių, poemų ir prozos kūrinių, sukūrė šiuolaikinę literatūrinę rusų kalbą, keliavo po Kaukazą, Rusijos imperijos miestus. Jis planavo aplankyti Vilnių, nes jo prosenelis Hanibalas buvo čia pakrikštytas, tačiau, deja, jis mirė po dvikovos su prancūzų aristokratu Dantesu. Aleksandro Puškino sūnus Grigorijus įsikūrė Markučiuose, kur dabar stovi namas – muziejus, skirtas A. Puškino kūrybai ir kultūros paveldo išsaugojimui.
Gimnazistai muziejuje pamatė autentiškus XIX a. baldus, originalias Puškino išleistas knygas, jo raštą, praturtino savo žinias apie A. Puškino gyvenimą, kūrybą, asmenybę, pomėgius ir sąsajas su Lietuva, sužinojo, kaip gyveno dvarininkai prieš 150 metų, pakalbėjo su gide rusiškai ir padeklamavo vieną žymiausių Puškino eilėraščių muziejaus darbuotojams.
Taip pat mokiniai pasivaikščiojo po dvaro sodybos apylinkes, pasigrožėjo aplink esančia gamta bei auksiniais rudens lapais nuklotą parką, aplankė rašytojo sūnaus ir jo žmonos kapą ir koplyčią ir draugiškai nusifotografavo prie Aleksandro Puškino paminklo.
Taigi mokinai linksmai ir turiningai praleido trečiadienio popietę, džiaugėsi aplankę muziejų ir mielai apsilankytų dar kartą.
Alanas Pachomov, III f klasės gimnazistas, 2016-10-25
Trys pažintinės kelionės dienos Lenkijoje
Ankstų spalio 22 d. rytą II b ir II f klasių gimnazistai išvyko į kelionę po kaimyninę Lenkiją. Trijų dienų ekskursijos metu mokiniai aplankė vienas gražiausių ir įstabiausių Lenkijos vietų.
Pirmiausia gimnazistai vyko Lenkijos sostinėje Varšuvoje 1928 m įkurtą zoologijos sodą, kuriame keliautojai galėjo išvysti įvairių rūšių gyvūnų: nuo puikiai pažįstamų naminių gyvulių ir paukščių iki egzotiškųjų liūtų, raganosių, dramblių, flamingų ir kitų.
Antrąją ekskursijos dieną mokiniai aplankė Oskaro Šindlerio muziejų, Krokuvos senamiestį ir Veličkos druskų kasyklas. O. Šindlerio muziejus yra įkurtas tarpukario metais veikusiame fabrike. Ten vyko Oskaru ir Auksiniu gaubliu įvertinto S. Spielbergo filmo „Šindlerio sąrašas“ veiksmas. Pagrindinis šio filmo veikėjas ir fabriko vadovas O. Šindleris II Pasaulinio karo metu išgelbėjo daugiau nei 1200 žydų nuo masinio jų žudymo, įdarbindamas juos savo fabrike. Šiai istorinei asmenybei yra suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas. Taip pat keliautojai aplankė į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą įtrauktą Krokuvos senamiestį: A. Vivulskio paminklą, skirtą Žalgirio mūšio pergalei atminti, legendomis apipintą Vavelio kalvą ir ant jos stovinčią Vavelio pilį. Na, o antrosios išvykos dienos vakare antrokai aplankė garsiąsias, taip pat į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktas, Veličkos druskų kasyklas. Ši dar XIII a. atrasta vieta yra laikoma seniausia tokia pasaulyje. Šiandien šios kasyklos yra 350 km labirintas 100–300 m. gylyje, iš kurių lankytojams galima apžiūrėti 3 km. Nuo 64 iki 135 metrų gylio turistinė trasoje keliautojai pamatė ne vieną požeminį ežerą, koplyčių su druskų skulptūromis, bareljefų ir sietynų. Taip pat druskų prisotintas kasyklų oras turi gydomųjų savybių – tai yra ir haloterapinis seansas, skirtas kvėpavimo takų ligoms gydyti.
