Religijos vaidmuo XXI a. 

 

Vienas svarbiausių požymių, kuris skiria žmogų nuo gyvūno, yra tai, kad žmogus yra dvasinė būtybė. Nuo pat žmogaus egzistavimo pradžios buvo bandoma ieškoti antgamtinės jėgos, kuri galėtų atsakyti į pamatinius gyvenimo klausimus. Taip viena po kitos kūrėsi religijos. Nors kiekviena iš jų turi daug skirtumų, tačiau jas visas vienija žmogaus santykio su Dievu momentas. Bėgant laikui religijos įsišaknijo visuomenėse, tapo kultūros dalimi, bet XVII a. Europoje prasidėjęs sekuliarizacijos procesas keitė požiūrį ir mažais žingsneliais religija buvo atskirta nuo valstybės valdymo, visuomeninio gyvenimo. Stebina tai, kad XXI amžiuje, kai mokslas dideliais šuoliais tobulėja, Bažnyčia netapo muziejų vitrinose eksponuojamu dalyku, bet vis dar yra gyva ir funkcionuojanti. Neįmanoma vienu teiginiu atsakyti, kodėl religija vis dar neišnyko, todėl kiekvieną aspektą reikia giliau išanalizuoti. 

Žmogaus prigimtyje yra užkoduotas poreikis tikėti. Jeigu žmogui nėra priimtina tikėti į Dievą, jis renkasi vieną iš kelių: arba aukština materialines gėrybes, arba pradeda skaityti horoskopus, arba lankosi pas būrėją. O tas, kuriam nėra kuo tikėti, neretai pasirenka savižudybės kelią, nes nebemato prasmės gyventi. Žydų rabinas J. Sacksas teigia, jog „mokslas pasako mums kaip, tačiau ne kodėl. Technologija suteikia galios, tačiau nepasako, kaip ja naudotis. <...> Liberalios demokratijos valstybė suteikia maksimalią laisvę su minimaliomis nuorodomis, ką su ja daryti“. Nerasdamas atsakymų kitose gyvenimo srityse, žmogus atsigręžia į religiją, kur gvildenami pamatiniai klausimai: kas aš esu, kodėl aš esu čia, kaip aš turėčiau gyventi? Gali būti, kad žmogus per savo gyvenimą nespėja rasti atsakymų į šiuos klausimus, bet pati kelionė teikia dvasinę naudą. Vadinasi, religija yra ta plotmė, kur kiekvienas gali žengti už savo suvokimo ribų ir bandyti atrasti prasmę.   

Vienas iš religijos, kaip radikalizmo šaltinio, pavyzdžių – savižudiškas terorizmas. Tai reiškinys, kurio metu islamo išpažinėjai, norėdami tapti kankiniais, įvykdo smurtinį išpuolį ir taip  yra kėsinamasi į kitų žmonių gyvybes.  XX a. 9-ajame dešimtmetyje šiitų religiniams lyderiams sankcionavus kankinystę kovoje su priešais išaugo tokio tipo terorizmo apraiškų skaičius. Būtų klaidinga teigti, kad islamo religija skatina tokias destrukcines atakas, tačiau musulmonų šventojoje knygoje yra fragmentų, kuriuos netinkamai interpretavus radikalių grupuočių vadovai bando pateisinti vadinamųjų kankinių veiksmus. Radikaliosios grupuotės skatina islamo išpažinėjus kovoti ir įbauginti kitatikius, nes, jų teigimu, taip galima užsitikrinti amžinąjį gyvenimą. Dėl teroristinių išpuolių Vakarų ir Artimųjų Rytų valstybių santykiai yra nuolat pašliję, nes prisimenamos praeities žaizdos. Kaip teigia A. Žotkevičiūtė, „Didžiausią problemą kelia ne islamas, o ekstremistinių grupių kuriamos islamo interpretacijos, kuriomis siekiama pateisinti brutalaus smurto naudojimą.“ Nė viena religija neskatina terorizmo atakų, ne išimtis ir Islamas. Taigi, netinkamai interpretuojamas religijos suvokimas gali daryti neigiamą įtaką ne tik santykiams tarp skirtingų konfesijų atstovų, bet ir pareikalauti nekaltų žmonių gyvybių. 

Apibendrinant galima teigti, jog religija šiais laikais ne vienam yra kaip kompasas, leidžiantis nepasiklysti melagysčių ir kitokio blogio pripildytame pasaulyje. Šiuolaikiniam žmogui yra sunku išbūti socialinėje aplinkoje, kur žiniasklaidoje vyrauja neigiamos naujienos, kur pasaulis reikalauja atitikti visas visuomenės normas. Tokiu atveju žmogui nelieka nieko kito, kaip šauktis kažko galingesnio už save patį, kad jis būtų išlaisvintas iš slegiančio nerimo ir baimių. Mažai tikėtina, kad religija bus išstumta iš pasaulio vien dėl to, kad žmogui reikia kaip nors užpildyti vidinę tuštumą. O jei šių dienų religijos bus užmirštos, jas pakeis kitos, nes, kaip sakė V. Krėvės tragedijos „Skirgaila“ veikėjas Skurdulis, „Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi.“     

 

Literatūros šaltinių sąrašas 

 

  1. Puslys. Religijos vaidmuo XXI amžiuje. Bernardinai.lt, 2017/02. Prieiga per internetą: https://www.bernardinai.lt/2017-02-18-religijos-vaidmuo-xxi-amziuje/ 

  1. . Žotkevičiūtė. Savižudiškas terorizmas arba „mirtis Dievo vardu – mūsų aukščiausia viltis“. 15min.lt, 2013/12. Prieiga per internetą: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/karo-zona/savizudiskas-terorizmas-arba-mirtis-dievo-vardu-musu-auksciausia-viltis-784-394956?all#print&copied 
     

Vytautas Miškinis IV b

2021-01-18

Pebbles on the Sand

„Niekada nebuvau suabejojęs savo pasirinkimu būti veterinarijos gydytoju“ –

Interviu su prof. K. Lukausku

Kiekvieną iš mūsų supa tam tikra aplinka, žmonės, turintys skirtingas istorijas, patirtis bei profesijas. Šįkart nusprendžiau pakalbinti savo mylimos močiutės brolį, buvusį valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorių, Lietuvos veterinarijos akademijos Tarybos pirmininką, Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos (OIE) Europos regiono komisijos I viceprezidentą, Lietuvos veterinarijos akademijos profesorių Kazimierą Lukauską.

Kada ir kodėl nusprendėte mokytis veterinarijos? Ar kada buvote suabejojęs šiuo sprendimu?

Vaikystė – viso mano dabartinio ir būsimo gyvenimo pamatai. Gimiau ir augau kaime, apsuptas nuostabios šeimos, visada buvau tarp gyvulių, nes tėveliai dirbo veršelių fermoje. O jau patiko arkliai ... Kalbėdavau su jais kaip su geriausiais draugais, glostydavau. Jų akys sakyte sakė, jog viską supranta, esu jų bičiulis. Tad viena dižiausių vaikystės pramogų – pasijodinėjimas arkliais. Jodavau naktigonėn kaip tikras raitelis – basakojis, be balno, linksmas, bebaimis. Dažnai lankydavausi veršelių fermoje. Augo 150 mažų veršelių. Prisimenu veršelių „chorą“, kai mama ir aš su pieno kibirais ateidavome pagirdyti veršelių prie gardo. Kaip būdavo gera žiūrėti į juos, godžiai geriančius pieną. Bet kartais mus pasitikdavo tyla – tai ženklas, kad veršeliai susirgo. Tėveliai jaudindavosi, ieškodavo daktaro. Tuomet tyliai prisiekdavau: „Mokysiuosi veterinarijos gydytoju.“ Pakviestas atbirbdavo motociklu veterinarijos daktaras, o jo motociklas – svajonė (aš turėjau tik dviratį). Ta svajonė išsipildė, kai baigiau Veterinarijos akademiją ir tėveliai nupirko „Javą“. Tas paprastas kaimo veterinaras mane daug ko išmokė. Jo kalbos buvo nuoširdžios, patarimai prasmingi. Išmokė leisti vaistus primindamas, kad ranka neturi suvirpėti. Pasak jo, gyvulys nemoka kalbėti, veterinaras privalo jį jausti, gelbėti ir mylėti. Aš per visą ilgą darbą veterinarijoje (47 metus) niekada nebuvau suabejojęs savo pasirinkimu būti veterinarijos gydytoju.

Su kokiais sunkumais ir iššūkiais susidūrėte besimokydamas?

Mokytis Lietuvos Veterinarijos akademijoje buvo nelengva. Mokykloje mokslai man sekėsi gerai, o Akademijoje mokymo sistema buvo kitokia, reikėdavo atsiskaityti už tam tikrus laikotarpius. Sunku buvo pirmame kurse, kuriame gyvulių anatomijos, fiziologijos dalykai labai svarbūs, bet sudėtingi. Ypač palyginamoji anatomija, kaulo įidentifikavimas, dar, pvz., kryžkaulio diferencijavimas šuns, avies, veršelio, pagal dydį maždaug panašūs. Tai kartais varė į neviltį. Po pirmos sesijos grįžęs namo bandžiau aimanuoti, kad gal neištempsiu, bet tėvelis pasakė: „Jeigu pradėjai, tai ir turi baigti...“ Labai pagelbėjo puikūs dėstytojai, padėję įvaldyti akademinę mokymosi sistemą. Veterinarijos akademijoje pamačiau, kas yra veterinarija studento akimis, kas bus reikalinga praktikoje. Čia baigiau pirmuosius universitetus, pradėjau pirmąją mokslinę veiklą studentų mokslinėje draugijoje. Pirmosios išvykos į Jerevaną, Lvovą su pranešimais. Tada dar nežinojau, kad ateityje būsiu didelis keliauninkas. Su LVA taip ir likome kartu, nenutrūko ryšiai: apsigyniau disertaciją, tapau docentu, habilitaciją – profesorius, LVA tarybos pirmininkas.

 

Jūsų gyvenimo kelias labai įdomus ir platus. Kuris karjeros etapas Jums yra įsimintiniausias? Kodėl?

Savo darbinę veiklą pradėjau nuo eilinio veterinarijos gydytojo Šiauliuose. Grįžęs į gimtuosius Raseinius, dirbau Veterinarijos stotyje vyresn. veterinarijos gydytoju terapeutu, vėliau viršininku. Visur buvo įdomu ir sunku, bet įdomiausios pareigos buvo Lietuvos valstybinės veterinarijos tarnybos vadovo, kai darbo pradžia jose sutapo su didžiuoju sąjūdžio mitingu Vingio parke. Tada dar gerai nežinojome, kad Lietuvos valstybei kurti reikės tiek daug politinių, ekonominių, profesinių ir moralinių pastangų.1991 m. Seimo rūmai dar buvo smėlio, spygliuotos vielos, barikadų apsuptyje, tačiau jau kūrėme veterinarijos įstatymą. Aš asmeniškai pristačiau jį tuometinėje Aukščiausioje Taryboje. Buvo patvirtintas svarbiausias veterinarijos dokumentas, atsiranda įstatymiškai reglamentuota valstybinė ir privati veterinarija. 1992m. gegužę Paryžius Pasaulio Gyvūnų Sveikatos organizacijos (OIE) Generalinėje sesijoje atkurta Lietuvos narystė Pasaulio Gyvūnų sveikatos organizacijoje, aš buvau išrinktas Lietuvos delegatu. Toje pozicijoje atstovavau Lietuvai 18 metų. Tai buvo kūrybingas, įdomus ir sudėtingas įsimintiniausias laikotarpis – Nepriklausomos Lietuvos Veterinarijos sistemos sukūrimas. Šioje pozicijoje dirbau 22 metus.

Kokiu karjeros pasiekimu labiausiai didžiuojatės? Kodėl?

Be tiesioginio darbo, aktyviai dirbau ir mokslinėje veikloje, neakivaizdžiu būdu baigiau aspirantūrą ir dar Raseiniuose susidomėjau moksliniais tyrimais. Aš su kitais mokslininkais nagrinėjau enterofaro įtaką gyvūnams. 2005 m. už darbų ciklą „Galvijų leukozės diagnostika, likvidavimas ir prevencija Lietuvoje 1985-2004 metais“ gavau Mokslo premiją kartu su kitais mokslininkais. Tai retas atvejis, kai gamybininkui suteikiama Mokslo premija.

Kurie Jūsų gyvenimo metai yra patys laimingiausi? Kodėl?

Laimingiausi gyvenimo metai nuo Raseinių iki Vilniaus. Buvau jaunas ir sveikas, nuostabi šeima, mažas sūnus ir dukra. Žmona – veterinarijos gydytoja. Man buvo tik 27 metai, o jau buvau paskirtas Veterinarijos stoties vadovu. Darbas sudėtingas, bet aš, apsuptas aukštos kvalifikacijos specialistų, veterinarijos gydytojų, turiu galimybę lavintis, gilintis į mokslines problemas. Ypač vertinga pažintis su pasaulinio lygio mokslininkais prof. Juljan Rafe, prof. Laima Griciūte. Nepaisydami sunkumų, sovietinės sistemos kliūčių, kalnus vertėme: patobulinom šildymą įstaigose, įkūrėme termofikacinę elektroninę katilinę, įvaldėme naujausius gyvulių gydymo metodus, dalyvavome parodose, ekskursijose po rajonus, sporto šventėse.

2009 m. tapote Raseinių garbės piliečiu. Kokią reikšmę Jums teikia šis apdovanojimas?

Raseiniai – tai mano vaikystės ir jaunystės miestas. Labai gerai prisimenu, kaip su tėveliu, pasikinkę porą arklių, juodą ir baltą, dardėdavom į Raseinius parduoti paršelių, bulvių ar grūdų turguje. Man, kaimiečiui, buvo įdomus žmonių judėjimas, turgaus triukšmas, gražios parduotuvės. Būdavo ir baimės, kaip dabar sakoma, streso, kai reikėdavo pasėdėti vežime, palaikyti vadžias, kol tėvelis apsipirkdavo parduotuvėje. Praeidami miesčioniukai pasijuokdavo, kartais pasiūlydavo auspinigių. Bet viskas pasimiršdavo dardant vežime namų link. Raseiniai man išliko kaip savas, jaukus miestas, nors ir nedidelis, bet jame daug draugų ir pažįstamų. Džiaugiuosi, kad Raseiniai priėmė mane, įvertino mano gyvenimo triūsą, pripažino pasiekimus, suteikė garbingą apdovanojimą. Kur aš bedirbau, raseiniečiai man visada buvo prioritetas: padėti, patarti, užjausti, paremti. Aš jų tapau išgirstas ir suprastas, Raseiniai – mano žemė, mano didžioji šviesa.

 

2010 m. išleidote knygą „Nuo Raseinių iki Paryžiaus“, kurioje aprašėte nueitą gyvenimo kelią, parodėte veterinarijos raidą atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais. Kas paskatino ir įkvėpė parašyti šią knygą?

Laikas yra viskas, ką turime, tačiau vieną dieną imame suvokti, kad jo turime vis mažiau, nei mums atrodė. Knygose lieka tai, kas buvo -  su viltimi, kad bus pratęsta. Ta knyga norėjau trumpai apžvelgti nueitą kelią, parodyti veterinarijos raidą atkurtos nepriklausomybės metais. Lietuvoje lankėsi žymiausi pasaulio veterinarijos mokslininkai, ekspertai. Vienas iš jų prof. N.Belev OIE Europos regiono komisijos prezidentas Lietuvos spaudoje yra pareiškęs: „Lietuvos veterinarijos tarnyba yra parodomoji ir pavyzdingiausia Europoje.“ Jis ragino mane „imtis plunksnos“ ir pateikti skaitytojui savus apmąstymus apie nepaprastą mūsų valstybės skrydį nuo kasdienių kaimo veterinaro darbų iki pasaulinio masto laimėjimų. Matyt lemtinga man buvo ir tai, kad baigęs darbą Lietuvoje laimėjau konkursą į OIE Europos regiono vadovus ir dirbau ten 10 metų. Gal ir nekuklu, bet norėjau parodyti, kad aš, lietuvis veterinaras, galėjau gauti tarptautinių apdovanojimų, ypač Prancūzijos Žemės ūkio auksinį komandoro kryžių, (Lietuvos asmeniui šis apdovanojimas buvo įteiktas pirmą kartą) taip pat Pasaulio Gyvūnų Sveikatos organizacijos (OIE) vardinį sidabro medalį už mano išskirtinius nuopelnus šiai organizacijai.

Gyvenime Jums buvo lemta aplankyti gražiausius pasaulio miestus? Kuris paliko didžiausią įspūdį? Kodėl?

Aš ilgus metus dirbau Lietuvos Valstybinės Maisto ir Veterinarijos tarnybos direktoriumi, tai apkeliavau visas Europos valstybes ir jų sostinės, tik nebuvau Islandijoje. Aplankiau visus pasaulio žemynus, bet nebuvau Australijoje. Paskutinį dešimtmetį dirbau Pasaulio Gyvūnų Sveikatos Europos regiono vadovu tai dar daugiau nei po kartą aplankiau 53 valstybes. Gyvenime buvo lemta darbo reikalais aplankyti didžiausius pasaulio miestus, trumpiau ar ilgiau pagyventi Paryžiuje, Maskvoje, Vašingtone, Niujorke, Romoje, Tokijuje, Briuselyje. Man gražiausias pasaulio miestas – Paryžius. Tai miestas su savo kultūra, Opera, Luvras, Eifelis.

Kaip, intensyviai dirbdamas, leisdavote laisvalaikį?

Laisvalaikis su šeima, poilsis prie Baltijos jūros, kelionės automobiliu į užsienį. Tai pat laisvą laiką skyriau sportui, krepšiniui, medžioklei, žvejybai. Daug laiko praleisdavau kaimo sodyboje, skyriau laiko jos renovacijai.

Ko palinkėtumėte mokiniams, norintiems mokytis veterinarijos?

Aš noriu pakviesti mokinius pirmiausia gerai mokytis, kuo daugiau pasisemti žinojimo, per atitinkamo amžiaus prizmę pažvelgti į savo ateitį. Patariu dar mokyklos suole apsispręsti, kuo žadate būti. Mieli mokiniai, kaupkite mokslo žinias, daug keliaukite, svajokite. Jeigu mėgstate biologiją, chemiją, kalbas, studijuokite veterinariją. Veterinarija – tai neribotų galimybių, įvairaus profilio darbo specifika: naminių ir laukinių bei vandens gyvūnų gydymas, veterinarijos laboratorinė veikla, veterinarijos teisė ir  farmacija, veterinarijos darbo organizavimas, gyvūnų globa, mityba. Visada yra galimybė įsidarbinti Lietuvoje ir visame globaliame pasaulyje. Prisiminkite, kad skaičiai, raidės, daugybos lentelė, teoremos, dėsniai kiti amžinieji dalykai kartais pasitraukia į nežinią ir atgimsta tik reikalui esant. Bet ne mažiau mums svarbūs kiti dalykai: mokėjimas bendrauti, dora, atjauta, teisingumas.

 

Prof. Kazimierą Lukauską kalbino

III b klasės gimnazistė Marija Lučkaitė

2020-03-20

Pranešimas OIE (1).JPG
Group_Photo_OIE_Paryžius_metinis_susiri

Trisdešimt metų nepriklausomybės

Šiais laikais lietuvių tautai dažnai trūksta kritiško požiūrio į save. Atrodo, lyg kiekvienais metais minėdami savo tautines šventes džiaugiamės praeityje nuveiktais žygdarbiais, galime be baimės prie savo namų išsikelti trispalvę, tačiau užmirštame visą esmę. Kas iš tų minėjimų, pasakytų kalbų, sukurtų dainų, jei tai nekreipia žvilgsnio į ateitį?

Praėjo 30 metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Nei daug, nei mažai – sunku vertinti, ar buvo pakankamai per tuos metus padaryta. Iš tiesų, kas gali spręsti, ar tauta tinkamu greičiu vystosi, ar yra tik kitų kulnus laižantis atsilikėlis. Galima teigti, kad tautos vystymąsi bent kiek vertinti galima atsižvelgiant į sudėtingus kultūros, santvarkos kaitos procesus. Biblijoje pranašas Mozė ne šiaip sau išrinktąją tautą 40 metų vedė iš Egipto vergovės – reikėjo laiko pakeisti kartas, kad jaunimas nebesektų tėvų pėdomis ir nedarytų jų klaidų.