Paskutinę ekskursijos dieną gimnazistai aplankė Aušvico koncentracijos stovyklą, kuri buvo didžiausia nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimų įstaiga. Iš viso čia žuvo apie 3 mln. žmonių, iš kurių net 90% sudarė žydai iš beveik visų Europos šalių. Didžioji dalis aukų buvo nunuodyti Zyklon B dujomis, kiti žuvo dėl mokslininkų vykdytų medicininių eksperimentų, nuolatinių egzekucijų, negydomų ligų, bado ir pernelyg sunkaus darbo. Šioje buvusioje koncentracijos stovykloje dabar yra įkurtas muziejus, kuriame galima pamatyti kalinių gyvenamąsias, egzekucijų, bausmių vietas, asmeninius bei buities daiktus, dryžuotus rūbus ir kalinių sukurtus meno kūrinius.
Ši kelionė visiems gimnazistams paliko neišdildomą įspūdį. Tai buvo ne tik pažintinė kelionė apie Lenkiją, bet ir trys dienos, praleistos su nuostabiais bendraklasiais. Dėkojame mokytojams už šią puikią ekskursiją ir tikimės bei laukiame naųjų išvykų!
Ugnė Budriūnaitė,
II b klasės gimnazistė,
2016-10-24
Nuotraukos Austėjos Urbelytės (II b)
„Kas yra žmogus gamtoje? Niekas prieš begalybę, viskas prieš nieką, centras tarp nieko ir visko.“
Blezas Paskalis
Mykolo Biržiškos gimnazijos dovana pažangiausiems mokiniams – trijų dienų kelionė į didinguosius Lenkijos Tatrus – suteikė tiek daug naujų potyrių, minčių.
Neįmanoma nepastebėti, kiek gali pakeisti trys dienos nekasdienėje aplinkoje, toli nuo civilizacijos, triukšmo ir nerimastingo kasdienio lėkimo. Mūsų įspūdžiuose atsispindi pailsėjusi siela, atsiradęs ir sustiprėjęs polėkis toliau prasmingai ir darbingai leisti dienas mylimoje Mokykloje.
Man kalnai yra dvasingumo, ramybės ir susikaupimo namai. Kalnų didingas ir laukinis grožis leidžia pajusti ypatingą gamtos aurą.
Jaučiuosi labai laimingas, kad mano mokiniai nors truputį susipažino su kalnais. Jų šypsenos, teigiamos emocijos džiugino mane, nes galėjau prie to prisidėti.
Dalius Pranculis, kelionės vadovas, geografijos mokytojas
Kur kitur, jei ne kalnuose, supranti, kokie žmonės gražūs... Gražūs, kai randa daugybę priežasčių juoktis apleidus jėgoms. Gražūs, kai ištiesia pagalbos ranką, jei kopti darosi labai sunku. Gražūs, kai švelniai stumteli iš galo, nors patys būna pailsę. Gražūs, kai padrąsinamai šypsosi. Turbūt gamtos grožis paskatina žmones būti gražesnius...
Miglė Šimukonytė, IVb klasės gimnazistė
Tatrai – unikali vieta, kurioje ne tik gali stebėti kintančią gamtą, bet ir netikėtai pažinti save, kelionės draugus, visus pamatyti kitame „amplua“. Kartais net rodosi, kad kalnai čia kaip atskiras individas, ant kurio pykstama, su kuriuo taikomasi, bet galiausiai viskas užmirštama ir belieka gėrėtis pasakišku vaizdu.
Greta Barkauskytė, IIIa klasės gimnazistė
Kelionėje į Tatrus dalyvauju pirmą kartą. Labai džiaugiausi, jog vietovėje buvo daug sniego, visai, kaip ir norėjau. Kopimas į kalną nebuvo lengvas, ypač su kuprine ant pečių, tačiau įveikiamas. Nors paskutinę akimirką jau buvau nusprendęs pasiduoti, visgi sėkmingai pasiekiau kelionės tikslą, o vėliau išsirengiau dar ir į kitą 2-3 valandų žygį. Nesvarbu, jog teko ir slysti, ir griūti, ir kiaurai peršlapti, tačiau įspūdžių prisirinkau tiek, jog mėnesio jais pasidalinti greičiausiai neužtektų. Ačiū žygį organizavusiems žmonėms, dėkui visiems kartu žygiavusiems ir palaikiusiems linksmą lietuvišką nuotaiką svečios šalies sniegynuose!
Matas Ramonas, IVd klasės gimnazistas
Vaizdai – pasakiški. Svaiginantis aukštis, sniego iki kelių... Jautiesi tarsi būdamas Himalajuose. Niekada nepasakyčiau, kad tai tiesiog Lenkijos ir Slovakijos pasienis. Tai tobulas sielos atokvėpis kasdienėje rutinoje. Žiūri į kalnus ir supranti, kad jų tavo protas negali suvokti ir kad grįžus jie atrodys tarsi pasakiškas sapnas.
Donatas Vaitkūnas, IV c klasės gimnazistas
Buvo sunku kopti aukštai į kalnų viršūnes, tačiau vaizdai iš viršukalnių atpirko visus sunkumus. Nors buvome sušlapę ir pavargę, tapome pačiais laimingiausiais keliautojais. Pagalvokite, kiek žmonių apskritai vyksta į kalnus ar yra kopę į viršūnes. Manau, tik nedaugelis ryžtasi tam, o galbūt kai kurie tiesiog neturi galimybių. Ši kelionė man tapo sėkmės, iššūkių ir pasiekto tikslo simboliu.
Supratau, jog geriausi dalykai ir yra sunkiai pasiekiami.
Aušrinė Bieliajevaitė, IV b klasės gimazistė
Ši kelionė man buvo viena iš įspūdingiausių išvykų į kalnus, nes visą kelią mane lydėjo nepakartojama kompanija, kopti buvo nei per sunku, nei per lengva – tikras malonumas. Nors dangus ir nebuvo pats giedriausias, tačiau vaizdas buvo nepakartojamas, ir jis dar ilgai išliks mano atmintyje. Kiekvieną šios kelionės valandą lydėjo gera nuotaika, kiekviename žingsnyje viršukalnės link turėjai prisiversti žiūrėti į kelią, o ne stovėti ir grožėtis kalnais. Net jei kažkam iš grupės pasidarydavo negera ar sunku, visi geranoriškai padrąsindavo ir padėdavo užkopti arba nusileisti...
Egidijus Kazlauskas, IV f klasės gimnazistas
Tatrai... Turbūt visada prisiminus šią išvyką veidą papuoš šypsena. Tai buvo viena gražiausių, linksmiausių, maloniausių, tačiau ir sunkiausių mano kelionių. Nors, kaip jau minėjau, buvo sunku, bet užkopus į kalno viršūnę ir pamačius tą nuostabų ir nepakartojamą vaizdą, visas nuovargis dingdavo ir sielą užplūsdavo žodžiais neapsakomas jausmas. Su tokia puikia kelionės komanda net ir patys sunkiausi momentai atrodydavo daug lengvesni. Ir, žinoma, labiausiai norisi padėkoti mokytojams, kurie motyvavo ir padėjo mums sunkiais kelionės momentais. Taigi dar kartą ačiū Jums!
Ugnė Budriūnaitė, II b klasės gimnazistė
Kelionė, kurios niekada nepamiršiu... Taip vienu sakiniu apibūdinčiau mūsų išvyką į Tatrus. Begalė sniego, šlapi batai, pirštinės, šaltis, tačiau gera draugų kompanija, nuostabūs vaizdai, kurie pakeri kiekvieną. Grįžusi į Lietuvą pasigedau sniego. Kitais metais taip pat norėčiau važiuoti, nes kalnai – kažkas tokio, kas užburia ir traukte traukia grįžti atgal.