Pažvelkime į XX a. I pusės Rusiją. M. Bulgakovas negalėdamas susitaikyti su esama santvarkų kaita, parašė romaną „Šuns širdis“. Profesorius Filipas Filipovičius Preobraženskis mielam šuneliui persodindamas sukto proletaro Klimo Čiugunkino hipofizę nė nenumanė, kokių pasekmių tai gali turėti. Šuo pa­ma­žu virs­ta į Ša­ri­ko­vą – nau­ją ta­ry­bi­nį žmo­gų, ūmų pro­le­ta­ria­to dik­ta­tū­ros ak­ty­vis­tą, ku­ris su­ky­la prieš sa­vo kū­rė­ją ir ima­si ab­sur­diš­kų ko­mu­niz­mo sta­ty­bų čia pat – jo na­muo­se. So­vie­tų Są­jun­gos ban­dy­tos įgy­ven­din­ti di­džio­sios idė­jos, kad ga­li­ma su­konst­ruo­ti nau­ją žmo­gų, šak­nys – Ap­švie­tos min­tis, ku­rią ge­riau­siai at­spin­di an­glų fi­lo­so­fo ir po­li­ti­kos vei­kė­jo Joh­no Loc­ke’o fra­zė, jog žmo­gus – tai ta­bu­la ra­sa, tuš­čia len­ta, ku­rio­je ga­li­me įra­šy­ti ką tik no­ri­me. Fi­li­pas Pre­ob­ra­žens­kis ir­gi taip ma­nė, kol su­kū­rė Ša­ri­ko­vą. Stebina tai, jog profesorius nelabai žinojo, kas į ką pa­vir­to. Tačiau nereikia į šį fantastinį kūrinį žiūrėti kaip į neįmanomą realiame gyvenime. Iš tiesų, sovietmečiu lietuvių tauta patys leidosi santvarkai keisti jų mąstymą, tai yra persodinti kitą hipofizę, nežiūrint į tai, ar žmonės tam pritarė, ar ne. Minėtas M. Bulgakovo romanas parodo, kokiomis absurdiškomis priemonėmis Sovietų Sąjunga valdė žmones ir kokią didelę žaizdą jos paliko.

Ypač senyvo amžiaus žmonės praėjusius laikus linkę romantizuoti: studijuodamas technikume gaudavai nemokamą vietą bendrabutyje, maisto kainos nesikeisdavo, po 30 metų darbo gamykloje valstybė parūpindavo naujai įrengtą butą, kolektyvinį sodą, o laimingiesiems net pasisekdavo nusipirkti žiguliuką. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad valstybė pasirūpina kiekvienu žmogaus poreikiu, o pačiam tereikia toliau eiti į darbą. Galima sakyti, dirbk sunkiai, klausykis nurodymų ir tau bus atlyginta, o tavo aplinkiniai tegul gyvena su savo vargais. Laisvę reikėjo iškovoti ir ją reikia ginti ir saugoti. Tačiau žarijos dar gan kaitrios: ligoninėse gydytojams už atlapų kišami vokeliai, Grūto parkas tebegyvuoja ir dar greitai nebus uždarytas, už kiekvieno kampo žmonės bijo sutikti nepažįstamą, svetimšalį – dar apvogs, sukiršins. Ta dvasia dar labai gyva. Reikia suprasti, kad tiek Baltijos, tiek Rytų Europos šalys yra sužeistos totalitarinio režimo. Nesvarbu, ar tai kiekvienas pripažįsta, ar ne.

Taigi, kas laukia toliau? Tiesiog reikia apmąstyti, kam mums reikalinga valstybė. Ar tam, kad būtume aprūpinti ir šiltai gyventume, ar kad priklausydami tautai kurtume tokią ateitį, kurioje norėtųsi gyventi? Tiesa, kalbėti yra daug lengviau, negu daryti, bet kaip pasakytų Filipas Filipovičius „tai­gi su­iru­tė yra įsi­tvir­ti­nu­si ne klo­ze­tuo­se, o gal­vo­se!“ Kartais atrodo, kad užteks nepaliaujamai gręžiotis į Vakarus ir gėrėtis jų pasiekimais, gyvenimo būdu – juk tiek Lietuvoje reikia padaryti, čia skirti visas jėgas. Ir nelaukti, kaip Mozė, bet jau dabar pradėti eiti pirmyn.

 

Vytautas Miškinis, III b klasės gimnazistas,

2020-03-05

Šaltiniai:

M. Bulgakovo romanas „Šuns širdis“

Karolio Dambrausko Straipsnis „Kaip ne­su­ga­din­ti šuns šir­dies“. Nuoroda http://www.satenai.lt/2013/01/11/kaip-ne%C2%ADsu%C2%ADga%C2%ADdin%C2%ADti-suns-sir%C2%ADdies/

Esencializmas – kas tai?

 

Šiais laikais žmonės pernelyg įsitraukę į savo darbus. Vieni bando kilti karjeros laiptais, kiti tiesiog yra išbarstę save keliose veiklose, todėl nesugeba atsiduoti svarbiausiam dalykui. Visuomenėje matoma užimtumo tendencija. Daugelis nuolat skuba ir yra užimti, nes tai šiais laikais yra madinga, galbūt bandoma mėgdžioti kitų žymių asmenų patirtį. Net ir tėvai vaikus užrašo į begalę skirtingų būrelių, nes mano, kad tai geriausias jų ugdymas. Socialiniai tinklai duoda žmonėms impulsą, netikrą paraginimą dirbti iki išnaktų, kadangi kiekvienas bando save lyginti su garsiais žmonėmis, kurie daug pasiekė sunkiai vargdami. Daug kas nebevadina savęs daug dirbančiais, bet tiesiog užimtais.

Taigi, nuo ko pradėti? Kaip tapti esencialistu ir nepasiduoti aplinkinių neigiamai įtakai? Iš pradžių reikia viską kruopščiai apmąstyti. Knygos „Esencializmas. Disciplinuotas mažiau siekimas“ autorius Greg Mckeown teigia, kad esencialistu būtina tapti dar prieš pajaučiant perdegimą ir stresą. Kiekvienas šiame pasaulyje turi atrasti savo aistrą, veiklą, kuria žmogus norėtų užsiimti visą savo gyvenimą. Tos aistros ieškojimas nebūtinai turi būti didelis iššūkis – tai veikla, kuri teikia asmeniui laimės ir pasitenkinimo jausmą. Galbūt tai kasdieniai veiksmai, kurie iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai įtraukiantys, bet jie vis tiek vienam ar kitam yra gyvenimo aistra (pavyzdžiui, darbas virtuvėje, sode, knygų skaitymas). Tiesa, aplinkoje kiekvienas susiduria su daug skirtingų pasiūlymų, kurie gali atnešti daug pinigų, žinomumo, bet jei pats žmogus nesijaučia gerai pasukęs tuo keliu, tai gali iššvaistyti didelę dalį gyvenimo. Todėl galima išgirsti daug istorijų, kur žmonės norėjo atlikti tiek daug pasirinkę skirtingus kelius, bet galiausiai suprato, kad jie net nepajudėjo iš vietos. Greg Mckeown teigia: „Mes praradome gebėjimą atskirti tai, kas svarbu, o kas ne. Psichologai tai vadina „sprendimų nuovargiu“: kuo daugiau turime pasirinkti, tuo labiau nukenčia mūsų sprendimų kokybė.

Visi turime ribotai laiko, todėl svarbu mums skirtą laiką panaudoti tinkamai. Knygos autorius berašydamas išsiaiškino labai svarbią tiesą: „Jei pats nenusistatysi gyvenimo prioritetų, tai padarys kas nors kitas.“ Tai reiškia, kad mes negalime sakyti „taip“ kiekvienam pasiūlymui, nors jis ir atneštų daug naudos, nes tokiu atveju tu atimi didelę laiko dalį iš savo artimųjų, savo šeimos. Todėl ir pagrindinei gyvenimo aistrai negalima atiduoti didžiosios laiko dalies, nes tuomet būsi vienišas ir kitų apleistas. Tai yra viso gyvenimo galvosūkis: kaip išlyginti svarstykles tarp tavo veiklos, darbo ir santykių su žmonėmis. Iš tikrųjų, turbūt dar niekada nebuvo žmogaus, kuriam būtų pavykę tas svarstykles išlyginti, bet tobulėti yra kur. Svarbu suprasti, kad kiekvienas esame ribotas ir, kad ir kaip stengsimės, mums nepavyks įgyvendinti visų mums šovusių minčių ar polėkių.

Kodėl rašau šį straipsnį gimnazijos laikraščiui? Manau, kad visi turime jau nuo šio amžiaus, nuo šių dienų pradėti dėliotis viską į stalčiukus, kad paskui vieną dieną nerastume visiškos betvarkės ir chaoso. Nesakau, jog nuo šiol kiekvienas turi surimtėti ir labai detaliai stebėti savo gyvenimą – juk žmogus yra būtybė, kuri nuolat ieško ir klysta, tiesa, kartais ir atranda. Svarbu nepamiršti, kas esame šiandien tam, kad bent kiek numanytume, kas laukia rytoj.

III b klasės gimnazistas

 Vytautas Miškinis

2019-11-14

Esencializmas
esencializmas
1/1

Lietuvos tarptautinės baleto akademijos 10 metų jubiliejinis „Gala“ koncertas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

2019-05-02

Prieš pradėdama recenziją, turiu paminėti, jog man tikriausiai niekaip nepavyks išlikti nešališkai, kadangi šis jubiliejus yra ir mano šventė. Mokiausi buvusioje Eglės Špokaitės baleto mokykloje aštuonerius metus, nuo pat mokyklos įkūrimo. Tai nebuvo pirmoji mano baleto mokykla, tačiau pati svarbiausia, nes būtent čia aš įsimylėjau šį šokį.

Nors jau keletą metų nebešoku, užtikrintai galiu pasakyti, kad man ši mokykla visada asocijuosis su visais tais metais, praleistais salėje, prie atramos, ir visais pirmais kartais: pirmaisiais puantais, spektakliais, pasirodymais didelėse scenose, draugystėmis ir pamokomis. Man labai gaila, kad anais metais nuo savo vardu pavadintos mokyklos atsiskyrė Eglė Špokaitė. Kad ir kas būtų sakoma, ji ir buvo svarbiausias žmogus, kurio dėka mokykla įkurta, ji pritraukė tiek dėmesio ir užsitarnavo puikų vardą. Nors E. Špokaitė tęsia savo veiklą San Diege, JAV, kur yra įkūrusi San Diego baleto institutą, esu įsitikinusi, kad likusiems Vilniuje nevalia nubraukti devynerių metų darbo ir pastangų dėl ne itin aiškių motyvų. Galiausiai man tikrai skaudu, kad mokyklos įkūrėja negalėjo atvykti į savo buvusios mokyklos jubiliejų.

Eglės Špokaitės baleto mokykla duris atvėrė 2009 m. Tikslaus tuometinio mokinių skaičiaus niekur neradau, tačiau po kelių metų atsidaręs Kauno filialas parodė, kad nevalstybinė, profesionaliai ruošianti baleto mokykla yra tikrai paklausi. Per aštuonerius metus, kol aš buvau mokinė, ir iki pat dabar mokykla nenustoja plėstis ir tobulėti. 2009 m. duris atvėrė viena salė Gedimino prospekte, kur pamokas vedė Eglė, padedama kelių mokytojų, laikui bėgant salių atsirado daugiau, didėjo mokytojų kolektyvas. Plėtėsi ir pamokų pasiūla: be klasikinio šokio pagrindų buvo vedamos gimnastikos pamokos, puantų technika, vienu metu netgi vyko baleto istorijos pamokos. Šiuo metu akademija yra skilusi į baleto ir šiuolaikinio šokio skyrius, dėstomas charakterinis šokis. Kadangi augau kartu su mokykla, perėjau visas amžiaus grupes (nors jos ir nuolat keitė pavadinimus). Dabar vaikai gali pradėti pažintį su baletu nuo baleto darželio, t.y. maždaug ketverių metų amžiaus. Šiuo metu baleto skyrius turi šokio ir akademines pakraipas, kuriose mergaitės dar smulkiau skirstomos į grupes pagal amžių ir lygį.

Per dešimtį metų buvo pastatyti trys spektakliai: „Metų laikai“, „Snieguolė ir septyni nykštukai“ bei „Dvylika šokančių princesių“ pagal Živilės Baikštytės libretus bei choreografines adaptacijas. Taip pat mokykla išugdė ne vieną garsių konkursų laimėtoją, gabiausios mergaitės tęsia mokslus Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ar užsienyje (Royal Ballet School, Ellison Ballet New York ir t.t.). Vis dėlto manau, kad daugelis mokinių sutiks, jog, nepaisant visų konkursų ar spektaklių, geriausia mokyklos iniciatyva yra vasaros baleto stovykla.  Nėra nieko geriau, kaip šokti visą dieną, maudytis ir gyventi kartu su draugėmis visą savaitę!

Na, o dabar apie patį vakarą. Koncertas buvo padalintas į dvi dalis: mokinių atliekamus ir kviestinių šokėjų numerius, tarp kurių buvo rodomi trumpi filmukai apie mokyklos istoriją, raidą, pasiekimus. Vakarą pradėjęs LTBA mokinių paradas buvo ganėtinai chaotiškas, bet suvaldyti tokį didelį kiekį įvairaus amžiaus mokinių tikrai nėra lengva. Pirmoje dalyje iš viso buvo parodyta 16 pasirodymų. Norėčiau išskirti Eleną Navikaitę (variacija iš baleto „Floros pabudimas“), Agnę Mečkovskytę (Lizos variacija iš baleto „Tuščias atsargumas“) ir Godą Budrevičiūtę (variacija iš baleto „Arlekinada“). Taip pat mane sužavėjo 4 parengiamosios akademinės klasės šokis „Klasė“ (pagal V. A. Mocarto muziką, V. Naumovos choreografija).

Antroji koncerto dalis buvo skirta kviestiniams svečiams. Pirmieji pasirodė šokio teatras „Aura“, atlikę choreografiją „Les Rats, Opera“. Improvizacija Spragtuko tema, su šiuolaikinio šokio pakreipimu man labai patiko, noriu pamatyti daugiau šios trupės pasirodymų. Taip pat šoko dvi buvusios mokyklos mokinės: Dorota Andriuškevič (variacija iš baleto „Faraono duktė“) ir Kotryna Rudych (Medoros variacija iš „Korsaro“). Tai buvo nepriekaištingai ištobulinti ir malonūs stebėti numeriai, parodantys, kad pirmosios balerinos jau užaugintos ir tęs karjerą balete. Buvo galima pamatyti ir du duetus iš LNOBT: Olga Konošenko kartu su Romu Ceizariu šoko „Grand Pas de Deux“ iš baleto „Raimonda“, o Kristina Gudžiūnaitė ir Genadijus Žukovskis atliko „Grand Pas de Deux“ iš baleto „Don Kichotas“. Tai buvo tikrai puikūs pasirodymai. Nors „Don Kichoto“ variacijos labai populiarios, jos niekad nepaliauja stebinti publikos aukštais šuoliais bei sukiniais, tad retas Gala koncertas be jų apsieina, o ir ne veltui! „Raimonda“ taip pat puikiai tiko prie vakaro temos ir buvo smagu stebėti gracingus artistus.

Visi šie šokėjai būtų sukūrę puikų Gala koncertą, tačiau jubiliejaus proga LTBA nusprendė surengti šventę ne tik sau, bet ir visiems Lietuvos baleto gerbėjams ir pakvietė Paryžiaus operos solistę Dorothee Gilbert. Nors balerina patyrė traumą ir atvykti negalėjo, renginio vedėjos žodžiais tariant: „baleto pasaulis susivienijo“, ir ją pakeitė duetas iš Olandijos nacionalinio baleto Maia Makhateli ir Artur Shesterikov. Jie atliko „Grand Adagio“ iš baleto „Žizel“ ir Hanso van Maneno choreografiją pagal Erik Satie muziką „Sotie troiss gnoasien“. Kadangi „Žizel“ yra romantinis baletas, todėl kaip jam ir priklauso, M. Makhateli scenoje tiesiog skraidė. Lengva it pūkelis, prilaikoma stiprių partnerio rankų, ji įkūnijo tikrą Vilisą. Antroji kompozicija buvo tai, kodėl net su LTBA niekaip nesusiję asmenys turėjo ateiti į šį koncertą. Hanso van Maneno choreografija buvo užburianti: energinga, bet kartu ir prisitaikanti prie ramaus, plaukiančio ritmo, stebinanti judesių įvairove ir kūrybiniais sprendimais. Žiūrėdama susimąsčiau: tai yra taip nuostabu, jog net paaiškina, kodėl aš myliu baletą. Ir todėl, kad pati šokti pradėjau visai mažutė, ar todėl, kad mane sužavėjo balerinų suknelės, puantai ar dar kas. Veikiau todėl, kad man nieko gražiau už šį šokį nėra. Tai buvo tikras, nuoširdus ir paprastas, bet tuo pat metu techniškai sudėtingas numeris, atliktas nepriekaištingai švariai.

Negaliu patikėti, kad mano baleto mokyklai jau dešimt. Atrodo, kad dar taip neseniai atėjau į pirmą pamoką, o dabar net nebešoku ir iš parterio stebiu savo drauges, kurios kažkada matavosi pirmuosius puantus kartu su manimi, o dabar jau šoka didelėje scenoje prieš sausakimšą salę. Didžiuojuosi visais baleto „vaikais“, o mokyklai linkiu mylėti ne tik dabartinius mokinius, bet ir visus, kažkada lankiusius ar lankysiančius, nes juk mes visi čia esame, nes trykštame begaline meile baletui. Už dar dešimt nuostabių metų!

 

 

Ditė Elzbergaitė II b

2019-05-02

„Baletų triptikas“

2019-04 ‒ 26  baletų triptiko premjera LNOBT.

Premjera dažniausiai reiškia vieną naują baletą, tačiau šįkart tai ‒ triptikas, todėl žiūrovai išvydo net tris vienaveiksmius baletus. Tai buvo vakaras, skirtas trims skirtingiems baletams, trims skirtingiems choreografams, visiems lietuviams, kūrusiems pagal lietuvių kompozitorių muziką. Iniciatyva, gimusi iš  „Kūrybinio impulso“, išaugino tris choreografus: Martyną Rimeikį, Editą Stundytę ir Živilę Baikštytę, kurie ir parodė savo kūrybą.

Pirmasis vienaveiksmis spektaklis, kuriuo prasidėjo vakaras, buvo „Pradžioje nebuvo nieko“. Choreografiją kūrė Živilė Baikštytė, muziką ‒ Antanas Jasenka. Kūrinys įkvėptas lietuvių mitologijos. „Pradžioje nebuvo nieko, tik vanduo ir ūkas. Nuo to pradėjau kurti savo pasaką. Juk visa kūryba ‒ tarsi žaidimas, o iš to gimsta visas pasaulis“,‒ savo baletą apibūdino pati choreografė, taip pat patikindama, kad siužeto programėlėje nerasite, nes tai paliekama žiūrovo fantazijai. Ir, išties, scenoje buvo matyti Dievai ir mitinės būtybės, žvaigždės ir laumės. Personažai buvo pakabinti ant lynų, vaikščiojo ant sceną perpus dalinančios pakylos, rieškutėmis sėmė tikrą byrantį smėlį ir buvo aprengti pačiais keisčiausiais kostiumais. Scenografija (Giedrė Brazytė) buvo tikrai įspūdinga, vaizdo projekcijos taip pat, tačiau pati choreografija buvo ganėtinai pasikartojanti, neįsimenanti. Man labai patinka pati idėja: sukurti baletą apie pradžių pradžią, improvizuoti pasitelkiant mitus, tačiau turėtų lūkesčių šis kūrinys nepateisino.

Vakarą tęsė „Franceska Mann“. Choreografė ‒ Edita Stundytė, kompozitorius ‒ Anatolijus Šenderovas. Šį kūrinį galima pavadinti dokumentine drama, kadangi jame pasakojama jaunos žydaitės istorija. Frančeska Mann buvo balerina, gyvenusi Lenkijoje 1917‒1943m.. Jaunai merginai buvo žadama perspektyvi karjera, ji buvo surengusi koncertą Varšuvos didžiajame teatre, dalyvavo ir ketvirtą vietą užėmė tarptautiniame baleto konkurse Briuselyje. Tai galima pamatyti pirmojoje spektaklio dalyje ‒ Frančeska savo karjeros aukštumose. Idilę sugriauna vokiečių kareiviai, kurie merginą, kartu su kitais žydais, iškeldina į getą, kur šokėja mokė vaikus šokio ir pati rengė savo pasirodymus. Keletą metų pragyvenus gete lyg iš dangaus nukrenta nuostabus pasiūlymas ‒ išvykti į neutralią šalį ir taip išsigelbėti. Visgi atvykus laukia privaloma dezinfekcijos procedūra. Frančeska, pamačiusi, kad ją apgavo, nusprendė paskutinįsyk pasipriešinti ir sugebėjo iš kareivio pavogti ginklą, jį iššauti ir sužeisti dar kelis kareivius. Nors tai istorija apie drąsią asmenybę ir jos gyvenimą, pats pateikimas buvo tiesmukas ir grubus: šokančios balerinos, apsirengusios šviesiomis suknelėmis, staiga įžengiantys kareiviai, nuo galvos iki kojų dėvintys juodai. Nors manau, kad tai buvo bandymas atskleisti žmonių bejėgiškumą ir holokausto siaubą, tikiu, kad buvo galima rasti ir kitokių, ne tokių šiurkščių būdų visa tai perteikti. Pati Frančeska (Mel Bombardo) atrodė nepasitikinti savimi, didžiąją spektaklio dalį ji buvo tiesiog nepatenkinta ją ištikusia situacija, todėl buvo sunku įžvelgti stiprų merginos charakterį. Kareiviai (Stanislav Semaniura, Daniel Dolan) buvo ryškios asmenybės, šoko užtikrintai, tačiau tai vis tiek labai nederėjo su spektaklio visuma. Tai, ką mačiau scenoje, buvo veikiau tragedijos atpasakojimas (buvo galima pamatyti net Dovydo žvaigždes, šautuvus ir smurto scenas), o ne jos analizavimas ir įdomus perteikimas, susitelkiant į pačią Frančeską. Daug tikėjausi iš šio kūrinio, tačiau mane šiek tiek nuliūdino toks nejautrus žvilgsnis į skaudžią holokausto temą.

Paskutinis vienaveiksmis baletas, įėjęs į triptikų sudėtį, buvo „Dienos, minutės“ pagal Martyno Rimeikio choreografiją ir Marijos Paškevičiūtės muziką. Tikriausiai jau niekam nebereikia šio choreografo pristatyti: jo kūryba kalba pati už save (o aš itin rekomenduoju pamatyti jo statytą „Procesą“). „Dienose, minutėse“ nagrinėjamos laikinumo, beprotiško kismo, įvairovės, tampančios kasdienybe, bei netikrumo temos. Scenoje matyti aštuoni šokėjai (Rūta Lataitė, Gohar Mkrtchyan, Vilija Montrimaitė, Julija Stankevičiūtė, Ernest Barčaitis, Daniel Dolan, Jeronimas Krivickas, Genadij Žukovskij) yra taip pat puikiai pažįstami publikai, todėl dėl jų profesionalumo klausimų net nekilo. Išsiskyrė Ernest Barčaitis ir Jeronimas Krivickas, itin plastiškai prisijaukinę idėją ir ją įgyvendinę. Balete buvo galima lengvai atpažinti M. Rimeikio braižą: plaukianti choreografija, judesių paprastumas, duetai, persipinantys su grupinėmis kompozicijos dalimis, viskas išbaigta ir ištobulinta. Scenografija (Marijus Jacovskis) taip pat tęsė Rimeikio kūrybinę liniją, pastebimą visuose jo kūriniuose. Tai buvo neabejotinai stipriausias baletas iš viso triptiko, tačiau kad ir kaip mėgčiau šį choreografą, nemanau, kad tai buvo stipriausias jo darbas. Pastovumas ir savo stiliaus perteikimas nėra neigiamas dalykas, bet žiūrint šį spektaklį manęs neapleido jausena, kad aš tai jau kažkur mačiau.

Turiu pripažinti, jog iš šios premjeros tikėjausi labai daug, todėl šiek tiek nusivyliau. Nesupraskite manęs neteisingai, tai nebuvo kažkuo prasti baletai, girdėjau daug gerų atsiliepimų, tačiau tai tikrai nėra tas spektaklis, į kurį eičiau ir eičiau. Kadangi galima priskirti visus rodytus vienaveiksmius baletus prie šiuolaikinių, o tai dažniausiai domina jaunesnę kartą, tikiu, kad triptikas ras savo žiūrovus. Iki pasimatymo teatre!

Ditė Elzbergaitė (II b)

2019-04-28

Elektroninis Šekspyras

 

2019-02-14 Mariinsky teatro atlikti baletai „Radio&Juliet“ ir „Quatro“, Edward Clug choreografija, muzika – Radiohead ir Milko Lazar.

 

Tai buvo geriausias dalykas, nutikęs šį mėnesį. Jei būsiu atvira, tai ir per visus metus, bet kadangi dar tik vasaris, todėl nepabijosiu ir pareikšiu, kad šis spektaklis buvo absoliučiai geriausias spektaklis, kurį aš mačiau per visą savo gyvenimą. O spektaklių mačiau aš ne vieną.

 

„Radio&Juliet“. Afišose pamatę šį pavadinimą tikriausiai net nepastebėtumėte, kad tai ne Romeo, o Radio. Net jeigu ir pastebėtumėte, tikriausiai nurašytumėte tai korektūros klaidai ar dar kam kitam, tai yra bandau pasakyti, kad kitoks pavadinimo rašymas tikriausiai jūsų neužkabintų, neimtumėte pykti už Šekspyro palikimo paniekinimą ir tikriausiai tą reklamą pamatę iškart pamirštumėte. Bet aš susimąsčiau. O tada greitai pamiršau (pažadėjusi sau, žinoma, plačiau pasidomėti) ir tik visai netikėtai pamačiusi renginį Facebook, dieną iki spektaklio ganėtinai spontaniškai nusipirkau pigiausią bilietą parterio gale. Net neieškojau kompanijos, nes laisvų bilietų buvo gan daug (o asmeninė patirtis sako, kad geri spektakliai išparduodami greitai), todėl nenorėdama nuvilti kompaniono ir pernelyg daug nesitikėdama, nusprendžiau tiesiog nueiti ir pažiūrėti, kas visgi yra tas slaptingasis Radio. 

 

Bet prieš aprašydama įspūdžius, norėčiau trumpai supažindinti su Edward Clug. Šis rumunų šokėjas ir choreografas, taip pat vadovaujantis Mariboro baletui, kartais vadinamas vienu geriausių šiuolaikinių choreografų. Savo kūrybą jis yra puikiai apibūdinęs viename iš duotų interviu pasakydamas, kad „daugelis choreografų bando išsiskirti, atrasti naują stilių, bet manęs tai nedomina <...>, aš darau tai, kas tinka mano kūnui, kuriu judesius tokius, kokius mano kūnas ir protas supranta <...>, aš beveik nekalbu apie tai (stilių), aš didžiumą savo laiko praleidžiu kurdamas“. Visgi reikia pripažinti, kad savitą braižą Clug tikrai turi. 2005 m. sukurtas „Radio&Juliet“ tapo pasauline sensacija, rodyta didžiuosiuose ir, reikia pripažinti, visiškai bilietus išpardavusiuose teatruose. Pasakysite, kas tokio įdomaus yra dar vienoje Romeo ir Džuljetos interpretacijoje. Clug inspiravo klausimas: kas būtų nutikę, jei Džuljeta nebūtų nutraukusi savo gyvenimo, ir tai suteikia visiškai naujų ir net neįsivaizduojamų spalvų nagrinėjamam kūriniui. Taip pat neišgirsite ir Prokofjevo: kūrinyje skamba Radiohead muzika. Žaidžiama ne tik idėja ar muzika – čia nerasite nė pusės privalomų veikėjų, tik šešis kostiumuotus vaikinus ir korsetu aprengtą Džuljetą.

 

“Radio&Juliet” Džuljetos istorija yra svarbiausia. Čia ji yra drąsi ir emancipuota moteris, kuri dėl savo vaikino (bet ne saldaus Šekspyro mylimojo, dar vadinamo gyvenimo meile, be kurio negalima gyventi) nėra pasiruošusi atimti savo gyvasties, todėl visas spektaklis matomas per merginos prizmę, rodomi jos bandymai atrasti meilę sau. Meilės sau paieškos, vienišumas, bendravimas, individualizmas – tai tik kelios temos, nagrinėtos spektaklyje, kurios, beje, labai artimos šiuolaikiniam žmogui. Deja, man nepavyko išsiaiškinti, kas šoko Džuljetą, nes programėlių nebuvo, ir internete tokios informacijos taip pat neradau, bet stebėti ją šokančią buvo labai malonu. Tai, be abejo, pasakytina ir apie visus tą vakarą pasirodžiusius bevardžius šokėjus. Šeši vaikinai, vedami Denis Matvijenko, stebino sinchronu ir technika. 

 

Edward Clug choreografija yra itin preciziška, susidedanti iš daug nedidelių judesių, tai primena laikrodininką taisantį laikrodį: šokėjai buvo užtikrinti tuo, ką šoko; skubrūs, bet tempui paklūstantys judesiai susiliejo į darnią visumą. Bejausmiai veidai neužgožė šokio keliamų idėjų, ir nors aš mėgstu ekspresyvius atlikėjus, šiuo atveju tai buvo visiškai suprantama, papildoma išraiška tik būtų kėlusi chaosą, nes veiksmo scenoje buvo apsčiai. Po narelį išnagrinėti visiems žinomi judesiai, sudėlioti skirtinga tvarka, davė niekad nematytus rezultatus, o mechaninės išraiškos derėjo su svajingumu, bet skirtingų stilių ir išraiškų bendrumas neatrodė atsitiktinis, visa tai tilpo į plačius neoklasikos rėmus. Be choreografijos stebino ir sceniniai sprendimai: Clug, kad ir kaip nutolęs nuo Šekspyro, nusprendė bent kiek žiūrovams priminti, kokį kūrinį jie žiūri, ir įgyvendino „Dance of the Masks“ su... medicininėmis kaukėmis! Pabaiga taip pat nebuvo tradicinė: jau žinote, kad Džiuljeta lieka gyva, o paskutiniame paveiksle ji žaidžia su citrina (t.y nuodais). Visa tai labai gražiai vainikavo šį išskirtinį spektaklį. 

 

Po pertraukos buvo parodytas antrasis spektaklis „Quatro“ pagal Milko Lazaro muziką. 2 šokėjų poros, akomponuotos violončelės ir fortepijono, buvo puikus reginys. Tai ne malonus ir gražus baletas, kokį gautumėte LNOBT, bet niekuo jam nenusileidžiantis, ribas praplečiantis modernus baletas, kuris tiesiog prikausto dėmesį. Nors šio baleto tematika nesisiejo su pirmuoju, buvo galima aiškiai matyti, kad tai Edward Clug kūryba. Aš tikrai neįsivaizduoju, iš kur jis semiasi įkvėpimo, nes visi jo kūriniai yra tiesiog prisotinti judesių, bet neatrodo, kad jie kartotųsi; tai dar suprantama viename spektaklyje, bet kai žiūri antrą spektaklį iš eilės, ir judesiai, atrodo, vis dar nesikartoja, negali nieko kito jausti, tik absoliučią pagarbą šiam choreografui. Tai buvo dar vienas puikus darbas, kuris galutinai mane įtikino tiek šokėjų, tiek choreografo meistryste.

 

Man atrodo, kad paneigiau algoritmą, jog geri spektakliai išparduodami greitai. Čia buvo tikrai aukštos klasės pasirodymas ir aš labai džiaugiuosi, kad nusipirkau bilietą. Ir kaip visada baigdama recenziją norėčiau jus pakviesti pažiūrėti spektaklio, bet, deja, tikriausiai teks laukti kitų gastrolių. Visgi jeigu „Radio&Juliet“ nepamatėte, bet labai norėtumėte, Youtube rasite pilną spektaklį. Iki pasimatymo teatre!

 

Ditė Elzbergaitė, II b klasės gimnazistė,

2019-02-18

Neišblėstanti meilės istorija

2019-01-11 dviveiksmis baletas„Romeo ir Džuljeta“ LNOBT, 10 spektaklis.

   Niekada nežiūriu spektaklių iš balkono, tačiau tą vienintelį kartą, kai vis dėlto taip įvyko, aš žiūrėjau „Romeo ir Džuljetą“. Ir kol įsitraukusi sekiau siužeto peripetijas, visa mano esybė tarsi stebėjo veiksmą iš savo kambario balkono kažkur Veronoje, XVI a. Geresnės vietos šiam spektakliui žiūrėti net ir neįmanoma gauti.

  „Romeo ir Džuljetos“ premjera vyko 2016 m. ir aš puikiai atsimenu, kad spektaklis didelio įspūdžio nepaliko ir nukeliavo į kategoriją „geri, bet ne mylimiausi“. Nepaisant to, šio spektaklio muzika yra absoliuti mano favoritė, aš jos klausausi tada, kai norisi klasikos. Ir net ne banalusis „Dance of the Knights“, kurį visi sieja su šiuo baletu, bet kiti kūriniai: kaip kad šis ar šis. Nėra geresnio jausmo pasaulyje nei klausyti savo mylimiausių kūrinių gyvai, tada tik pasidaro gaila, kad nėra mygtuko atsukti!

   Pats spektaklis, statytas K. Pastoro, skirtas jaunajai kartai. Pradedant minimalistine choreografija, šiuolaikiniais drabužiais, baigiant istorijos plėtojimu techniška šokio kalba, artistiškumu ‒ visa tai labai artima šiuolaikiniam žiūrovui. Nors pati choreografija, mano manymu, nėra labai įdomi, žiūrint iš viršaus atsiskleidžia puikūs piešiniai, kurių iš parterio niekad nepamatysi. O masinėse scenose atsiranda ir jėga. Kai žiūri iš parterio, atrodo, kad šoka daug individų, tačiau iš aukščiau tai susilieja į vienumą ir tampa visa apimančia energija, kuri užvaldo sceną. Stebuklinga stebėti, kaip šoka pusšimtis žmonių vienu ritmu, vienodais judesiais, kai jie visi yra įsijautę ir energingi, o jų vos suvaldomas pyktis yra kondensuotas tikslinguose judesiuose, nors net tvinkčiojančiais iš turimos, tačiau nerealizuojamos jėgos. Visuomenė, sekanti paskui vieną individą, tarsi avių banda, po avikailiais slepianti gaują vilkų ‒ štai ką bando iliustruoti tiek Šekspyras, tiek jį interpretavęs Pastoras.

   Romeo įkūnijo Jeronimas Krivickas. Jis puikiai pažįstamas iš daugelio spektaklių ir vaidmuo jam labai tiko. Technika buvo labai tiksli ir tvarkinga, o Romeo buvo būtent toks, kokį jūs ir įsivaizduotumėte: jaunas, kiek naivus, bet užsispyręs. Gana keista išvada po spektaklio, bet aš manau, kad mums visiems labai sektųsi, jeigu mes būtume nors kiek panašūs į Romeo. Visų pirma, jo draugai ir artimieji yra labai atsidavę: jie bando „įkrėsti“ proto, tačiau kai pamato, jog Romeo jausmai Džuljetai yra tikri, jie tiki jo apsisprendimu ir palaiko visomis išgalėmis. O iš paties Romeo reikėtų mokytis pasitikėjimo savo sprendimais; viena didžiausių dabartinio jaunimo problemų yra begalinės galimybės ir negebėjimas bent vienos iš jų pasirinkti. O štai Romeo rado sau patinkančią merginą ir nebesvarstė, kad galbūt dar sutiks geresnę, todėl vertėtų dar palaukti. Iš kitos pusės, susituokti su mergina, kurią susitikai labai neseniai, ganėtinai įdomus pasirinkimas. Gal ir nereikia aklai sekti Romeo.

  Olesia Šaitanova šoko Džuljetą ir, tiesą pasakius, labai prisidėjo prie mano noro eiti į šį spektaklį. Šaitanovos Džiuljeta balansavo tarp tradicinio koncepto, t.y. be galo naivi mergaitė, pamilusi gražų jaunuolį, ir tarp drąsios, užsispyrusios asmenybės. Tos dvi skirtingos pusės labai gražiai pynėsi tarpusavyje, ir nors visuotinai priimta, kad Džuljeta yra tyra ir atvira mergina, labai džiugu, kad O. Šaitanova įdavė jai ir šiek tiek šiuolaikinės dvasios, kuria alsuoja visas pastatymas, ir leido jai būti panašiai į tikro gyvenimo asmenybes: visapusiškas ir augančias kartu su veiksmu. Čia nėra dramos spektaklis, kad galėtumei išgirsti asmenybės evoliuciją, nėra dialogų, kurie bylotų apie augimą, čia yra baletas, todėl nuostabu, kad Džuljetos raida atsispindėjo net be žodžių. Manau, kad tai yra labai aukštos meistrystės požymis.

  Šaitanova labai tiko į porą Krivickui. Jų duetai buvo jautrūs, balkono scena buvo itin tauri. Man labai patiko antrasis veiksmas, nors ten nėra tokios gausybės smagios muzikos, kurią aš mėgstu, tačiau šie du šokėjai leido pažvelgti į jį naujomis akimis. Nors sunku patikėti taip greitai užgimusios meilės tikrumu, skausmas atrodė tikras. Jeigu būtumėte pažvelgę į mane stebinčią antrą veiksmą, būtumėte pamatę blizgančias akis. Niekada taip nebūna! Dviejų žmonių skausmas yra toks individualus dalykas, kartais atrodo net nesmagu būti tarpininku tokio jautraus santykio, tačiau dabar visai nebuvo nejaukumo.

  Romeo ir Džuljetos draugiją pagyvino Merkucijus (Voicech Žuromskas). Kiekviename spektaklyje galima rasti valiūkišką personažą, šiame toks buvo Merkucijus ir jo vaidmuo buvo puikus! Partija atlikta aistringai. Norėčiau pažymėti ir Benvolijų, kurį įkūnijo Isaac Evans. Aš labai sveikinu šį jaunuolį, nes jo pažanga teatre akivaizdi, kartu su juo džiaugiuosi dėl vis svarbesnių vaidmenų.

  Džuljetos tėvų (Ernest Barčaitis ir Rūta Lataitė) vaidmenys buvo nuostabūs: kondensuoti judesiai, akomponuoti turtingos ekspresijos, R. Lataitė nupasakojo motinos meilės galią labai tikroviškai, o Barčaičio partija reikalavo šaltumo ir bejausmiškumo, tačiau buvo galima įžvelgti jo begalinę meilę dukrai ir tai tik sustiprino vaidmenį.

   „Romeo ir Džuljeta“ yra vienas populiariausių baletų, nes jame analizuojamos problemos aktualios visais laikais, viename ar kitame mūsų gyvenimo etape, todėl lengva susitapatinti su veikėjais ir jų jausmais. Ir nereikia apsiriboti šeimų nepritarimu jaunuolių sprendimams, tai aprėpia daug daugiau. Juk tai iš esmės yra konfliktas tarp kartų, o dar plačiau žvelgiant, tai yra konfliktas tarp skirtingų nuomonių. Ir mes visi esame susidūrę su situacija, kai mūsų asmeninė nuomonė kertasi su šeimos ar visuomenės nuomone. „Romeo ir Džiuljeta“ iš esmės atsako į šią dilemą: reikia paisyti visuomenės nuomonės, tačiau galutinį sprendimą priimti pačiam. Juk jei Romeo būtų vedęs kitą merginą, jis visą gyvenimą būtų gailėjęsis, o jei Džuljeta būtų paklausiusi tėvų, būtų visą gyvenimą klaususi savęs: „o kas jeigu?“ Taip, tai yra tragiškai pasibaigusi istorija, tačiau aš esu įsitikinusi, kad nė vienas iš herojų nebūtų keitęs savo pasirinkimo. Mirti dėl meilės yra geriau nei mirti nieko nemylint ir nieko nemylėjus. Aišku, nežinau, kiek kasdieniame gyvenime tenka priimti gyvybės ir mirties sprendimų, tačiau jeigu vadovausimės tokiu „džiuljetišku“ požiūriu, bus lengviau mums patiems.