Austė Stepanovičiūtė, II b klasės gimnazistė
Jau visą savaitę mano mintys negrįžta iš Tatrų. Tai buvo nepakartojama kelionė, kurioje įgijau įvairios patirties. Sunkumus, kuriuos patyriau lipdama į kalnus, atpirko nuostabus vaizdas. Didžiuojuosi savimi, kad sugebėjau įveikti sunkius etapus ir niekada nepasidaviau. Dėl to turbūt turėčiau dėkoti mokytojui Daliui Pranculiui, kuris neleido pasiduoti nepasiekus tikslo. Kalnų grožis dar ilgam bus įstrigęs mano atmintyje. Dėkoju už nuostabią galimybę patirti tiek daug per kelias dienas!
Irtautė Gutauskaitė, III b klasės gimnazistė
Pati geriausia kelionės dalis buvo kalnų tyla, net negaliu žodžiais apsakyti, kokia ji. Sukaupianti, raminanti ir leidžianti susimąstyti, kad žmogus neretai tą tylą paverčia triukšmu.
Evaldas Alekna, III e klasės gimnazistas
Įspūdžiai tokie, kad užgožia net kitų ateinancių savaičių nuovargį, o džiaugsmas didesnis už pačius kalnus... Labai keista, kai reikia kažką papasakoti, nes ten būnant iš pradžių buvo labai sunku kalbėti, negali atsižiūrėti į tą didumą aplink. Tiesiog labai nuostabu, jauku, balta, daug šypsenų ir aukščio, keptų sūrių ir raudonų žandų.
Ugnė Gavelytė, III e klasės gimnazistė
Kalnai savo didybe tikriausiai stebina kiekvieną. Jų aukštos baltos viršūnės, atrodo, remia dangų, o medžiais apaugę šlaitai tik pabrėžia tą didybę. Manau, visiems vykusiems į kelionę Tatrai paliko neišdildomą įspūdį bei suteikė šansą pirmiesiems pajusti žiemą. Sniegas, slidūs takai, kalnų rūkas – visa tai trukdė kopti į viršų. Tačiau užkopus į viršūnę ir pamačius atsiveriantį vaizdą į Penkių ežerų slėnį pasimiršo visi kelionėje patirti sunkumai. Ne vien dėl nuostabaus grožio vietų, kurių, be abejo, nestigo, bet ir dėl kompanijos, esančios drauge, kelionė tapo įsimintina. Tikriausiai niekam ne paslaptis, kad Mykolo Biržiškos gimnazijoje besimokantys mokiniai yra be galo draugiški, įdomūs pašnekovai įvairiomis temomis bei entuziastingi žmonės. Todėl keliauti su jais yra vienas malonumas. Tokios nepamirštamos kelionės yra vertas kiekvienas biržiškietis, tad linkiu visiems stengtis gerai mokytis, būti aktyviems mokyklos bendruomenėje ir kitais metais visą tą grožį išvysti savomis akimis!
Laura Dičiūnaitė, IV a klasės gimnazistė
Gamtos didingas grožis išlaisvina iš kasdienybės rūpesčių ir miesto mūrų gniaužtų. Gamtos darnioje harmonijoje patikime pasaulio gėriu ir taika... Tik Jos ramybėje ir tyloje iš naujo apmąstome rūpimus klausimus, atpalaiduojame pailsusią dvasią.
Šįkart kalnų aukštybės mums leido pasijusti tokiems mažyčiams, bet kartu mes buvome tokie dideli dėl savo ištvermingumo, kai kopėme į viršų. Ir kaip nepaminėjus, kad kalnų didybė žmones susaisto dar stipresniais ryšiais, ten suprantame, kokie visi mes esame panašūs, artimi ir reikalingi vieni kitiems.
Esame dėkingi ne tik už galimybę pailsėti, atitrūkti nuo kasdienybės, prasmingai pažinti pasaulį, bet ir už paskatinimą tobulėti ir aktyviai dalyvauti gimnazijos bendruomenės veiklose.