  Mielai pakviesčiau jus visus į „Romeo ir Džiuljetą“, tačiau šiam sezonui bilietų jau nebėra. Nepaisant to, rekomenduoju apsilankyti šiame spektaklyje kitąmet, o iki tol linkiu atrasti šiek tiek Romeo ir Džiuljetos savo viduje ir išdrįsti pasielgti taip, kaip diktuoja širdis.

Ditė Elzbergaitė (II b)

2019-01-14

Iš romantizmo svajų nužengus

   2018-12-14 XIX a. baleto koncertas „Romantizmo svajos“  Šokio teatre. Atlieka Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtiniai, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistai.

Lengvesnės už orą balerinos, liečiančios žemę tik pirštų galiukais, balti sijonai, sukuriantys sapno efektą, silfidės ir vilisos – romantizmo pranašai balete. Būtent romantizmo metu, XIX a., yra suformuojamas balerinos įvaizdis, atsiranda puantai, leidžiantys trapioms, svajingoms merginoms scenoje plūduriuoti ir nekaltai vilioti dėl meilės mirštančius vyrus, kurie šoka iki pat mirties, užburti mitinių būtybių grožio. Pirmoji balerina, šokusi en pointe, buvo ikoniškoji Marie Taglioni, bet romantizmo publika mėgo ir kitas garsias balerinas: visų Silfidžių Silfidę Carlotta Grisi, Fanny Cerrito, Lucille Grahn ir austrų baleriną, koncertavusią net Šiaurės Amerikoje, Fanny Elssler. Visos šios nuostabios balerinos išsiskyrė viena bendra savybe: jos buvo dievinamos visoje Europoje, o jų išgarsintas romantizmo epochos baletas dabar atpažįstamas visame pasaulyje. Šio laikmečio baleto fragmentus pamačiau Vytauto Brazdylio režisuotame koncerte pentadienio vakarą.

  Koncertą pradėjo Jules Perrot „Pas de Quatre“. 1845 metais per premjerą kūrinys tapo didžiule sensacija: scenoje buvo keturios visų laikų geriausios balerinos, atstovavusios „naujajam“ baletui, elegantiškam, subtiliam, plaukiančių ir susiliejusių judesių, ištęstų pozų ir visa apėmusio svajingumo. Keturios Čiurlionio mokyklos merginos (Barbora Gudavičiūtė, Kotryna Rudych, Kotryna Fedorovičiūtė, Ksenija Jermakova) įkūnijo Taglioni, Grahn, Grisi ir Cerrito. Nors choreografija nebuvo sudėtinga, judesiai kartojosi, šokti tokį vaidmenį technikos neužtenka: jis reikalauja visiško susiliejimo su muzika, pasiekiamo, mano manymu, per šokio brandą. To ir trūko merginoms: neapčiuopiamos materijos, paverčiančios šokį stebuklu. Gal būtų visa tai kitaip atrodę, jei būtų akomponuota gyvos muzikos, bet dabar tai tebuvo šokis. Gerai atliktas, bet šokis.

  Vakarą tęsė F. A. Zorn „La Cachucha“, atlikta Paulinos Čistovaitės. Šokėja buvo labai ekspresyvi, mėgavosi buvimu scenoje ir išmoningai žaidė kastanjetėmis šiame ispaniškame šokyje. Manau, kad būtų patikę ir pačiai Fanny Elssler.

   Cesare Pugni „Ondine, ou La naiade” buvo bene smagiausias viso vakaro pasirodymas. Šoko Pijus Ožalas, Gabrielė Marčiukaitytė, Robertas Vaištaras, Jonas Bernardas Kertenis ir 8 bei 9 klasės merginos. Merginos yra merginos, apie jas sudėtingiau kalbėti, nes balete jų dauguma, o štai baleto vaikinai yra verti visų liaupsių ir pagyrų. P. Ožalas, atliekantis pagrindinį vaidmenį, atrodė labai įsijautęs, tvirtai šuoliavo ir sukosi, tačiau jo savęs pateikimo maniera man pasirodė kiek stačiokiška ir jeigu jis kada nors nuspręstų šokti princą, reiktų padirbėti ties elegancija ir vaidybiškumu. Aštuntokas Robertas Vaištaras pasirodė daug žadantis, bet dar anksti kalbėti, na o paskutins iš šios trijulės – J. B. Ketrenis – yra tikras atradimas, tikriausiai mokykloje jau seniai pastebėtas ir vertinamas. O sukiniai, o šuoliai ir įspūdinga keltis! Smagu ir gera stebėti jį pasirodantį, jo elegantiškas, bet kuklus savęs pateikimas atrodė labai tinkantis vaidmeniui. Jau skaičiuoju metus, kai galėsiu šiuos ambicingus jaunuolius išvysti didžiojoje scenoje!

  „La Lituanienne“ pagal Hans Christian Lumbye atliko Kamilė Pilibaitytė. Tvarkingai, techniškai pašokta, bet kokio nors stipresnio jausmo neišsinešu.

Jean Coralli „La Peri“- Paryžiaus operoje pastatytas fantastinis baletas, debiutavęs 1843m. ir pasakojęs tipišką romantizmo epochos baleto istoriją: mirtingasis įsimyli antgamtinę būtybę, bet kad žiūrovams būtų įdomiau žiūrėti, scenaristas Gautier pridėjo taip vadinamą plot twist: viskas vyksta jau ne kur nors Europoje, bet Rytuose ir balerina tampa persų fėja. Sultaną ir fėja įkūnijo Martynas Čiučiulka ir Paula Krivickaitė. Aš Rytus scenoje įsivaizduoju ne kaip Silfidės tipo suknelę, bet gal nereikia kabinėtis prie kostiumų. Tai galėjo atsverti įspūdingai sušoktas duetas, bet pora buvo ganėtinai nederanti tarpusavyje, vaikinas buvo susikaustęs, nė karto nenusišypsojo ir apskirtai atrodė, lyg scenoje jis būtų dirbęs fizinį darbą. Kur romantizmo lengvumas, svajingumas? Sunku ir merginai tuomet elegantiškai šokti, sunku porą harmonizuoti vienai pačiai už abu.

   August Bournonville „Gėlių šventė Džendzane“ (Vakarė Radvilaitė, Deividas Dulka ir 7 klasės merginos) yra vienaveiksmis danų choreografo baletas, paremtas Aleksandro Dumas „Impressions de voyage“ ir turintis ganėtinai paprastą fabulą: du įsimylėjėliai birželio mėnesį atvyksta į gelių šventę Džendzane. Išties, romantikai pernelyg nesirūpino vidiniais konfliktais ar sudėtingais klausimais savo baletuose, jie tiesiog kūrė estetiškus ir smagius baletus, šis būtų puikus to pavyzdys. Vakarė Radvilaitė buvo pati nuostabiausia mergina šiam vaidmeniui: pilna džiaugsmo, pozityvumo, ji tarsi vaikas strikinėjo po sceną ir taip sakydama nė kiek nesumenkinu jos aukštų ir lengvų šuolių, įspūdis negalėtų būti geresnis. Vakarės nuoširdumas ir šiltumas kiek kontrastavo su partnerio D. Dulkos laikysena ir požiūriu į vaidmenį, rodos, kad jis išlaikė tradicinį vaikino šaltumą, abejingumą, bet gal čia daugiau jo vaidmens perteikimas nei artistiškumo trūkumai. Beje, šuoliai puikūs. Beveik apie baleto vaikinus taip sakau, atsiprašau, bet tikrai neperdedu. Kaip smagu man juos visus girti!

Štai ir dar vienas Perrot kūrinys! Šis choreografas tikrai prisidėjo prie romantizmo baleto identiteto. Jei paklausčiau Jūsų, kas girdėjote apie Viktorą Hugo ir jo „Paryžiaus katedrą“, tikriausiai nebūtų šio romantizmo autoriaus nežinančio, o trijų veiksmų baletas „La Esmeralda“ yra paremtas būtent šia istorija. Ištrauką iš jo šoko Milda Luckutė. Viena pati scenoje Esmeralda bandė atkreipti dėmesį savo smagiu būgneliu. Nors tai atrodė kiek melancholiškai, bet, manau, kad Esmeralda tikrai turėtų būti energingesnė! Tai atpirko puiki M. Luckutės technika, bet vis tiek temperamentas yra labai svarbus, o jo aš pasigedau.

   „La Vivandiere“‒ Arthur Saint-Leon kūrinys, jį šoko Rūta Karvelytė, Danielius Voinovas, Paulina Čistovaitė, Agnė Juškaitė, Sindi Niauraitė, Eugenija Stasilaitė. Labai tvarkingai atliktas numeris, be jokių vingrybių ar užraitymų. Tikras baletinis numeris su labai gražia kelis kartus pasikartojusia finaline poza.

   Koncerto paskutinis pasirodymas buvo Filippo Taglioni „Silfidė“ (šoko LNOBT solistai Jonas Laucius, Olga Konošenko, M. K. Č. Mokinė Viltė Lauciūtė). Su „Silfide“ dažnai būna painiavos, išties, jų yra net du pastatymai, originalioji Taglioni „Silfidė“, pastatyta 1832m., ir Bournonville 1836 m. pastatyta „Silfidė“, kuri išliko ir iki mūsų dienų. Taglioni balete šoko jo dukra Marie ir tai buvo pirmasis baletas, kuriame buvo šokama en pointe dėl estetinių priežasčių, o ne tik kaip akrobatinis triukas žiūrovams nustebinti. Neapsieita ir be skandalo: Marie patrumpino savo sijoną iki blauzdos vidurio, kad galėtų parodyti savo nuostabius šokio ant puantų sugebėjimus, bet publika tai palaikė kaip labai neetišką ir net nepadorų veiksmą.

   Kadangi du trečdaliai šokėjų buvo iš teatro, visai atsipalaidavau ir atidžiai nebežiūrėjau. Jei skaitėte bent vieną ankstesnę recenziją, tai jau turėjote pastebėti, kad aš labai mėgstu J. Laucių, tad galite net neabejoti, kad jo šuoliai buvo kaip visad puikūs ir net sakyti kažką kitaip būtų negražu. Olga Konošenko tvirtai šoko savo rolę, o naivi sužadėtinė, nieko nenutuokianti apie savo mylimojo jausmus, vaidmenį atliko lengvai ir elegantiškai.  

   Puikus vakaras! Išėjau iš teatro pakilia nuotaika, o tai ir yra svarbiausia. Tikiuosi daugiau „Gyvosios baleto istorijos“ koncertų, nes jie atlieka didžiulį darbą šviesdami publiką apie baleto meną, tad ačiū ir iki kitų susitikimų!

2018-12-19

Ditė Elzbergaitė (II b)

Sirtakio ritmu

2018-11-14 Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis „Graikas Zorba“ pagal Mikio Theodorakio muziką, Lorca Massine choreografija.

Tikriausiai nerastume žmogaus, kuris nežinotų, kas yra „Graikas Zorba“. Legendinis spektaklis, visada sukeliantis žiūrovus ant kojų ir garantuojantis puikų, lengvą vakarą: ryškios spalvos, Graikija, sirtakis – kas gali būti smagiau? Tokiais įspūdžiais vedama atėjau į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Graiko Zorbos“ pastatymą Compensa koncertų salėje.

Pirmą kartą baleto spektaklį žiūrėjau toje salėje, tačiau nežadu sugrįžti. Visų pirma, atėjus paaiškėjo, kad dalis parterio vietų yra perkelta į balkoną. Gavau geresnes vietas nei pirkau, tačiau šis organizacinis nesklandumas man labai nepatiko. Spėju, kad nebuvo apskaičiuota, kiek vietos užims orkestras. Visgi manau, kad man pasisekė, nes jeigu būčiau likusi sėdėti apačioje, ne ką būčiau ir mačiusi. Apie sukeistas vietas niekur nebuvo pranešta, todėl prieš spektaklį kilo nedidelė sumaištis. Nesileidau blogai nuteikiama tokios spektaklio pradžios ir atsisėdau į naują vietą.

Pirmiausia pamačiusi sceną pagalvojau, kaip čia tilps šokėjai. „Compensos“ scena keturgubai mažesnė už LNOBT sceną. Antrasis nustebinęs dalykas – dekoracijos. Scenos gilumoje buvo laiptai, už jų ant sienos kabėjo nesuprantamos formos ir spalvos karpiniai. Per visą sienos ilgį kabėjo balti beformiai karpiniai, kurių paskirties taip ir neišsiaiškinau.

„Bet ar svarbu tos dekoracijos, kai tuoj pamatysiu stebuklą?“ – pagalvojau. Faktas, kad Lorca Massine, libreto autorius ir choreografas, neretai vadinamas tikruoju graiku Zorba, pastatė šį spektaklį, nori nenori nuteikia puikiam reginiui, tad scenoje pasirodžius pirmiesiems kordebaleto šokėjams dar išlaikiau šį palaipsniui blėstantį įsitikinimą. Nors ir nuoširdžiai šoko kordebaletas, technikos akivaizdžiai trūko. Čia vienas iš tų atvejų, kai stengtis neužtenka. Šokėjai buvo įsitempę, jiems buvo sunku vykdyti choreografo nurodymus, trūko žingsnio, artistiškumo ir laisvumo, net nekalbu apie tai, kad kai kurie šokėjai atrodė nebaigę baleto mokyklos.

Mariną įkūnijusi balerina Ana Buchovskaja – Zamulskienė taip pat iš Klaipėdos muzikinio teatro. Nenoriu kritikuoti visų ten šokančių šokėjų, tačiau panašu, kad Klaipėda nepasižymi artistiškumo sugebėjimais. Marinos vaidmuo yra labai įvairiapusis ir įdomus, tiek dėl atlikimo, tiek meniškai, vaidmens charakteris yra daugialypis ir... Ir visa tai aš perskaičiau librete. Scenoje mačiau tik išsigandusią, pasiklydusią Mariną, kuri vienodai reaguoja ir į kaimo žmones, ir į mylimąjį.

Kita rolė, kuri atskleidžia, ar gerai pastatytas „Graikas Zorba“, nesvarbu, kur jį žiūrėsite, yra Madam Hortense (Kristina Tarasevičiūtė). Tai yra ypatingas vaidmuo, galintis arba pakylėti, arba sugadinti spektaklį. Sunku pasakyti, ar K. Tarasevičiūtė sugebėjo pajausti tą senosios damos trapumą ir skausmą, juk jis toks subtilus, kad kiekvienas skirtingai supras šią partiją. Asmeniškai aš nepajaučiau auros, apgaubiančios šį vaidmenį.

Aptariau visas merginas, o dabar atėjo eilė vyriškai trijulei. Manolios (Žilvinas Beniuševičius) yra nedidelė partija, kuri reikalauja didelio meistriškumo, kad neatrodytų perdėtai grubi ar nuspėjama. Pasigedau įdomesnio požiūrio į ją, bet taip pat turiu paminėti, kad niekad nebuvau susidūrusi su taip akivaizdžiai besimėgaujančiu savo buvimu scenoje tokiame, palyginus, nedideliame vaidmenyje šokėju. Likę du šokėjai, duetas iš LNOBT, atliko pagrindinius spektaklio vaidmenis: Zorbą (Mantas Daraškevičius) ir Džoną (Jonas Laucius). Jie buvo atgaiva akims. Šuoliai, sukiniai, artistiškumas – visomis šiomis savybėmis net geriausiose šokėjų kompanijose pasižymintys solistai čia atrodė itin ryškūs. Abu puikiai pažįstami iš gausybės vaidmenų, sukėlę ant kojų ne vieną salę, šioji irgi buvo ne išimtis. Labiau už viską norėčiau pamatyti šį spektaklį normalaus dydžio scenoje, nes ši varžė abu solistus. Atrodo, jau šoks J. Laucius, kurio šuolius publika įsimylėjo LNOBT „Korsare“, atrodo, jau suksis, bet nedidelė scena ir iš šuolio lieka šuoliukas. M. Daraškevičiui, apsigimusiam graikui Zorbai, taip pat trukdė neįprasti matmenys. Nuolatinis erdvės stebėjimas trukdė įsijausti į vaidmenį. Jiedu atrodė tarsi du pernelyg dideli vaikai smėlio dėžėje. Nepaisant erdvės, supratau, kokie svarbūs šokėjui yra kiti šokėjai, esantys aplink jį: ambicingoje kompanijoje piruetai sukasi lengviau. Nenoriu sakyti, kad jie atsipalaidavo, tačiau, be abejo, jautėsi laisviau, lyg žinodami savo sugebėjimų vertę ir ją demonstruodami.

Apskritai spektaklis man pasirodė kiek mėgėjiškas, tad natūraliai kyla klausimas: ar jis išties toks, ar aš pernelyg daug tikėjausi? Abu sudėję, manau, gausime tikrąjį atsakymą. O publika plojo atsistojusi. Mada po spektaklio šitaip ploti, nesvarbu, patiko tai, ką matei, ar ne, ganėtinai keistas įprotis, bet jei publika sužavėta, gal čia aš labai priekabi? Tiesa, tikrai esu išlepinta gero baleto.

Galiausiai nesvarbu: patiko ar nepatiko, „Graikas Zorba“ yra legendinis spektaklis. Garantuoju, kad po jo niūniuosite smagią sirtakio melodiją, tad ačiū Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, kad ir ne už patį profesionaliausią,  bet šiltą ir nuoširdų spektaklį!

Ditė Elzbergaitė,

II b klasės gimnazistė,

2018-11-19

 

 

 

Žiūrėti, bet nematyti

2018–11–10 „Procesas“, 6 spektaklis LNOBT.

Pasibaigus spektakliui ėmiau ploti atsistojusi, vos tik scenoje pasirodė pagrindiniai solistai. Atsistojau nekreipdama dėmesio į tai, kad aplink mane visi dar sėdi. Tegul stojasi, kad ir mano elgesio verčiami. Plojau ir plojau. Ir šypsojausi. Tikėjausi pagauti kurio nors iš šokėjų žvilgsnį, bet nepavyko. Dar niekada nėra pavykę. Bet aš plojau, kol delnai paskaudo. Norėjau ploti ir šaukti „Bravo“ ir „Ačiū“. Uždanga nusileido ir, nepaisant mano noro parodyti savo susižavėjimą, teko plaukti kartu su minia iš perpildytos salės.

Po premjeros anų metų gruodį pranašavau „Procesui“ nepopuliarumą. Apsirikau. Akylesni pasakys, kad šis spektaklis šiemet tebus rodomas 4 kartus, todėl ir susidomėjimas didelis, bet turiu atšauti, jog į prastus spektaklius pilnos salės su stovimais bilietais niekaip nesurinksi, net jei rodytum ir kartą. Neatbaidė žiūrovų ir tai, kad čia pirmas ilgesnio metro Martyno Rimeikio kūrinys ir kad remiamasi pilku Kafkos romanu, kurio daugelis iki galo neprisiverčia perskaityti, ir juo labiau tai, kad pats spektaklis nėra toks, į kurį nuėjęs gali užsidėti pliusiuką, kad buvai balete, nes čia nei puantų, nei princų nėra. Daugiau taip nenuvertinsiu publikos, pasirodo, ji mėgsta avangardinį baletą.

Paskutinį kartą spektaklį mačiau prieš beveik metus, per premjerą. Premjeros dažniausiai, nepaisant atlikėjų jaudulio, būna techniškai tvarkingos. Tačiau jeigu spektaklis nėra rodomas ilgesnį laiką, jis praranda savo pirminį grožį. Ir aš nekalbu apie techninį atlikimą, nes jį visuomet galima repetuojant sustiprinti, o tekstą pasikartoti, tačiau spektaklio „dvasia“ dingsta, todėl labai džiaugiuosi, kad choreografas M. Rimeikis dirba Lietuvoje ir šokėjai galėjo įkūnyti vaidmenis taip, kaip buvo sumanyta pradžioje. Dėl šios priežasties, net tokį ilgą laiką spektaklio nemačius, jis atrodė lyg naujai pastatytas, vis dar dominantis šokėjus ir uždegantis jų akyse ugneles, be kurių nebus nė vieno nuostabaus vaidmens.

Jozefą K. įkūnijusio E. Barčaičio akys tikrai žibėjo. Didelio techninio ir artistinio meistriškumo reikalaujantis vaidmuo – būtent toks yra K. ir jis išpildė jį iki pat pabaigos. Spektaklio pradžioje lyg ir neužtikrintai pradėjęs jis pamažu prisijaukino vaidmenį ir duete su panele Biurstner (Rūta Lataitė) jau buvo tas Jozefas K., kurį matėme ir baleto pabaigoje: analizuojantį ir darantį išvadas, nenusileidžiantį primestai kaltei ir nesileidžiantį įsukamam į teisminį procesą, tačiau viduje labai dėl savo nelaimės sunerimusį, nusivylusį ir nebežinantį, ką jam daryti. Man labai patinka šio vaidmens daugialypiškumas: stipri išvaizda, nuolankus, tačiau tikrai nepastumdomas K. charakteris susipina su turtingu jo vidumi, dėl atjautos jis tampa „autsaideriu“ pasaulyje, kur žmonės žiūri, bet nemato.

Nauju amplua atsiskleidė Olesia Šaitanova, šokusi teismo valytoją. Ši partija tiko jai lyg nulieta. Nenoriu nuginčyti viso darbo, kuris buvo įdėtas į šį vaidmenį, tačiau be vidinės pajautos publikos niekada neužbursi. O ji būtent tai ir padarė: traukė visus žvilgsnius į save. Valytojos partija labai skiriasi nuo visų kitų, ją lengva sugadinti „perspaudžiant“. Lyg nepriklausanti teismui, lyg visiškai laisva asmenybė valytoja leidžia sau tiek domėtis kaltinimais, tiek pašiepti K., darantį tą patį. Manau, kad ji pati jaučiasi lyg atsiribojusi nuo tų klerkų, lyg maištininkė, kažkuo primenanti K., bet vis dėlto gudresnė už jį ir nesipriešinanti tam, ko negali nugalėti. Manau, kad valytoja galvoja, kad maištas tik iki tam tikros ribos yra protingas, o vėliau – savižudybė, todėl nors ir žavėdamasi K. drąsa, jaučiasi geriau įsitaisiusi nei Jozefas: tarsi saugioje vietoje, kurioje gali mąstyti individualiai, ne pagal sistemą, tačiau tuo pat metu išlikti absoliučiai neliečiama. Tarsi sraigtas laikrodžio mechanizme: sraigtas kito sraigto niekad nesutraiškys.

Noriu pasakyti, kad šiame spektaklyje be puikių pagrindinių solistų taip pat yra nuostabus kordebaletas. Dažnai pamirštama paminėti visus tuos šokėjus, afišoje jų pavardžių nepamatysi, bet būtent jie yra ta ašis, ant kurios laikosi visas spektaklis. Daugybė darbo įdėta gludinant judesius, tobulinant juos iki begalybės, bet ne veltui – tokių greitų, švarių ir sinchroniškų judesių niekur nebūsite matę.

 

Daugialypiškumas būtų tas žodis, jei reiktų man juo vienu „Procesą“ apibūdinti ir jis atsiskleidžia absoliučiai visais aspektais. Vaidmenys yra sukurti lyg tikro pasaulio žmonės: iš pirmo žvilgsnio vienokie, ilgiau pastebėjus – kitokie, pažinus – dar kitokie. Visi jaučiantys emocijų spektrą, skirtingai besielgiantys ir visi turintys motyvų savo elgesiui pateisinti. Jų judesiai taip pat gali būti įvairiai interpretuojami, vienaip atrodys mostas ar žvilgsnis man, kitaip jums. Daugialypė ir muzika, su visais pasišokėjimais ir melodijos bangavimu, ir scenografija, kuri, beje, man labai patinka. Daugialypiškumas nepadaro spektaklio gero, tačiau neabejotinai palieka minčių po spektaklio, o tai publika laiko gero kūrinio ženklu.

Retas spektaklis taip prikausto dėmesį kaip šis. Nenustebau, kai prieš pirmą veiksmą šalia manęs sėdėjusi mergina pasakė savo palydovui, kad jei nepatiks, per pertrauką galės išeiti, tačiau po pertraukos jiedu abu sėdėjo savo vietose. Toks jau tas „Procesas“ – pilnas magiškos traukos.

 

 

 

Ditė Elzbergaitė,

II b klasės gimnazistė,

 2018-11-11

Nesulaukus stebuklo

 

Premjeros LNOBT visada laukiamos. Nepaisant to, kad į jas susirenka ne tik baleto mylėtojai, bet ir foto sienelių gerbėjai, nepaisant to, kad bilietai brangesni nei įprastai, nepaisant to, kad neaišku, ar naujas spektaklis bus vertas dėmesio, premjeriniai spektakliai visada suranda savo publiką ir tuščių kėdžių dažniausiai nematyti, tad labai nustebau, kai, likus dviem savaitėms iki trečiosios premjeros, spontaniškai nusprendusi apsilankyti trečiojoje Béla Bartók vienaveiksmio baleto „Stebuklingas mandarinas“ ir operos „Mėlynbarzdžio pilis“ premjeroje, prieš savo akis išvydau žaliuojantį parterį. Paklausiau gero patarimo dar keletą dienų bilietų nepirkti. Ir ką jūs manote, po savaitės sėkmingai įsigijau bilietus į minėtąją premjerą su 50% nuolaida! Spektaklis, kurio premjera yra neišpirkta, gan įdomus atvejis, buvo smalsu, koks reginys manęs laukia, tad ketvirtadienio vakarą išsiruošiau į teatrą.

 

Béla Bartók nėra populiarus kompozitorius, netgi – atvirkščiai – tituluotas dvidešimtojo amžiaus labiausiai pamirštu klasikinės muzikos kūrėju, jis tikrai retai girdimas koncertų salėse Lietuvoje. Dygus, agresyvus – tai tik keletas epitetų, kuriais apibūdinamas šis vengras. Béla Bartók, gimęs 1881m. ir miręs 1945 m. JAV, tikras modernios muzikos atstovas, deja, gyveno katastrofų laikotarpiu, todėl nenuostabu, kad jo muzika nėra lengvai klausoma. Daug gyvenime paskyręs slovakų, vengrų, rumunų, romų ir kitų etninių grupių liaudies muzikos rinkimui ir išsaugojimui, nepastebimai įpynė tautines melodijas į savo kūrinius. Įnoringa muzika, partitūros, skirtos dideliam kiekiui instrumentų – visa tai yra Bartók tapatybė.

 

Opera „Mėlynbarzdžio pilis“ yra Charles Perrault pasakos adaptacija, sukurta 1911 m., tačiau galutinis jos variantas buvo atliktas tik 1918 m. Septynios durys, už kurių slypi septynios Mėlynbarzdžio paslaptys, labai domina jo žmoną Juditą, tačiau jos smalsumas galiausiai ją pražudo.

 

Visgi nenusimanau apie operas, tad tikiu, kad ir komentuoti daugiau būtų neteisinga. Galiu tik pridurti, jog po „Mėlynbarzdžio pilies“ nušvitimas neaplankė ir operomis nesužavėjo, bet jei esate šios meno rūšies entuziastas, nuomonę susidarysite (o gal jau susidarėte) pats, na o jei prie širdies tik baletas, tuomet ši opera tikrai neturėtų būti jūsų pirmoji, nes tikimybė, kad imunitetą šiai meno formai įgysite, yra gan didelė.

 

Bet grįžkime prie baleto, kuris ir pradėjo vakarą. „Stebuklingas mandarinas“ tik debiutavęs 1926 m. Kelne, iškart sukėlė ažiotažą ir tuoj pat buvo uždraustas. Kiek didesnės sėkmės susilaukė Prahoje, tačiau apskritai iki pat Bartók mirties spektaklis daugiau niekur nebuvo pastatytas. Tad kas taip nepatiko cenzoriams?

 

Šio baleto siužetas XXI amžiuje jau nieko nebestebina, tačiau istorija apie gatvės merginą, tris jos sutenerius, kurie nužudo kiekvieną, kuris išdrįsta naudotis jos paslaugomis neturėdamas skatiko kišenėje, ir mandariną (t.y. turtingą kiną), kurio beribė meilė (o gal paprasčiausias geismas) suteikia jam nemirtingumą, bet tik tol, kol mergina jį karštai apkabina, kėlė aistras ir nepasitenkinimą Béla gyvenimo etapu. Gatvės mergina (šoko Greta Gylytė) atrodė pasiklydusi tarp išdidumo ir nusižeminimo, brutalus jos sutenerių (Mantas Daraškevičius, Daniel Dolan, Jeronimas Krivickas) elgesys su ja kėlė pasigailėjimą ir švelnumą vargšelei. Mergina atrodė pasiklydusi savo jausmuose, negalėjau suprasti, ar jos elgesys su mandarinu gailestis, ar ji išties siekia tik naudos sau. Veikiau tai pačios istorijos vingrybės, tačiau manęs G. Gylytės atliekama  partija neįtikino, jausmų nesukėlė ir apskritai nesužavėjo. Trys vyrai, nors ir brutalūs ir pusę laiko atlikę smurto scenas, paįvairino spektaklį, suteikė jam skonio, ko nesuteikė mergina, ir jų trumpos variacijos buvo tikrai laukiamos.

 

Du labai nesėkmingi merginos klientai, jaunasis (Isaac Evans) ir senasis (Igoris Zaripovas), dėl tuščios piniginės ir didelio geismo padėję galvas, taip pat neįsiminė. Senasis vyras kėlė pasidygėjimą, tačiau vaidmuo atliktas be priekaištų, visgi jaunasis partijai atrodė kiek nesubrendęs. Jo veido išraiškos buvo nuspėjamos. O mandarinas (Jonas Laucius) taip pat nesukūrė stebuklo. Savo rolę pašoko, bet nei begalinės, mirtį įveikiančios meilės, nei rytietiškos dvasios į sceną neįnešė.

 

Neoklasikos stiliaus choreografija (spektaklį pastatė K. Pastor) įspūdžio nepaliko. Pastor kūryba pažįstama dažnam Operos ir baleto teatro lankytojui, bet nežinia, ar dėl sudėtingos muzikos ar dėl kitų priežasčių, bet šokis neatrodė novatoriškas, veikiau po gabaliuką sulipdytas, neturintis vienijančios gijos ir ganėtinai trūkčiojantis, jei taip galima pasakyti. Pasigedau motyvo, judesių tąsos. Nors daug tikėjausi iš spektaklio, tačiau nusivyliau. Nebuvo nuostabu, nebuvo ir tragiškai prastai, baletas pataikė tiesiai į viduriuką, o tokie užsimiršta ir nei leidžia smagiai praleisti vakarą, nei išlieka atmintyje. Visgi norėčiau pabrėžti, kad mane išties sužavėjo scenografija (Boris Kudlička), šviečiantys rėmai tarsi langai buvo puiki idėja, leidusi šokėjams nepastebimai išnykti po jų tariamos mirties, o ir kostiumai (Tatyana van Walsum) buvo nepriekaištingi, modernūs ir labai tinkantys spektaklio dvasiai. Bet juk bilietų nepirksi vien dėl scenografijos ir kostiumų?

 

Priėjau išvados, kad Béla Bartók veltui vadinamas neregimuoju modernios muzikos kompozitoriumi, jo kūriniai tikrai verti dėmesio, tačiau mąstau, jog vien dėl Bartók į „Stebuklingą mandariną/Mėlynbarzdžio pilį“ eiti nėra prasmės. Geriau jau palaukti, kol kur nors bus grojamas jo kūrinys, nes, tiesą pasakius, daugiau vertės, be žiūrovų supažindinimo su šio menininko kūryba, šis spektaklis neturi.

 

Norėčiau kokia linksmesne gaidele užbaigti savo samprotavimus apie premjerą, tačiau vargu, ar šis spektaklis bus rodomas ir kitąmet. Antra vertus, gal aš visai neteisi ir neįžiūriu paslėptų prasmių ir meninės vertės. Kad ir kaip būtų, Bartók susižavėjau, o galbūt ir nuomonę apie spektaklį susidaryti palieku Jums.

 

 

Ditė Elzbergaitė,

II b klasės gimnazistė,

2018-10-11

Pakutenti sielą

 

Tai, kad M. K. Čiurlionio menų mokykla ruošia profesionalius baleto šokėjus, žino visi, bet tik nedaugelis žino, kad nuo pirmos gimnazijos klasės mokykla ruošia ir modernaus šokio šokėjus. Ar jie tokie patys talentingi kaip ir baleto skyriaus mokiniai? 2018 m. birželio 10 d. vykusiame šiuolaikinio šokio programos mokinių baigiamajame koncerte buvo galima įsitikinti, kad Lietuvos šiuolaikinio šokio perspektyvos puikios.

 

Koncertas buvo dviejų dalių. Pirmojoje dalyje atliktos mokinių kompozicijos, miniatiūros ir kelios ištraukos iš šokio spektaklių, antroje – 2017m. Auksinio scenos kryžiaus laimėtojo choreografo ir šokėjo Niels’o Claes’o kompozicija.

 

Koncertą pradėjo Gabrielės Bagdonaitės kompozicija „Afektas“ pagal Mariaus Bagdono muziką. Prasiskleidus užuolaidai pamačiau instrumentus scenos gale ir apsidžiaugiau, kad bus šokama pagal gyvą muziką, tačiau tai tebuvo daug žadantis pirmas įspūdis. Gyva muzika nuostabi, šviesos taip pat buvo puikios, tačiau pati choreografija tik iš pradžių atrodė daug žadanti. Šokėjos buvo susikausčiusios, tad ir man nepavyko atsipalaiduoti.

 

Ištrauką iš šokio spektaklio „Juodvarniai“ (choreografija Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės, muzika Steve Reich) atliko 9, 10, 11 klasių šiuolaikinio šokio programos mokinės. Nemačiau visos šio spektaklio versijos, tačiau ši ištrauka gero įspūdžio nepaliko, nes merginos šoko netvirtai, darė  klaidų, kurios nors ir ne esminės, bet lėmė bendrą vaizdą.

 

Atlikti jau du šokiai, o aš vis dar nieko neįvertinau puikiai. Blizgančia suknele scenoje sužibusi Valerija Gneuševa suteikė man vilties. Ji atliko savo kūrybos choreografiją „Mrs. Goody“ pagal Lailos Kinnunen ir Schwefelgelb muziką. Kalbėdama žodžius apie moters laisvamaniškumą bei linguodama į ramų taktą, ji sukūrė visišką kontrastą vėliau atliktai kompozicijos daliai pagal alternatyvią muziką. Šokio tema buvo #metoo, parodyta moteris, kaip ją įsivaizduoja vyrai. Šis feministinis kūrinys buvo palydėtas gausiomis žiūrovų ovacijomis.

 

Choreografinė kompozicija „Dvylika“ (choreografė Brigita Paškevičiūtė, muzika Pink Floyd – Pigs (Three different ones)) buvo visiškai nepanaši į prieš tai buvusius kūrinius. Kerziniais batais apauti šokėjai nenustygo mokykliniuose suoluose – stereotipiškai maištaujantys paaugliai. Nors trūko sinchroniškumo ir choreografija buvo kiek nuspėjama ir besikartojanti, nuobodžia šios kompozicijos tikrai nepavadinsi. Atrodo, toks tradicinis sprendimas: paaugliai apie paauglius ir dar iš tokios stereotipinės pusės, bet ar reikia kiekvieną kompoziciją paversti gilia ir keliančia daug filosofinių klausimų? Imtis tokios temos, kur visuomenėje kiekvienas nori išsiskirti ir tuo supanašėja su visais, yra naujiena. Puikus pavyzdys, kai tradiciniai rėmai ne suvaržo, o įkvepia kurti.

 

Nuobodžiai tvarkingas pasirodymas – „Išeinant“ (choreografija Linos Puodžiukaitės-Lanauskienės, muzika Dario Marianelli), kuris nepaliko gilesnio įspūdžio.

 

Mariją Ivaškevičiūtę pastebėjau „Dvylikoje“ ir nekantriai laukiau jos kompozicijos („Krytis“, muzika: Tim Hecker- Virginal). Marija yra man atradimas! Atvira, tikra, neįtikėtinai ekspresyvi ir gyva – tikras perliukas. Pasirinkusi garsų turtingą muziką joje „nepaskendo“. Jos šokis neišsiskyrė nei ypatingais triukais, nei šuoliais, tačiau be didelių pastangų Marija prikaustė žiūrovus. Paprastume ir detalėse – štai kur slypi raktas į grožį, o Marija jį tikrai surado. Ši kompozicija mano viena mėgstamiausių.

 

Vakaras neapsiėjo ir be baleto (ar balerinų, šokančių šiuolaikinį šokį). „1883“ (muzika Mala- Changes (James Blake remix), choreografija Miglės Čaplinskytės, atliko 12, 13 kl. klasikinio šokio programos mokinės) buvo 5 minutės tvarkingo baletiško moderno, kurio kitaip ir negali sušokti baleto skyriaus mokinės. Tvarkingai, gerai, bet jei ne mano užrašai, nelabai ką ir prisiminčiau.

 

Dar vienas atradimas buvo Erikas Žilaitis, išsiskyręs jau pačiame pirmame pasirodyme „Afektas“. Jo kompozicija „L“ (muzika: Warmth/Youth) niekuo nenusileidžia Marijos kompozicijai. L reiškia lietų, ir nors scenos vaizdas ir apranga pasirodė blanki, šiam šokiui puikiai tiko. Eriko šokis išsiskyrė šuolių gausa, o jo šokimo maniera buvo išjausta ir plastiška. Tiesiog smagu ir gera į jį žiūrėti, aš būtinai ateisiu į visus jo pasirodymus, kad ir kur jis šoks vėliau.

 

Dorėjos Atkočiūnas „Dagilėlis“ (muzika „Auga kėime dagilėlis“, dainavo Loreta Mukaitė- Sungailienė) pasirodė kaip įdomus bandymas atsigręžti į liaudies kūrybą ir adaptuoti ją šiuolaikiniam šokiui. Sprendimas įdomus, bet muzika užgožė choreografiją. Vis dėlto norėtųsi pamatyti daugiau Dorėjos kūrinių!

 

Pirmąją koncerto dalį baigė šokio spektaklio „Kurmis“ adaptacija (muzika Suuns, choreografija Miglės Praniauskaitės, atliko 9, 10 klasių šiuolaikinio šokio programos mokinės). Puikus sinchronas ir gaivališka energija – štai kaip apibūdinčiau šį pasirodymą. Ryškus ir įsimenantis reginys, sukeliantis norą pamatyti visą spektaklį.

 

Antrojoje koncerto dalyje 12, 13 klasės šiuolaikinio šokio diplomantai atliko Nielso Claeso choreografiją „Jiems patinka“ pagal Roberto Mayerio ir Lino Poškaus muziką. Nielsas Claesas yra belgų kilmės šokėjas ir choreografas, šiuo metu dirbantis įvairiuose projektuose Lietuvoje ir šokantis šokio teatre PADI DAPI Fish. Už 2017 metais kartu su Gintare Marija Ščavinskaite pastatytą spektaklį „Aside“ buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Ši choreografija atspindi 2018 metų jaunų suaugusiųjų realybę: spaudimą būti mėgstamam, sekamam, baimę prarasti tapatybę ir daugelį kitų aktualių dalykų. Kalbama ir apie artimųjų svarbą besiformuojančiam jaunuoliui, jų vaidmenį įkvepiant pasitikėjimo savimi. Nielsas kelia klausimą, ar palaikymo ir tarpusavio supratimo reikia tik augant. Atsakymo neradau. Žiūrint užplūsta emocijos, tik antrą kartą gėrintis reginiu galima atrasti naujų prasmių. Bet neapsigaukite – pirmas įspūdis labai svarbus, nes be jo nesinori gilintis ir analizuoti. Mielai pažiūrėčiau šią choreografiją dar kartą. Po to dar. Ir dar. Nes ji yra tokia daugialypė lyg rožės pumpuras – graži iš pirmo žvilgsnio, graži iš arti, graži iš visų pusių ir graži net nuplėšus kelis žiedlapius. Patiktų, net jei ir choreografija būtų atlikta salėje, be pritaikyto apšvietimo, o šokėjai šoktų su savo treniruočių drabužiais. Daugelis mano, kad šokis turi susidėti iš daugybės dalykų. Bet ar be šviesų ir scenos tai nebebūtų šokis? Juk choreografija nėra beprasmių pašokimų ir pasisukimų visuma. Choreografija yra jausmas, paverstas judesiu. Choreografija pakutena sielą.