Enrika Miltenytė, IV c klasės gimnazistė,
2016-10-12
Kelionė į Tatrus, arba žmogaus potyriai gamtos prieglobsty
Muzikos olimpiada 2016
Spalio aštuntosios rytas lietingas ir atšiaurus buvo tik lauke. Kol vėjas, padedamas lietaus, atsainiai bei negailestingai laužė praeivių skėčius, mūsų gimnazijos salė tiesiog kaito ir ūžė nuo įvairiausių dainų, kompozicijų, žiūrovų aplodismentų. Kaip pasakytų MBG fizikai, ,,energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta“ (Energijos tvermės ir virsmo dėsnis). Tai kas gi buvo šios didžiosios energijos šaltinis?
MBG vyko Vilniaus miesto mokinių muzikos olimpiados antrasis etapas! Jame dalyvauti galėjo visi 8-19 metų bendrojo ugdymo Vilniaus miesto mokyklų mokiniai, kurie kuria muziką, atlieka ją patys arba tiesiog domisi šia nuostabia meno sritimi. Ir kiekgi moksleivių iš viso Vilniaus susidomėjo unikaliąja olimpiada? Skaičius, deja, šiek tiek kelia liūdesį. Vienuolika. Tačiau nepaisant gana kuklaus mažųjų muzikos pasaulio didvyrių skaičiaus, matyt, nė vienas jaunasis kompozitorius ar Mykolo Biržiškos gimnazijos salėje sėdėjęs žiūrovas nesijautė nesmagiai ar liūdnai. Juk, kaip sakoma, svarbu ne kiekybė, o kokybė.
Dalyviai buvo suskirstyti į tris kategorijas pagal savo amžių. Pradžioje buvo rašomas muzikinių žinių tikrinimo testas. Jame buvo tiek muzikos klausimo, tiek kūrinių fragmentų analizavimo, tiek notacijos išmanymo patikrinimų. O rašančiuosius prižiūrėjo rūstūs, bet šypsenomis pasipuošę komisijos nariai – ,,olimpinių muzikos žaidynių“ žiuri.
Pasibaigus pirmajai rungčiai, visi dalyviai keliavo į gimnazijos salę, o čia po keliolikos minučių pertraukos prasidėjo dvi paskutinės šios trikovės užduotys – lietuvių liaudies arba lietuvių kompozitoriaus dainos dainavimas ir savo kompozicijos pristatymas (2 ir 3 kategorijos dalyviai turėjo pateikti ir užrašytą natomis, 1 kategorijos dalyviai – tik atlikti). Šįkart salėje jau būriavosi ne vienuolika, o kokius šešis septynis kartus daugiau žmonių: jaunųjų kompozitorių atsivežti atlikėjai, palaikymo komandos, dalyvių tėvai, mokytojai arba tiesiog meno ištroškę piliečiai. Po trumpo Biržiškos muzikos mokytojos Daivos Merkienės padrąsinamojo sveikinimo žodžio, prasidėjo didysis koncertas. Vienas po kito ant scenos žengė jauniausieji kompozitoriai, atlikėjai, vėliau vyresni, galiausiai – patys vyriausi, tarp jų ir vienas mūsų gimnazijos mokinys. Iš kiekvieno lūpų pradžioje liedavosi lietuviškos dainos, kartais pritariant fortepijonu, klarnetu, fleita, barškučiais ar netgi puodukais mušamu ritmu. O po šio pasirodymo paskutinė rungtis – savos kūrybos pristatymas. Čia taip pat nestigo įvairiausių gaidų – skambėjo dainos, fortepijono kūriniai, mušamosios dėžės kūrinys, metalofonu ir ,,ošiančiuoju vamzdžiu“ atlikta kompozicija, o pasirodymus baigė Martyno Mažvydo gimnazijos mokinys, kuris atliko modernų lietuviškų sutartinių remix'ą.
Galiausiai visi dalyviai nusifotografavo ir daugybė linksmų veidų ėmė skirstytis. Kitų mokyklų mokiniai nepraleido progos ir pasižvalgyti po gimnaziją – mano manymu, daugiausiai juos žavėjo valgykla, stalo futbolas, prie kurio po olimpiados stovinėjo būrys jaunimo, ir, aišku, klaidinantys mokyklos koridoriai bei išplanavimas: ,,kur čia salė, į kurią pusę eiti...“
Jau šį antradienį mūsų gimnazijos muzikos mokytoja ekspertė Daiva Merkienė pranešė džiugią naujieną.
,,Olimpiadai organizuoti, užduotims parengti ir vertinti, laureatams ir diplomantams skirti vadovavo speciali komisija. Jau trečius metus teisę dalyvauti Lietuvos mokinių muzikos olimpiadoje iškovojo ir mūsų gimnazijos jaunieji muzikantai. Sėkmė nusišypsojo jaunajam kūrėjui ir atlikėjui Laurynui Bertuliui, kuo labai džiaugiuosi ir sveikinu Lauryną. Žiuri komisijai mokinys pateikė autorinę dainą „Nežinomam kareiviui“. Dainos teksto ir muzikos autorius – pats jis. Sėkmės V Lietuvos mokinių muzikos olimpiadoje Klaipėdos universiteto Menų akademijoje!“ – džiaugsmingai kalbėjo mokytoja.
Tikėkimės, kad muzikos energija neišblės tiek Klaipėdoje, tiek Mykolo Biržiškos gimnazijoje ir kad kitais metais sulauksime daugiau dalyvių. Pasitikėkime energijos tvermės ir virsmo dėsniu, kuris sako, jog ,,energija niekur neišnyksta“ !
2016-10-08
„Kai žmonės vaidino Dievą“
Keturiasdešimt trečias autobusas važiuoja ne taip jau dažnai – kas 20 minučių, taigi šį antradienį, spalio 4 dieną, po keturių pamokų daugybė pirmokų bei antrokų sugužėjo į Mykolo Biržiškos gimnazijos stotelę, o kiti, manę esą gudresni, kažkodėl nuskuodė į tolesnę – Taikos. Tačiau visų tikslas buvo vienas – režisierių Alicijos Gian ir Mariaus Mačiulio tragikomedija „Kai žmonės vaidino Dievą“.
„Verta ateiti, nes bus linksma. Verta ateiti, nes bus liūdna“ , – yra sakiusi spektaklio režisierė.
Kadangi biržiškiečių buvo labai daug, o autobusas lyg tyčia – mažas, prie keisto pastato su didžiuliu žiogu ant sienos mūsiškiai atvyko keliais reisais.
Galiausiai, praėję pro kuklias dureles su nediduku užrašu virš jų VILNIAUS KAMERINIS TEATRAS ir užlipę į viršų paslaptingais sraigtiniais laiptais visi atsidūrė jaukioje ir tikrai ne milžiniškoje salėje, kurioje, susiradę patogias vietas, ėmė laukti spektaklio.
Tragikomedija buvo pastatyta pagal Anos Frank dienoraštį, kuriame pati trylikametė pasakoja apie savo gyvenimą Antrojo pasaulinio karo metu ir slapstymąsį Amsterdame nuo nacių kartu su savo namiškiais, jos tėvo partnerio šeima ir dantistu Fricu Pfeferiu. Pavadinimas leidžia suprasti, jog ,,kai žmonės pradeda vaidinti Dievą, jie užima jo vietą – galvoja, jog turi teisę ir galią nuspręsti kitų žmonių likimus“.
Nors istorijos siužetas anaiptol nebuvo smagus, salėje labai dažnai skambėjo juokas bei krizenimas, nes režisieriai, statydami spektaklį, stengėsi parodyti ne vien negatyvius ir siaubą keliančius įvykius, bet įpynė į kūrinį ir daug humoro: isterijų dėl smulkmenų, juoką keliančių konfliktų ir pokalbių...