 

Puikus vakaras, puikūs pasirodymai ir stovinčių žiūrovų ovacijos! Sveikinu visus pasirodžiusius, ypač diplomantus, kuriems nuoširdžiai linkiu sėkmės. Mano spontaniškas sekmadienio nuotykis tapo atradimų vakaru!

 

Ditė Elzbergaitė

2018-06-18

Artimųjų Rytų dvelksmas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje

 

    2018 m. balandžio 27–28 d. vyko pirmosios dvi klasikinio baleto „Korsaras“ premjeros pagal Adolphe Adam, Léo Delibes ir kitų kompozitorių muziką. Choreografas ir libreto bendraautorius yra garsus prancūzų šokėjas, Vienos Stattsballett direktorius bei Vienos valstybinės operos Baleto akademijos meno vadovas Manuel Legris, scenografiją ir kostiumus kūrė Luisa Spinatelli, šviesų dizainą – Marion Hawlett.

   Į spektaklį ėjau „neatlikusi“ namų darbų: nepasidomėjau nei spektaklio siužetu, nei jo istorija, tačiau stebėtinai lengvai mėgavausi spektakliu. Esu tikra, kad visi žiūrovai pasirinks vaidmenį: mažos mergaitės atras save Medoros rolėje, kiti maloniai atsiduos spektaklio traukai, o baleto žinovai gėrėsis lengvais ir grakščiais šuoliais bei sudėtinga choreografija.

Korsaras Konradas (per abi premjeras vaidmenį atliko Genadij Žukovskij) nutapė kiek naivaus, tačiau kovingo ir aistringai atsidavusio mylimajai jaunuolio portretą. Vaidmuo buvo atliktas gerai, tačiau norėjosi kiek daugiau ryžto ir užtikrintumo variacijose. Priešingai nei Korsaras, jo draugas, o vėliau ir išdavikas, Birbantas (Mantas Daraškevičius ir Daniel Dolan) spinduliavo gaivališka energija ir valiūkiškumu. Labai mėgstu šiuos šokėjus, manau, kad jie be priekaištų perteikė savo rolę – charizmatiškai, lengvai ir su pasimėgavimu. Žiūrint į juos norisi tikėti, kad matau būsimus korsarus konradus! Nežinau priežasties, trukdančios jiems atlikti tą rolę, na gal nebent tai, kad būtų sunku rasti dar vieną tokį atsidavusį šokėją Birbanto vaidmeniui. Šiai stebėtinai stipriai vyriškai draugijai nenusileido ir vergų pirklys Lankadamas (Jonas Laucius), teatre šokantis tik keletą metų. Stiprūs ir aukšti jo šuoliai ne kartą privertė sulaikyti kvapą, bet visad sklandūs nusileidimai neleido abejoti šio jauno solisto talentu.

   Neabejotinai labiausiai įsiminė vergės: Medora (Kristina Gudžiūnaitė ir Olesia Šaitanova) ir Gulnara (Olesia Šaitanova ir Olga Konošenko). Šokėjos puikiai perteikė jaunų ir jautrių merginų emocijas ir  judesius, tačiau tik O. Šaitanova mėgavosi buvimu scenoje kiekvieną sekundę. Kai tik ji įžengė į sceną pirmąjį kartą, aš supratau: spektaklis liks atmintyje ilgam! Ir buvau absoliučiai teisi! Negalėjau nustoti šypsotis žiūrėdama į jos lengvus šuolius, kojų pakėlimus ir žaismingas šypsenas, kurios apgaubė salę ir prikaustė dėmesį, o ji, lyg nežinodama, kad ja gėrimasi, nė kiek nesutriko ir sklandžiai šoko variaciją po variacijos ir suko nesuskaičiuojamus fouetté. Kiekvienas žvilgsnis buvo apgalvotas: piktas pašai Saidui ir meilus Konradui, pasišlykštėjantis Birbantui ir ištikimas Gulnarai. Vaidmuo buvo pateiktas taip ryškiai, tačiau be jokios arogancijos ar žavėjimosi savimi, kad žiūrovai visoje salėje be abejonės įsitraukė į šokio sūkurį ir nesijautė priversti stebėti, kaip neretai būna, susireikšminusios primos balerinos.

  K. Gudžiūnaitės Medora buvo kiek nuosaikesnė, jausmus reiškė kukliau. Galbūt dėl to, kad teko atsakomybė šokti pirmojoje premjeroje, rankos kiek drebėjo, trūko atsipalaidavimo. Kadangi žinau šios šokėjos sugebėjimus, įtampa, spėju, kiek kliudė parodyti visas savo galimybes. Smagu žiūrėti į atsakingai paruoštą vaidmenį, tačiau tenka pripažinti, kad Olesia kiekvienam šoktam vaidmeniui užkelia kartelę, kurią ne taip jau lengva peršokti.

Spektaklio scenografija buvo tiksliai apgalvota, bet visgi norėjosi ryškesnių spalvų, o ir buvusias dekoracijas  blankus apšvietimas sumenkino ir nublukino. Idėja pilkšvai perteikti niūrias spektaklio scenas taip pat pasirodė kiek banali. Mano manymu, šiltos ir jaukios šviesos visada puikiai atrodo klasikiniuose spektakliuose. Kiek juokingas pasirodė ir sceninių rekvizitų naudojimas; šautuvai privertė nusišypsoti, o pirmojoje premjeroje kartu su sprogimo garsu išleisto dūmelio antrojoje jau matyti nebuvo. Kardai labai priminė plastikinius vaikų ginklus, tačiau įtikinama pasirodė smilkalų scena, kurių debesyje užmigo paša Saidas. Kvapas buvo jaučiamas ir parterio viduryje.

   Choreografas tikina ieškojęs ir radęs „pusiausvyrą tarp tradicijos ir nūdienos“. Sutinku – jam puikiai pavyko. Klasikinius spektaklius išties sunku statyti, nes dalis žiūrovų turi išankstinę nuomonę apie juos,  o kiti dažnai nemėgsta jų dėl ilgų pas de daux. Tretiems labiau patinka naujos šokio formos, provokuojančios mąstymą ir dar ilgai keliančios klausimus po spektaklio. Nepaisant to, „Korsaras“  įsimins visiems dėl lengvos, kažkur jau girdėtos muzikos, atidžiai parinktų ir profesionaliai atliktų mizanscenų, kurias pastebėjęs negali nešyptelti, nesudėtingos fabulos ir ryškių personažų. O man šis spektaklis visad asocijuosis su nuostabia Olesia Šaitanova.

   Labai džiaugiuosi, kad LNOBT turime naujai pastatytą klasikinį spektaklį, papildantį jau šokamų gretas. Tikiuosi, kad žiūrėdami jį nenustosite šypsotis, kaip nenustojo choreografas M. Legris, o gal net sušuksite „Bravo!“

   Kai į teatrą veduosi žmogų, kuris jame lankosi retai, atsakingai parenku spektaklį, kad įspūdžiai būtų kuo geresni ir vakaras kuo malonesnis. Esu įsitikinusi, kad į „Korsarą“ dar grįšiu. Ir tikrai ne viena.

 

                                                                                                                         Ditė Elzbergaitė,

I b klasės gimnazistė,

2018-05-02

Arbatėlės pertraukėlė


  Kasmet gruodžio 15 dieną yra minima Tarptautinė arbatos diena Ji skirta populiarinti arbatos gėrimo kultūrą. Arbata – tai, ko gero, populiariausias gėrimas pasaulyje. Ji geriama nepriklausomai nuo tautybės, dienos laiko ir kulinarinių pomėgių. Populiariausi ir geriausiai žinomi arbatos atsiradimo mitai  yra šie :

  • Gautama Buda atrado arbatą, kai, jam medituojant sode, krentantis lapas nusileido į jo puodelį. 

  • Keliaujant legendiniam Kinijos imperatoriui ir kinų medicinos kūrėjui Šenongui, keli laukinio arbatos krūmo lapeliai įkrito į jo karštą vandenį, iš smalsumo jis paragavo gėrimo. 

  Laukiniai arbatos krūmai augo pietryčių Azijoje, todėl arbata kildinama iš pietryčių Azijos. Dauguma istorikų teigia, kad arbatos gimtinė yra Kinija, nes ten ji pradėta vartoti nuo 1000 metų pr. m. e. iki III m.e. amžiaus. Arbata, ruošiama iš šviežių arbatžolių, buvo vartojama kaip vaistas ar tonizuojantis gėrimas.

  Dabar arbatžolės auginamos KinijojeIndijojeBangladešeIraneKorėjos respublikoje, Šri LankojeTaivaneJaponijojeIndonezijojeNepaleAustralijojeArgentinoje ir Kenijoje.

  Lietuviškas žodis „arbata“ yra kilęs iš lenkiško „herbata“. Tai sudurtinis žodis, sudarytas iš lotyniško „herba“ (liet. žolė) ir kiniško „ča“ (liet. arbatmedis, arbatkrūmis), kuris kiek kitaip tariamas įvairiose valstybėse. Kiniškas žodis „ča“ apibūdina du krūmus ir medžius, iš kurių lapelių gaminamos penkios arbatos rūšys. Vakarietiški žodžiai „tea“ (angl.), „tee“ (vok.), „te“ (it.) taip pat yra kilę iš žodžio „ča“. Kultūriškai taip susiklostė, kad Lietuvoje arbata yra vadinami visi plikomi karšti gėrimai, tačiau tikroji arbata yra tai, kas atkeliauja į puodelius nuo arbatmedžių ar arbatkrūmių.

  Kviečiame visus pailsėti nuo mokslų, prisėsti ir išgerti arbatos! Pasimėgaukite laisva minutėle tinkamai – su arbatos puodeliu rankoje.

                                                                                                                                 IV b klasės gimnazistė Irtautė Gutauskaitė

2017-12-15
 

Nobelio diena. Testamentas ir apdovanojimai

Nobelis
Nobelis
Švedijos akademija
Švedijos akademija
Stokholmo miesto rotušė
Stokholmo miesto rotušė

 

                      Gruodžio 10-ąją pasaulio žvilgsniai nukrypsta į Švediją, kur Alfredo Nobelio gimimo dieną yra teikiamos jo vardo premijos. Savo testamente šis įžymus mokslininkas prašė visus jo uždirbtus pinigus skirti reikšmingiems mokslo darbams ir atradimas ar kitai veiklai apdovanoti, taip atsirado privatus Nobelio fondas.

                      Kitaip nei daugelis galvoja, yra 5 sritys, kurias Nobelis nurodė savo testamente, kad jose dirbantys žmonės turėtų būti įvertinti. Tai fizika, chemija, fiziologija – medicina, literatūra ir taika. Pastarąją skiria Norvegijos parlamentas ir ji yra teikiama Osle, na o kitų keturių apdovanojimai teikiami Stokholmo rotušėje.

                      Skaitantieji turbūt pagalvojo, kodėl nepaminėjau ekonomikos? Iš tikrųjų tai nėra Nobelio premija, mokslininkas ekonomikos savo testamente neminėjo, tačiau 1968 Sveriges Riksbank – Nacionalinis Švedijos bankas – švęsdamas savo 300 – ąsias metines, skyrė Nobelio fondui nemažą sumą pinigų ir jau kitais metais buvo skirta premija Alfredui Nobeliui atminti už reikšmingus pasiekimus ekonomikos srityje.

Iškilmės

Stokholmo rotušėje, Mėlynoje salėje įvyksta tiek apdovanojimai, tiek Nobelio banketas. Norvegijoje ši vakarienė vyksta didžiajame Oslo viešbutyje, kur dalyvauja taikos premijos laureatas (-ai), parlamento atstovai ir, žinoma, karališkoji pora.

Gruodžio 11-ąją laureatai taip pat dalyvauja šventinėje vakarienėje, kuri vyksta karališkuose rūmuose, ir gauna pakvietimą atvykti iš paties Švedijos karaliaus! Vakarienės metu šiais laikais yra valgomi 4 patiekalai, pagrindinis patiekalas, pagal tradicijas, būna pagamintas iš elnienos.

Nobelio muziejus

                      Pačioje Stokholmo senamiesčio širdyje – Stor Torget (didžiojoje aikštėje) – įsikūrusi Švedijos akademija (sprendžianti kelių premijų likimus ir jų laimėtojus), kurios pastate taip pat galima aplankyti Nobelio muziejų. Čia įrengta ekspozicija, svečius supažindinanti tiek su Alfredo Nobelio asmenybe, tiek su Nobelio premija ir jos subtilybėmis. Bene daugiausiai dėmesio sulaukia laureatų ekspozicija.

                      Muziejuje galima susipažinti su įvairiais laureatais, mažoje kino salėje rodomi filmukai apie šiuos žmones. Laimėtojai įsipareigoja atiduoti kažkokį daiktą – jis gali būti susijęs su veikla ar asmeniniu gyvenimu, pavyzdžiui, Albertas Einšteinas atidavė jam priklausiusius laiškus, švedų rašytoja Selma Lagerlöf paliko batelius, Malala Yousafzai, jauniausioji laureatė, savo hidžabą. Taip pat yra dar viena įdomi tradicija – laureatai pasirašo ant kėdės, kuri paliekama Nobelio muziejaus kavinukėje. Visiems, besilankantiems Stokholme, itin rekomenduotina užsukti į šį muziejų!

Greta Barkauskytė, IV a klasės gimnazistė,

2017-12-10

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

KĄ ŠIS PROCESAS UŽGRIUVO, TAS PRAŽUVO

 

2017 metų gruodžio 1 d. baleto gerbėjai pakiliomis širdimis rinkosi į LNOBT spektaklio „Procesas“ premjerą. „Proceso“ choreografas – Martynas Rimeikis, neseniai atradęs šią veiklą, muzikos autorius – Mindaugas Urbaitis, spektaklis kurtas pagal Franco Kafkos romaną „Procesas“.

 

 

Spektaklis, atvirkščiai nei buvo galima tikėtis iš slegiančio ir  nemalonaus romano, spinduliavo išgryninta idėja ir prie jos puikiai priderinta muzika.

Ar reikia perskaityti knygą prieš einant į šį spektaklį? Galima, bet nebūtina. Atsiduokite pagrindinio veikėjo traukai ir keliaukite jo kelionę kartu. Galų gale ir pats choreografas tiksliai nesilaikė knygos veikėjų sąrašo ar įvykių sekos, tačiau, mano manymu, baletas ir yra knygos interpretacija, o ne jos atpasakojimas. Su šia idėja ir siūlyčiau eiti į spektaklį.

 

Jozefas K. (vaidmenį atlieka Jeronimas Krivickas) čia vaizduojamas ne kaip didžiulio mechanizmo auka, o labiau indvidualus mąstytojas, kuris stengiasi nepasiduoti absurdiškai įtakai. „Jūs apgavikai ir mulkiai, man jūsų gaila“, – rėžia jis ir tas požiūris išlieka visą spektaklį. Išraiškingi judesiai ir veido mimikos ištirpdė orkestro duobę tarp scenos ir žiūrovų. Man atrodė, kad jaučiu tai, ką ir Jozefas, mano širdies plakimas stiprėjo ir slūgo sulig pasakojimo vingiais. Pradžioje aiškiai jaučiamas sumišimas peraugo į pasitikėjimą savimi ir proceso niekinimą, kuris pabaigoje vis dėlto pasiglemžė Jozefą. Jeronimas itin subtiliai išreiškė kritinius Jozefo gyvenimo istorijos taškus, perteikė, kaip keitėsi jo mąstymas. Bravo! Bravo Jeronimui, kuris, beje, labai kukliai reagavo į salės ovacijas, lyg negalėdamas patikėti, kad čia jam.

 

Įspūdingas buvo teismo vykdytojas Gediminas Švendravičius, iš kurio žiūrovai, manau, nesitikėjo tokio akibrokšto! Tai buvo dar neregėta, įstabu ir, nors Gediminas yra pasižymėjęs kaip kiek neigiamą atspalvį turinčių vaidmenų kūrėjas (negalima pamiršti Morholto „Tristane ir Izoldoje“), reikia paminėti, kad šįkart vaidmenį jis atliko ypač subtiliai ir meistriškai. Tikrai nesiginčysiu, aš buvau nustebinta ir dar kartą įsitikinau, kad šis aktorius yra labai įvairiapusiškas ir gali stebinti naujais vaidmenimis.

Ypač išskirti norėčiau ir dėdę (vaidino Mantas Daraškevičius), kurio vaidmuo, nors ir ne esminis, buvo nugludintas ir švytėjo kone prisilygindamas Jozefui. Dėdės ir Jozefo duetas, akomponuotas įsimenančios muzikos, buvo tikrai stiprus ir neabejotinai vienas ryškiausių epizodų visame pirmajame veiksme, o gal net ir visame spektaklyje!

 

Dar vienas mane pribloškęs dalykas buvo kordebaletas, kurio darbas nepriekaištingas. Kordebaletas šiame spektaklyje atlieka bene svarbiausią funkciją – teisminį procesą. Masinės scenos stebino darna ir išbaigtumu, aktoriai šoko visa širdimi.

 

Spektaklyje gvildenamas teisminių institucijų absurdas ir žmogaus virsmas, kai jam yra užverčiama nebūta kaltė. Visa tai yra nagrinėjama per Jozefo K. vidinių išgyvenimų prizmę, šokis perteikia jo jausmus, išgyvenimus, mintis ir planus. Pasibaigus spektakliui tikrai būsite gavę stimulą galvoti apie kūrinyje keliamas problemas, nes šiame spektaklyje kiekvienas judesys turi prasmę, perteikia jausmą, tereikia leistis būti įsukamam veikėjo vidinių išgyvenimų.

 

Viliuosi, kad Martynas Rimeikis nesiruošia sustoti ties šiuo spektakliu, nes publika tikrai mėgsta jo darbus. Tai galima pastebėti ir iš jo vienveiksmio spektaklio „Visur, kur mes nebuvom“ (Bolero+), kuris išsiskiria savo brandumu ir sulaukia daug pagyrų. Stebina ir žavi Martyno sugebėjimas „netuščiažodžiauti“ šokiu, sugebėjimas perteikti nerimą, kaip ir visus kitus jausmus, be perdėto vartaliojimosi ant žemės ar taip jau pabodusio plaukų rovimo ar akių vartymo.

 

Ar šis spektaklis bus populiarus? Kad ir kaip liūdna tai sakyti, tačiau nemanau. Per premjerą salė nebuvo pilna, visi su stovimais bilietais atsisėdo ir dar liko vietų. Nepaisant to, kad žmonės tikriausiai prisibijo sunkios Kafkos literatūros, spektaklis patiks visiems, jį tikrai verta pamatyti!

Ir jei turėsite galimybę, pasižiūrėkite kelis kartus! Tik tada atsiskleis visos detalės, vis kitaip išgyvensite šį spektaklį. Juk tai Kafka, nemirtingasis Kafka, kurio žodžiai įprasminti judesiais, kuriuos kūrė tikrai nemirtingas Martynas Rimeikis. Ar daugiau ko reikia?

 

Aš, žinoma, stengiausi rasti ir trūkumų šiame spektaklyje ir mano lietuviškas negatyvumas taip sakė, bet nors kartą pamirškime kritiką ir nuoširdžiai pasidžiaukime nuostabiu reginiu!

 

Nors Kafkos romanas nespinduliuoja šviesa, aš sveikinu Martyną Rimeikį atradus šviesą ir ją realizavus savo kūryboje. Choreografas tikrai sugebėjo atrasti šviesą tamsiuose teismo kabinetuose ir dar tamsesnėse bei apdulkėjusiose juose bedirbančių žmonių širdyse. Dar kartą sveikinu su nuostabia premjera!

 

 

Ditė Elzbergaitė,

I b klasės gimnazistė,

2017-12-06

Romeo ir Džiuljetos sceninė metamorfozė

 

                      Vieną lietingąjį sekmadienio vakarą gausus Mykolo Biržiškos gimnazijos mokinių ir mokytojų būrys sugūžėjo į Lietuvos Nacionalinį Dramos teatrą pažiūrėti visiems gerai žinomos Viljamo Šekspyro tragedijos „Romeo ir Džiuljeta“ sceninės realizacijos. Šį spektaklį pavadinimu „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“ gana seniai pastatė daugumai žinomas režisierius Oskaras Koršunovas, kurio kūrybinė savimonė visuomet savitai „perfiltruoja“ dramos veikalą. Perskaitę šitokį pavadinimą, dauguma einančiųjų tikėjomės, jog spektaklyje neišvysime nieko kito, tik stiprios, romantiškos ir tragiškos meilės likimą, kuris žadins graudžias emocijas, užuojautą.  Deja, pakliuvome į O. Koršunovo pinkles, jis mums pateikė visiškai kitokį nei tikėjomės tragedijos variantą.  Taip, graudulio ten buvo maža, bet įstabumo – daug. Žiūrovams žiovauti neleido dinamiškas veiksmas su nemažu humoro kiekiu.

                      Sumaniai režisieriaus interpretuota Romeo ir Džiuljetos istorija skambėjo eilėmis, bet veiksmas buvo nukeltas į šiuolaikinį pasaulį ir dar į kepyklą... Stebėtinas derinys, bet būtent taip istorija mums, šiuolaikiniams žmonėms, žymiai priimtinesnė, realistiškesnė.

                      Romeo ir Džiuljeta tai du naivūs, beprotiškai vienas kitą įsimylėję paaugliai. Jų meilės tragizmo priežastis  –  jųdviejų šeimų nesutarimai, kurie įsigalėję jau nuo senų laikų. Esminių skirtumų tarp kovojančių Montekių ir Kapulečių nėra. Toje pačioje gatvėje gyvenantys žmonės yra vienodi – spektaklyje akį patraukiančios simetriškosios scenografijos koncepcija yra to įrodymas. Tai dvi beveik niekuo nesiskiriančios kepyklos. Bet bene nuo pirmųjų spektaklio akimirkų aidi šūkavimai, lydimi agresyvių gestų, šeimų priešiškumą sustiprina intensyvi muzika ir dėmesį kontroliuojantis scenos apšvietimas. Montekių ir Kapulečių šeimų kovą, jų panašumus, skirtumus ir tragizmą pavaizduoja miltų, tešlos, didžiulio katilo ir virtuvės įrankių metaforos. Šeimos sustingsta draskydamos tešlos gabalą – kova dėl aukso veršio. Kas laimės? Bet žinom visi – laimėtojų tokioje kovoje nėra. Yra tik nukentėjusių – šiuo atveju šeimų kovos sukūryje įsižiebusios romantiškos ir aistringos jaunųjų meilės istorijos dalyviai.

                      Statydamas šį spektaklį Oskaras Koršunovas norėjo akcentuoti paradoksą: neapykanta žudo, tačiau būtent ji įžiebia meilės kibirkštį. Taip pat jis teigia, jog meilė gimsta iš neapykantos, kad pastarąją nugalėtų. Gali būti, jog iš tikrųjų pati neapykanta gimsta iš nieko. Montekių ir Kapulečių pavyzdys būtent yra iškalbingas, nes niekas nebežino nesantaikos priežasties. Statydamas spektaklį režisierius norėjo įsigilinti, kaip neapykanta formuoja skirtumus ir tampa visa ko priežastimi. Meilė panaikina skirtumus. Ji vienintelė parodo, jog iš esmės tarp klanų nėra jokio konflikto. Meilė sukuria laisvę, o laisvėje nėra priešybių.

                      Kas įstabiai žiūrėjo, o galbūt dar žiūrės šį spektaklį gali pastebėti idėjas ir problemas, aktualias kiekvienam asmeniškai. Ši Romeo ir Džiuljetos sceninė metamorfozė nėra perdėtai romantizuota, tačiau joje sutalpinta nemažai šių dienų žmonėms aktualijų, pamokymų. Pradedant paaugliais  – Romeo ir Džiuljetos meilė aistringa ir stipri bene nuo pirmo žvilgsnio, bet ji yra naivi. Ir baigiant suaugusiais  – įrodoma, kad ne vien suaugusių meilė gali būti tikra, kartais paauglių meilė daug tyresnė ir tikresnė. Taip pat parodoma, kad žmonės visi yra vienodi, tačiau skirtumai gimsta jų galvose, kurie suteikia impulsą varžymuisi dėl geresnės vietos po Saule ir galiausiai tampa neapykantos priežastimi...

                      Baigę žiūrėti „Romeo ir Džiuljetą“ supratome, kam reikalingas menas. Išėjome švaresni viduje, pilni jėgų ir naujai užgimusių minčių. Kad baigę gimnaziją būtume išsilavinę, turintys sąžiningą ir teisingą pasaulėžiūrą, turime ne vien atlikti visus iki vieno namų darbus, bet dar ir domėtis šiuolaikine meno kultūra, kuri įvairiapusiškai praturtina žmogų.

 

Enrika Miltenytė, III c klasės mokinė


 

Šiuolaikinė vaikystė – virtualioje erdvėje?

   Vaikystė – vienas iš svarbiausių žmogaus vystymosi etapų. Šiame etape vaikas susipažįsta su pasauliu, formuoja savo pasaulėžiūrą, mąstyseną, gebėjimus, talentus, pomėgius, mokosi atskirti, kas gera, o kas bloga. Taip nuo vaiko kultūros, išsiauklėjimo ir vertybių priklauso, koks jis bus ateityje, kokia bus ateinančioji karta, ateities visuomenė. Deja, šiuolaikiniai vaikai daugiau dėmesio skiria ne savęs pažinimui ir ugdymui, o virtualiajai erdvei, šiuolaikinėms technologijoms.
   Dažnas trimetis jau moka naudotis išmaniuoju telefonu: atsirakinti ekraną, paskambinti tėvams, peržiūrėti nuotraukas. Ką jau kalbėti apie kai kuriuos pradinukus, kurių laisvalaikiu tapo sėdėjimas prie kompiuterio, kompiuteriniai žaidimai, virtuali erdvė ir virtualūs draugai. Tinkamą mintį apie tai pasakė vaikų rašytojas Vytautas V. Landsbergis: „Vaikai virtualioje erdvėje pasidaro tarsi besieliai – štai kur esminė kompiuterinės technologijos bėda.“ Pritariu rašytojo nuomonei. Virtuali erdvė – tai tik iliuzija. Vaiko gyvenimas priklausys nuo to, kaip jis mokės bendrauti su tikrais žmonėmis, koks jis bus socializuotas visuomenėje. Taigi, jeigu žmogus nemokės bendrauti, taps vienišas, atstumtas. Bet tai ne vienintelė problema.
   Virtuali erdvė ypač pavojinga dėl greitai plintančios informacijos. Čia vaikas gali pamatyti nepageidautinų vaizdų, tapti patyčių auka arba pats tapti patyčių kurstytoju. Patyčios dažną žmogų gali privesti prie savižudybės, bemiegių naktų, streso ar depresijos. Apie vaikų saugojimą nuo žalingų aplinkos ar visuomenės veiksnių kalba Dž. Selindžerio romano „Rugiuose prie bedugnės“ veikėjas Houldenas. Pagrindinis veikėjas svajoja užaugęs gaudyti vaikus, kad jie nenukristų į bedugnę. Bedugnė – tai savotiška metafora, gyvenime padarytų klaidų praraja, į kurią gali nukristi bet kas. Taigi, kiekvienas vaiko žingsnis yra svarbus, nes menkiausias slystelėjimas gali pražudyti žmogų arba jo sielą.
   Mano nuomone, norint, kad vaikas mažiau sėdėtų prie kompiuterio, reikia riboti kompiuterinius žaidimus, daugiau skirti jam dėmesio, bendrauti, vežtis į gamtą ar iškylą, važinėtis dviračiais ar užsiimti kita patinkančia aktyvia veikla. Tik pažinęs save ir mokėdamas bendrauti, vaikas gali patirti visavertę vaikystę ir priimti amžinąsias vertybes.

Aušrinė Bieliajevaitė, II b

Žygis kojų raumenims

9549310_n.jpg

9549310_n.jpg

  Šių metų lapkričio 8 d. įvyko jau tradicija tapęs MBG keliautojų klubo „Kertam kampą“ rudeninis žygis. Šį kartą, nepabūgę žvarbaus rudeninio vėjo, pajudėjome į Aukštaitijos nacionalinį parką, kur mūsų laukė nuostabi gamta ir nepamirštami prisiminimai. Nors ir teko šeštadienį atsikelti anksti, traukinyje atgavome jėgas, vėliau gamta mus visus pabudino. Visą dieną pražygiavome, kol vakare galiausiai pasiekėme Ginučių kaimo malūną, sodybą ,,Gervinė",  joje ir nakvojome. Naktį prašokę, žygį tęsėme – keliavome į Ignalinos traukinių stotį, o iš ten vos gyvi, bet labai laimingi, įveikę apie 40 km, grįžome namo į Vilnių.

Domantas Lapinskas, II b

Studentas vieną dieną

Paskaitos Vilniaus universitete

   Šių metų lapkričio 17-21 dienomis vyko Vilniaus universiteto organizuojamas renginys ,,Studentas vienai dienai“. Paskaitų temos apėmė įvairias sritis: nuo gamtos mokslų, politikos iki orientalistikos. Dalyvauti teko trijose paskaitose. Didžiausią įspūdį paliko lektorės Jurgitos Polonskaitės paskaita apie Japonijos filosofiją ir religiją. Išdėsttyti dalykai ir sutikti įdomūs žmonės mane paveikė taip, kaip tikrai nesitikėjau. Prieš apsilankydamas paskaitose galvojau, kad puikiai žinau savo ateities planus, deja, po jų viskas sudužo į milijonus abejonių. Mane nuramino vienas žmogus, kurio mintimis noriu ir pasidalinti. Man pasakė, kad nebijočiau ateities ir jeigu praradau susidomėjimą kokia nors sritimi, galbūt ji nėra man skirta, o kol ateis laikas rinktis, dar galėsiu daug ką išbandyti ir atrasti tinkamą kelią, todėl linkiu jums neišsigąsti, jeigu nežinote, ko norite ateityje, o paprasčiausiai netingėti išbandyti įvairias sritis, kol atrasite jums artimiausią.

Domantas Lapinskas, II b

Interviu

    Kalbiname Saulių Sprogį – vyrą, dirbantį keliuose gana ilgą laiką. Saulius atsakingas, pareigingas, rimtai į darbą žiūrintis žmogus. Šiame interviu jis pasidalins mintimis apie kelininko profesiją, papasakos apie savo kasdieninį darbą bei pateiks šio darbo privalumų ir trūkumų.

- Pirmiausia, norėčiau paklausti, kodėl pasirinkote kelininko profesiją? Ar šiam pasirinkimui pritarė tėvai?

- Kai baigiau universitetą, turėjau tris pasirinkimus: galėjau važiuoti į Kauno rajoną (Rokus), kur būčiau gaminęs drenažo vamzdelius, galėjau dirbti statybinėje organizacijoje Kaišiadoryse arba likti Vilniuje ir dirbti kelininku. Kadangi baigiau Vilniaus universitetą – nusprendžiau dirbti tame pačiame mieste. Netrukus vedžiau. Tėvams mano pasirinkimas nelabai rūpėjo – buvau suaugęs ir savo gyvenimo kelią rinkausi pats.

- Ar buvo sunku įstoti į universitetą? Ar daug sunkumų kilo besimokant?

- Įstoti buvo lengva. Buvau neseniai grįžęs iš kariuomenės, todėl karinis dalinys pateikė rekomendaciją. Man beliko tik teigiamai išlaikyti egzaminus. Sunkiausia buvo mokytis pirmajame kurse. Pradžia visuomet sunki.

- Kaip atrodo įprasta Jūsų darbo diena? Kiek ji trunka?

- Viskas priklauso nuo metų laiko ir darbo užduočių. Žiemą darbo diena trunka apie aštuonias valandas, dirbu patalpoje. Kitais metų laikais tenka dirbti net saulei nusileidus. Tenka atlikti įvairius kelių tyrimus, laboratorinius matavimus – bandymus, medžiagų tyrimus, paimti pavyzdžių. Dažniausiai tenka įvertinti kelių kokybę.

- Koks, Jūsų nuomone, turi būti kelininkas?

- Svarbu, kad nebūtų tingus, nebijotų įvairių oro sąlygų, būtų geros sveikatos, atsakingas, ryžtingas, turėtų pašaukimą ir dirbtų ne tik dėl pinigų.

- Šį darbą dirbate daugiau nei dvidešimt metų. Kokių sunkumų, pavojų įžvelgiate?

- Tai labai rizikingas darbas. Juk dirbu kelyje – aplinkui daugybė mašinų. Jaučiuosi kaip karo lauke - mašinos primena kulkas. Kitas pavojus – gana sunkiai susižeisti – juk prietaisai labai sunkūs ir dideli.

- O kokių privalumų turi kelininko darbas?

- Keliauti – didžiulis malonumas. Daug važinėju po Lietuvą. Galiu grožėtis jos kraštovaizdžiu, susipažinti su įvairiais žmonėmis. Galiu pirmas pamatyti parskrendantį gandrą ar nusiskinti pirmąją žibuoklę.

- Ar esate laimingas dirbdamas šį darbą? O galbūt gailitės ir norite atsukti laiką atgal?

- Laiko niekaip neatsuksi (juokiasi). Iš tikrųjų pirmieji metai buvo sunkūs, varginantys. Dabar jau pripratau, darbas man patinka, šalia manęs draugiški bendradarbiai. Dirbti yra smagu!

-  Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie trokšta dirbti kelininkais?

- Palinkėčiau netingėti, negalvoti tik apie atlyginimą, o svarbiausia – neprarasti savo noro ir siekti užsibrėžto tikslo.

- Ačiū Jums už pokalbį.

 

Gintė Sprogytė, Ib

 

Vertimas

 

Interviu su vertėja Rūta Kaunaite:

 

Kodėl pasirinkote būti vertėja?

 

Iš pradžių nesirinkau būti vertėja, norėjau būti anglų kalbos mokytoja. Įstojau į Pedagoginį universitetą (tada dar institutą), ten mokiausi penkerius metus, baigiau, bet pradėjau dirbti ne mokykloje, o kitą darbą, kur man kartais reikėdavo ir paversti. Pirma verčiau raštu, o po to atsirado ir vertimas žodžiu, taip po truputį ir įsitraukiau į vertimą. Paskui pradėjau vien tik versti. Tada dar teko įstoti į Universitetą, į specializuotas vertėjo stdijas, kad gaučiau atitinkamą vertėjos išsilavinimą. Taigi, pirma baigiau kalbos mokslus, o po to vertimo.

 

Kokie buvo kiti profesijų variantai ir kodėl jų nepasirinkote?

 

Kaip ir sakiau, kitas variantas buvo dirbti mokytoja. Aš nuoširdžiai norėjau būti mokytoja, bet atlikdama praktiką mokykloje supratau, kad negaliu suvaldyti klasės ir kad galbūt man su vaikais yra smagiau žaisti, nei išlaikyti jų drausmę ir discipliną. Todėl ir nenuėjau dirbti į mokyklą, o pasirinkau vertimo specialybę. Ir nesigailiu.

 

Kokių sąlygų reikia vertėjams?

 

Labai geras klausimas, nes visi labai paprastai įsivaizduoja vertimą. Aš esu vertėja žodžiu. Vertimas žodžiu gali būti dvejopas: nuoseklus vertimas žodžiu arba sinchroninis vertimas žodžiu. Kai verčiu nuosekliai, man reikia nedaug: bloknoto, pieštuko ir galvos. Kai verčiame sinchroniškai (,,tuo pačiu metu”), visada dirbame dviese ir be galvos mums dar reikia ir garsui nepralaidžios kabinos, ir mikrofono, ir ausinių. Iš tikrųjų, yra ir daugiau sąlygų: reikia būti pasiruošus, reikia mokėti ne tik kalbą, bet ir išmanyti temą, reikia nebijoti stovėti prieš auditoriją. Reikia, kad ir auditorija suprastų, jog vertėjas ne šiaip stovi ir kalba – vertėjas atlieka didžiulį darbą, kad perteiktų klausytojams pranešėjo kalbą suprantamai. Tai nėra lengva.

 

Kur tenka daugiau dirbti – Lietuvoje ar užsienyje?

 

Negaliu vienareikšmiškai atsakyti į šitą klausimą, nes kartais tenka daugiau dirbti Lietuvoje, o kartais taip susiklosto, kad turi daugiau sutarčių su klientais iš užsienio, tada tenka pavažinėti. Labai įvairiai. Va, kai Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungos tarybai, Lietuvoje buvo daug darbo! Buvo labai geras metas vertėjams, nes dirbom labai daug.

 

Koks kitų požiūris į šia profesiją?

 

Kaip jau minėjau, visi labai paprastai įsivaizduoja vertimą. Manoma, kad reikia tik mokėti kalbą ir jau galima versti. Taip nėra. Pabandykite, pavyzdžiui, tiesiog imti ir iš paskos kartoti tai, ką girdite per radiją – žinias, reportažą ar panašiai. Pamatysite, kad ne visiems tai pavyks padaryti iš karto net lietuviškai, o įsivaizduokite, jei per tas pačias sekundės dalis tą tekstą dar reikėtų išversti į užsienio kalbą – anglų, vokiečių, italų ar prancūzų...Tai nėra lengva! Kaip pianistui neužtenka dviejų rankų, kad galėtų groti kūrinius, taip ir vertėjui neužtenka mokėti dvi kalbas, kad galėtų versti. To reikia mokytis ir daug treniruotis, išmokti vienu metu girdėti, suprasti ir kalbėti; reikia daug skaityti (ir ne tik lietuviškai), reikia išmanyti etiketą ir net tarptautinį protokolą, reikia nuolatos domėtis naujienomis Lietuvoje ir pasaulyje, reikia nuolatos mokytis naujų žodžių ir terminų. Manau, visa tai įrodo, kad vertimas – rimta profesija, o ne šiaip dviejų kalbų mokėjimas.

 

Kokio išsailavinimo ir būdo savybių reikia norint tapti vertėju?

 

Vertėjui reikalingas filologinis išsilavinimas, t.y. jis turi labai gerai mokėti visų pirma gimtąją kalbą, o po to – vieną ar kelias užsienio kalbas. Užsienio kalbas reikia mokėti taip gerai, kad galėtų iš jų versti įvairiomis temomis; pasikalbėjimų žodynų lygio kalbos mokėjimo čia neužteks.

 

Reikia būti drabščiam. Mokantis kalbos tenka daug  ,,kalti”, įsiminti žodžius, frazes, posakius. Mokantis kalbos reikia nuolatos ja domėtis ir gilinti jos žinias, bet net gi šitaip jos mokantis niekada, tikriausiai, nepasieksi to lygio, kai galėsi pasakyti: ,,Jau išmokau ir žinau viską”. Kalba yra labai įdomus dalykas, ją sudaro tiek daug sluoksnių, atspalvių ir aspektų, kad gyvenimo neužteks visa tai perprasti iki galo.

 

Reikia mylėti kalbas ir jomis domėtis. Reikia mėgti bendrauti su žmonėmis – ir su kolegomis, su kuriais teks dirbti vienoje kabinoje, ir su klausytojais, kuriems reikalingas vertimas. Svarbu suprasti, kad vertėjo paskirtis – tik teisingai išversti tai, kas buvo pasakyta, nieko nuo savęs nepridedant ir nekomentuojant, nerodant savo asmeninio santykio į pertekiamą informaciją. Tad tie, kuriems sunku susivaldyti neišsakant savo nuomonės, turėtų pagalvoti apie kitokią profesiją, ne vertėjo.

 

Reikia būti visada pasiruošus mokytis vis naujo dalyko: ekonomikos, teisės, branduolinės fizikos, psichologijos, personalo valdymo, švietimo ir t.t. Vertėjas niekada nebus tų sričių žinovu, bet tam, kad galėtų suprantamai versti, reikia ir pačiam suprasti, apie ką bus kalbama; todėl reikia išmokti ieškoti informacijos ir atsirinkti tai, kas padės būtent tam vertimui.

 

Kokie šios profesijos privalumai ir trūkumai?