,,Spektaklį statėme kartu su vyru aktoriumi Mariumi Mačiuliu. Aš jaučiau, kad ši pjesė yra drama, ne tragikomedija, o Marius buvo įsitikinęs, kad apie tokį absurdą galima kalbėti tik juokiantis pro ašaras, kad tai turi būti tragikomedija,“ – yra sakiusi šio spektaklio režisierė Alicija Gian.
Taip pat tragikomedijai spalvų suteikė Anos ir Piterio, drovaus šešiolikmečio vaikinuko, pirmoji nerūpestinga meilė. Kūrinį papildė vokiškos ir žydiškos dainos, šokiai ir įvairūs garso efektai – šiurpiai rėkiantis Hitlerio balsas, dundantys traukinio vagonai, viena Lietuvos radijo žinių ištrauka. Gana dažnai skambėjo pagrindinė muzikos tema – sielvartinga ir paprasta akordeono melodija, taip pat visą pasirodymą lydėjo džeržgiantis violončelės vaitojimas.
Pasibaigus dvi su puse valandos vykusiam spektakliui, vieni iš teatro išėjo su liūdesiu veide, kiti – su šypsena lūpose, o treti – nuleidę nusivylusias akis.
,,Pati spektaklio idėja patiko, bet kartais matydavosi ne geriausias aktorių pasiruošimas, vaidyba, retkarčiais atrodė, kad aktoriai tiesiog maivosi. Kartais scenoje nevykdavo joks veiksmas, todėl kėdės tikrai pradėjo spausti. Bet patiko dekoracijų simbolinis atitikimas (siena iš batų, lagaminai, Dovydo žvaigždės), drabužiai, garsinės idėjos (Hitlerio balsas), – dalinosi mintimis apie tragikomediją pirmokė Šarūnė. – Vaidinimo finalas nustelbė viską. Aktoriai pagaliau įsijautė, vaidino jautriai, puikiai perteikė visą žydų genocido žiaurumą. Finalo dalis, kai istorija buvo pasakojama jau pono Franko, priminė, kad teatras taip pat yra meno rūšis. Spektaklis reikšmingas, iš jo galima pasimokyti, bet jis tikrai nebuvo geriausias, kurį matė ištikima teatro gerbėja.“
Šarūnei pritarė dar viena pirmokė: ,,Labiausiai tai pabaiga patiko, nes buvo įdomiausia ir tikroviškiausia...‘‘
,,Spektaklis patiko. Patiko tai, kad apie baisius, skaudžius dalykus vaidino su humoru. Taip pat patiko aktoriai, matyti, kad jau ilgą laiką vaidinantys. Tik šiek tiek man pasirodė per ilgas, galima buvo šiek tiek sutrumpinti“, – teigė kitas biržiškietis.
Savo pastebėjimais pasidalino ir mokinė Evita: ,,Manau, pati tema buvo perteikta tikroviškai. Labai gerai parinkti garsai, melodijos. Jos leido labiau pajausti veikėjų jaučiamą baimę, sielvartą ir kitas emocijas. Net kelis kartus per kūną šiurpas buvo perėjęs bežiūrint. Patiko pats pabaigos vaizdavimas, bet ji kažkaip greit praėjo.“
Kiekvienas šią tragikomediją suvokė kitaip, bet visiems iš mūsų ji kažką paliko širdyse ir mintyse. Tikėkimės, jog dažniau turėsime progą apsilankyti spektakliuose, o paskui – juos aptarti ir pasidalinti mintimis. O šis tikrai įdomus ir verčiantis susimąstyti kūrinys visiems Biržiškos mokiniams leidžia pasimokyti iš Anos ir suvokti, jog „jeigu lauki laisvės, laimės – tai ir gyveni ir laisvėje, ir laimėje“ (Kristina Apanavičiūtė).
Laurynas Bertulis, I b klasės gimnazistas
2016-10-04