 

Privalumai – dirbdant vertėju galima apkeliauti daug šalių, daug sužinoti, sutikti daug įdomių žmonių, iš kurių galima išgirsti visokių įdomių idėjų. Po truputį susipažįstame su daugeliu sričių, po to galime protingai pakalbėti bet kokia tema ir sudaryti klaidingą įspūdį, kad esame vienos ar kitos srities specialistai, bet iš tikrųjų taip nėra.

 

Trūkumai – vertėjo darbe nėra pastovumo. Mažai darbo vietų vertėjams sukurta, todėl dauguma vertėjų yra savarankiškai dirbantys arba laisvai samdomi. Negali planuoti savo pajamų, savo sutarčių; atostogauji tada, kai atostogauja klientai, dirbti tenka tada, kai turi darbo. Tai reiškia, kad gali tekti dirbti ir savaitgalį, ir naktį; darbo valandų samprata labai išsiplečia. Kartais tenka dirbti tokiomis sąlygomis, kuriomis niekada nedirbtum, jeigu kas leistų pasirinkti.

 

Ką patartumėte jauniesiems vertėjams?

 

Mano patarimai tinka ir vertimui žodžiu, ir vertimui raštu. Svarbiausia – niekada neverskite pažodžiui. Įdėmiai pagalvokite, ką autorius ar pranešėjas nori pasakyti, ir išverskite mintį, ne žodžius. Be abejo, būtina išlaikyti tą pačią stilistiką ir registrą, negalima pernelyg nukrypti, bet verskite taip, kad sakinys skambėtų lietuviškai, o ne angliškai su lietuviškais žodžiais.

 

Jeigu verčiate teisinius tekstus ar sutartis, būtina labai gerai mokėti terminus. Ir apskritai – netingėkite atsiversti žodyno! Žodžiai gali turėti daug reikšmių, kurios viename kontekste tnka, o kitame – ne; todėl jei manote, kad kažko nesuprantate, ar sakinys neskamba , atsiverskite žodyną ir pasižiūrėkite, ar teisingai pasirinkote reikšmę.

 

Galiausiai – domėkitės kalbomis! Per kalbas daugiau sužinosite apie kitų tautų kultūrą, per kultūrą perprasite pasaulėžiūrą, o tada lengviau suprasite tai, kaip formuluojamos mintys ir kaip tas mintis geriau perteikti gimtąja kalba.

 

Ačiū jums už pokalbį.

Meda Kaunaitė, Ia

 

Skautai

Interviu su Faustina Leščinskaite – būsima skaute:

- Kas tie skautai?

- Skautai – tai linksmų ir (kartais) suvaikėjusių žmonių organizacija. Skautai myli gamtą, artimą ir Tėvynę. Ir, pabrėžiu, skautai nepardavinėja sausainių. Jie juos valgo.

- Kodėl susidomėjai skautų organizacija?

- Na, skautai linksmi, ir aš linksma; skautai myli mišką, ir aš myliu mišką. Paprasta. Be to, norėjau pakeisti kažką gyvenime.

- Kokia veikla užsiimate?

- Linksma ir naudinga. Einame į žygius, mokomės rikiuotės, kuriame laužus, gerai leidžiame laiką.

- O kas linksmiausia?

- Kai neturime ką veikti (o taip būna labai retai), pradedam žaisti žaidimus. Tikrai pašėlusiai smagu būna.

- Ar tai prieinama visiems?

- Visiems, išskyrus tinginius.

- Ar fizinis pasiruošimas sunkus?

- Gera fizinė ištvermė įgyjama pamažu. Tereikia noro.

- Ar skautuose merginų mažiau nei vaikinų?

- Galit stebėtis, bet merginų tiek pat, kiek ir vaikinų. Pasirodo, yra nemažai merginų, kurios nebijo miškų!

- Ar rekomenduotum šią veiklą visiems?

- Ne visiems. Nerekomenduočiau aptingusiems, čipsus kramsnojantiems ir nosies nuo kompiuterio neatitraukiantiems mamyčiukams. Bet tikrai rekomenduoju tiems, kurie nori pradėti aktyviau gyventi, susirasti naujų draugų, sportuoti, ir tiems, kurie nebijo ir purve išsivolioti!

- Ar planuoji ir ateityje užsiimti šia veikla?

- Taip. Manau, kad tai taps mano gyvenimo būdo dalimi.

- Ačiū už pokalbį.

 

Greta Sizovaitė, Ia klasės mokinė

Vaikystės prisiminimai

Gimnazistas Jonas Peteraitis kalbina savo tėtį apie vaikystės prisiminimus:

 

Į pirmąją klasę mane mama vežė su dviračiu. Vykstant pamokoms, viename kabinete mokė iškart tris klases: pirmokai sėdėjo priekyje, antrokai vidury, o trečiokai klasės gale. Mokytojai buvo labai griežti, todėl klasėje būdavo labai tylu ir visi mokėsi.

 

 Kokie mokomieji dalykai labiausiai patiko pirmoje klasėje?

 

 Labiausiai patiko matematika, nes ją gerai supratau.

 

 Kokių nuotykių įvykdavo einant į mokyklą?

 

Kai į mokyklą tekdavo eiti pėstute, reikėdavo praeiti pro kaimelį, kuriame gyveno pikti vaikai, todėl visąlaik stengdavomės eiti grupele, kad jie mūsų nepultų.

 

 Ką tada mėgdavote veikti laisvalaikiu?

 

 Mėgdavau laipioti į medžius, konstruoti ir lituoti įvairius prietaisus.

 

 Kuo svajojote tapti dar būdamas mažas? Ar svajonė išsipildė?

 

Svajojau remontuoti televizorius, nes tais laikais televizoriai buvo naujas, nematytas ir labai sudėtingas dalykas ir mokėti jį pataisyti buvo „oho!“ Televizorių remontuoti nepradėjau, nes vienas mokytojas mane įtikino, jog yra ir geresnių užsiėmimų bei dalykų, kuriuos daryti sugebėjau.

 

 Kokios vaikystės akimirkos Jums įsiminė labiausiai?

 

Prisimenu, kai patvindavo ir užšaldavo didelės pievos ir tada mes su draugais linksmai čiuožinėdavome ant slidaus ledo. Prisimenu, kai nelauktai pakviesdavo, tai yra liepdavo, eiti į kolūkį ravėti burokų. Darbo būdavo be galo daug – reikėdavo išravėti kelias vagas, kurios labai ilgos.

 

 Kaip apibendrintumėte savo vaikystę?

 

 Vaikystė vienkiemyje, kur nieko nevyksta. Bet kai nieko nevyksta, paaštrėja žvilgsnis ir pradedi matyti ir mokytis iš tokių dalykų, kokių triukšmingoje aplinkoje tiesiog nepastebi.

 

 Ačiū už pokalbį. Sėkmės!

 

 

                                                                    Jonas Peteraitis, I a

 

Rūkymo žala

Interviu apie rūkymą ir jo žalą. Pašnekovę pasirinkau savo mamą Sigitą, kadangi jos nuomonė man labai svarbi ir įdomi. Manau, ji patiks ir jums:

- Šiais laikais labai daug rūkančių žmonių. Ar pastebėjai tai?

- Taip, pastebėjau. Kaskart nuėjusi į parduotuvę, pamatau gan didelį būrį žmonių, stovinčių prie parduotuvės įėjimo ir traukiančių dūmą.

- Tikra teisybė. O ar Tavęs rūkantieji neerzina, mamyt?

- Aišku, eidama pro šalį aš stengiuosi sulaikyti kvapą, kad neužuosčiau tos bjaurios smarvės. Ši smarvė – tai vienintelis mane erzinantis dalykas. Taip ir norisi pripurkšti kvepalų rūkaliams į burnas.

- Supratau. O ar pati nerūkei? Ar bent jau bandei?

- Ne. Manęs niekad netraukė cigaretės. Nė nebandžiau paliesti cigaretės, jau nekalbu apie patį rūkymo procesą. Rūkyti neverta, ir tau aš to daryti nepatariu.

- Rūkyti neverta? Nepatari man to daryti? Kodėl?

- Vien todėl, kad tai – bevaisis pinigų ir laiko švaistymas, jau nė neužsimenant apie sveikatą. Vieną cigaretę žmogus rūko apie dvi minutes. Pakelyje, kurio kaina yra dešimt litų, guli dešimt cigarečių. Vadinasi, už vieną cigaretę – vienas litas. Jei per savaitę surūkai penkiasdešimt cigarečių – prarandi penkiasdešimt litų ir dar pusantros valandos savo laisvo laiko. Na, tu jau didelis, suprasi.

- Kokia ta rūkymo grėsmė sveikatai?

- Visų pirma – tai plaučių, oro takų ligos ( Tiksliau, kvėpavimo takų. Atleiskite mamai J ). O dar ir visokios onkologinės ligos, tokios kaip plaučių vėžys... Vienu žodžiu, rūkymo pasekmės – baisios, ir jų aš nelinkėčiau niekam.

- Tačiau ar yra koks būdas išgydyti šias ligas?

- Na, yra, kas gydosi vėžį ar kitas onkologines ligas, ir jas sėkmingai išsigydo. Tačiau sergančiųjų – begalės, o gydytojų – vienetai. Be to, šis gydymas yra labai brangus ir ilgas, tad daugelis nebesugeba išsimokėti arba paprasčiausiai nebespėja ir taip nebetenka galimybės išgyti.

- Gerai... Artėjame prie pabaigos. Ką patartum rūkantiesiems?

- Žinoma, aš jiems patarčiau mesti rūkyti. Kvaila būtų siūlyti jiems tęsti šį... ,,užsiėmimą‘‘. Juk rūkymas – toks žalingas dalykas...

- O tuomet ką patartum dar nerūkantiems, tačiau nuolat įkalbinėjamiems kitų, savo draugų, pažįstamų?

- Patarčiau jiems nė nebandyti rūkyti. Ir mesti visus tuos savo ,,draugelius‘‘, įkalbinėjančius pradėti sieti savo draugų kompaniją su rūkaliais. Nerūkantiems patarčiau pasidomėti apie šiuos žalingus įpročius, apie cigaretes, jų sudėtį ir skleidžiamų medžiagų rūkant žalą.

- Labai ačiū Tau už nuomonę, mama. Iki!

- Viso gero. O! Ir dar, visai pamiršau! Jei kada pamatysiu tave rūkantį, tai gausi labai daug pylos, ponaiti! Tad žinokis!

- Nagi, mama... Aš bandau tapti pripažintu žurnalistu, o Tu imi ir sugadini visą mano darbą. Argi taip gražu elgtis? Na, bet šiam  kartui užteks. Viso.

- Iki.

Gvidas Ponelis, Ic

Veterinarija

 

Kalbėjome su Aleksandra Jageliene, veterinare, dirbančia Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute.

 

Labas vakaras, Aleksandra. Papasakokite apie savo profesiją plačiau.

–  Sveiki. Aš esu veterinarė. Pati veterinarija apima platų spektrą – nuo įvairių gyvūnų, jų gydymo, iki maisto. Pati dirbu keliuose skyriuose – patologinio anatominio ir histologinio, bei juslinio. Jusliniame skyriuje būnu ne visada, tik kai yra mėginių. Ten yra susirinkę specialistai, turintys labai gerą uoslę. Kartą teko tirti kvepalus – užsakovas prašė nustatyti, ar jie yra originalūs. Na, o patologiniame anatominiame ir histologiniame skyriuje darbo yra visada – ten skrodžiami gyvuliai.

Ar nuo vaikystės jau svajojote tapti veterinare? Gal Jus kas nors pastūmėjo?

– Jau būdama paaugle žinojau, kad noriu gydyti gyvūnus, nes mano seneliai augino daug gyvulių ir aš jais mėgau rūpintis. Vieną kartą mūsų vilkšunis po skiepo labai stipriai susirgo ir mes su seneliu dvi savaites jį vežiojom gydyti, nes šuo buvo jau labai blogos būklės, teko daryti lašelines. Galiausiai jis buvo išgydytas ir man tai paliko didelį įspūdį, kad galima padėti gyvūnams.

Jūsų darbas yra pakankamai rizikingas, ar darbe buvo įvykę kokių nors nutikimų?

– Ne, darbe jokių įvykių nebuvo, tačiau rizika visada yra, nes aš dirbu patanatominiame skyriuje, kur yra pavojingų ligų, tokių kiap kempinligė ar pasiutligė. Mūsų darbuotojai paskiepyti nuo pasiutligės, todėl teoriškai užsikrėsti negalėčiau. Na, nuo kempinligės skiepų nėra, tad belieka tik labai atsargiai panaudoti švirkštą, nes įsidūręs iš karto susirgtum.

Ar Jūsų darbotvarkė ir atostogos skiriasi nuo nerizikingą darbą dirbančių žmonių?

– Taip, dirbu penkias dienas per savaitę, bet valandų skaičius viena valanda trumpesnis – nuo aštuonių iki keturių dienos. Taip pat turiu trisdešimt penkias atostogų dienas. Papildoma savaitė skirta dėl rizikingų darbo sąlygų.

Ar Jūsų darbe buvo kokių nors neįtikėtinų nutikimų?

– Vieną kartą į mūsų institutą buvo atvežtas veršiukas. Reikėjo atlikti skrodimą. Ypatinga buvo tai, kad jis turėjo dvi galvas! Kūnas vienas, visi organai kaip sveiko veršiuko, bet iš kaklo išaugo dvi galvos. Abi turėjo ir po dvi akis, po liežuvį, nosį, tik kad ausys buvo tik trys. Jis neišgyveno , nes karvė nesugebėjo pagimdyti dvigalvio veršiuko, todėl jai nusprendė daryti cezario pjūvį. Deja, per vėlai. Veršiukas tiesiog užduso. Specialistai sakė, kad iš esmės  tokie išsigimę veršiukai gali gyventi, tačiau šiam nepavyko.

Kaip Jūs manote, ar veterinaro profesija Lietuvoje yra patraukli, o gal darbą būtų lengviau gauti užsienyje?

– Mūsų institutas yra vienintelis Lietuvoje, tad daug darbuotojų nereikia. Jeigu žmogus tikrai nori būti veterinaru, tai siūlyčiau darbo ieškoti užsienyje, nes ten yra atliekami moksliniai tyrimai bei bandymai. Lietuvoje į veterinariją stojančių yra pakankamai daug kiekvienais metais, tačiau nei darbo vietų, nei sąlygų nėra.

Kokio charakterio žmogus turėtų būti, norėdamas dirbti veterinaro darbą?

– Jis, visų svarbiausia, turi labai mylėti gyvūnus, jų nebijoti. Žmogus turėtų būti drąsus, ryžtingas, taip pat švelnus ir atkaklus. Labai svarbu turėti stiprią dvasią, nebūti „ skystam “ – pavyzdžiui: nesigraužti dėl gyvūno mirties, nes viskas, kas įmanoma, buvo atlikta.

Labai dėkoju  už pokalbį!

Dominyka Jagelaitė, Ib

Sportinis šaudymas

Kalbiname Lietuvos jaunių sportinio šaudymo čempionę, pasaulinio lygio šaudytoją  –  Gabrielę Rankelytę, besimokančią Fabijoniškių vidurinėje mokykloje  9a klasėje.

Kokio amžiaus būdama Tu supratai, kad sportinis šaudymas – Tavo aistra?

Šaudymu domėtis pradėjau seniai, nuo pat pradinių klasių, bet rimtai šaudyti, prizines vietas užimti pradėjau tik prieš kelerius metus.

Koks tavo šaudymo stilius?

Aš šaudau pneumatiniu ir mažo kalibro pistoletu.

Kiek laiko per savaitę praleidi treniruotėse?

Treniruojuosi maždaug tris ar keturis kartus per savaitę po dvi valandas per treniruotę. Per atostogas ir prieš varžybas dažniau.

Ką manai, kokių savybių reikia turėti, norint pasiekti šaudymo aukštybes?

Manau, kaip ir kiekviename sporte, šaudyme labai svarbu mokėt susikaupti, nesiblaškyti.

Kokius svarbiausius apdovanojimus esi gavusi?

Esu gavusi labai daug apdovanojimų, bet svarbiausi man atrodo – Lietuvos jaunimo čempionės vardas, Lietuvos suaugusių vicečempionės ir dukart rekordininkės vardas. Taip pat esu Baltijos taurės bei Baltijos pakrantės šalių turnyro nugalėtoja.

Ar dėl varžybų nenukenčia mokslai?

Pažymiai tikrai nenukenčia, netgi pagerėja, tik dėl dažno pamokų praleidimo labai daug mokytis tenka pačiai kelionėse ir varžybose.

Kokiomis dar sporto šakomis, be šaudymo, domiesi?

Patinka krepšinis, tenisas, lengvoji atletika. Kartais mėgstu paplaukioti ir paslidinėti.

Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?

Mėgstu siūti, groti gitara, pianinu. Dar patinka keliauti, važinėti dviračiu.

Labai ačiū už atsakymus.

 

 

Mantas Urbonas, Ic

Anoreksija

Šiandien apie anoreksiją, jos padarinius norėčiau pakalbėti su savo močiute A.K., kuri dirba gydytoja.

 

Ar studijuojant universitete Jums teko dalyvauti paskaitoje apie anoreksiją?

 

Aš studijavau tarybiniais laikais ir tuomet šitokia būklė neturėjo ligos apibrėžimo, todėl paskaitos apie anoreksiją nebuvo skaitomos.

 

Gal pamenate, kada pirmą kartą susidūrėte su žmogumi, sergančiu anoreksija?

 

Penktaisiais savo darbo metais psichiatrijos ligoninėje aš pirmą kartą išvydau neįtikėtinai išsekusią jauną moterį.  Ji sirgo anoreksija. Iki tol niekada negalvojau, jog ši liga gali būti tokia pavojinga.

 

Ar pastaraisiais darbo metais teko susidurti su žmogumi, sergančiu anoreksija? Ar tai buvo labai sunkūs atvejai?

 

Taip ir noriu pastebėti, kad šiais metais mano matyta pacientė buvo įsimintiniausia per daugiametę mano gydytojos praktiką. Šis atvejis buvo ypač sukrečiantis, nes moteris buvo labai didelio ūgio, o

svėrė tik 25 kilogramus. Į ligoninę buvo atvežta greitosios pagalbos automobiliu, į skyrių ji buvo atnešta neštuvais, nes savarankiškai nebegalėjo judėti. Jos sąmonė buvo priblėsusi, bet nuolatos

kartojo: „Privalau sublogti. Esu stora“. šis atvejis buvo neįtikėtinai sunkus, nes gydymas užtruko net tris mėnesius, dirbo įvairių sričių specialistai.

 

Ką manote apie anoreksiją? Ar tai sunkiai išgydoma liga?

 

Tai – iš tikrųjų labai sudėtinga liga, o jos gydymo sėkmė priklauso nuo susirgimo priežasties ir nuo to, kaip greitai yra kreipiamasi į specialistus.

 

Esu girdėjusi, jog anoreksija labiau paplitusi civilizuotose šalyse, o ypač tarp manekenių. Buvo atvejų ir tarp žinomų žmonių, tokių kaip princesė Diana, Isabelle Caro ir t.t. Kas lemia šios ligos plitimą?

 

Šią ligą lemia gyvenimo sąlygos, nestabili psichika, patyčios, žiniasklaida, vyraujanti mada.

 

Tarp kokios lyties atstovų yra labiau paplitusi ši liga?

 

Šia liga dažniau serga moterys. Jos  labiau rūpinasi savo fizine išvaizda, nekreipdamos dėmesio į galimas pasekmes.

 

Kokie išoriniai požymiai leidžia mums įtarti žmogų sergant anoreksija?

 

Nėra specifinių šio susirgimo požymių, leidžiančių konkrečiai pasakyti, jog žmogus serga anoreksija. Įtarimą sukelia ryškus sulysimas, odos blyškumas, sausi praretėję plaukai, matinės spalvos, skilinėjantys nagai, didelės išsprogusios akys, ryškus emocinis dirglumas.

 

Ačiū už šį išsamų interviu. Tikėkimės, šis interviu padės pakeisti daugelio žmonių nuomonę apie šios ligos sudėtingumą ir riziką, atkreipti dėmesį į artimoje aplinkoje esantį žmogų.

Silvija Bubulytė, Ib