Kūrybos alėjoje – Austėja Klevaitė – susipažinkite

„Norėjau paminėti (tai man atrodo svarbu), jog didžioji dalis eilėraščių neturi nei pavadinimo, nei skyrybos ženklų ne be reikalo. Tai darau sąmoningai, tuo siekiu duoti visišką laisvę skaitytojui, leisti interpretuoti taip, kaip jis nori. Suprantu, jog kartais būna sudėtinga suprasti mintį be pavadinimo, o be ženklų – išvis susigaudyti neįmanoma, bet mano tikslas yra kuo daugiau istorijų pasodinti žmonių galvose ir, mano nuomone, nevaržymas skyryba yra nors ir pavojingas, bet ganėtinai smagus dalykas.“

Austėja Klevaitė  (IV g)

Kūryba iš 2020 pavasario:

Vasarvidžio kompotas

 

medaus rūkas

saldus lipnus

jau snausti tempia

tave už kaklo

 

akis patrinti

sučiaupti lūpas

žiedus surinkt

sušluot dulkes

 

įkišt rankas

į vandenį stiklinį

įkvėpt dangaus

paskęsti realybėj

 

kol šaltis pjausto

mėlynę debesų

tol mes gyvi

gyvi prisiminimais

 

...

krentu į smėlį

vėliau melsvas dulkes

renku nuo pėdų

po to ir nuo vandens

 

nusiskinu tą žiedą

aš vasaros nakties

pamerks jį tie kas gali

ir jiems jis sužydės

 

Ištrauka iš

 

Kartais noriu sudaužyti veidrodį.

Išmesti jį pro atvirą langą iš antro aukšto ir tik vėliau, nešant šiukšles, kaimynei iš gretimo kiemo pirštu pagrūmojus, susirinkti duženas. Aišku, maišelio nepasiimu, tad tenka viską žerti delniukan.

 

Vėluoju į troleibusą ir tik dabar prisimenu. Labai greitai lekiu, vėjas vejasi. O kažkas skauda, blyn. Ir vėl, ir vėl skauda vis.

Vargeli, o pamiršau. Tas veidrodis gi delnely sutrupintas guli ir verkia.

 

Bet ašaros jo kažkokios keistos, ne skaidrios ir ne plastmasinės. Tokios vyno kvapo ir skonio, tik kad bjaurios. Ir tokios raudonos nei širdis sudaužyta.

 

Tada aš sustoju vidury pievos. Netoli konteinerių, kur ir keliavau. Galvoju sau iš lėto po žingsniuką, taip ramiai, kaip kad pienės pūkas moka.

 

Vėluoju vėluoju, troleibusas nuvažiuoja ir aš suprantu, kad pro atvirą langą ne veidrodį išmečiau, o tai, ką jame pamačiau.

 

...

įkvėpk šviesos tu

popierium užsiklijuok akis

greit lipk ant dviračio ir

padangai susprogus sprok ir tu

 

rėk klyk tu tiesiai

tiesiai man i nugarą

badyk ją ietimi veiksmų

kol iš delnų man skleistis ims lelijos

 

nuskynęs vieną baltą žiedą

supykęs mesk jį vandenin

palauk truputį ir pajusi

kaip kūnas teka užmarštin

 

mintis užmerkęs krisk ant kranto

šią pasaką įspraudęs tarp delnų miegok

pabudęs kitą rytą ankstų

šviesos įkvėpki tu, žmogau

 

palikau aš jųjų balsą

kopose ir užkasiau padus baltus

nors juodos panagės nei smėlio pilnos

o delnuos tyliai dygsta nerimas ramiai kraupus

 

žvelgiu į vandenį akimis greitai

kandu kramtau ryju bangas sūrias

išskleidus pavėjui tą skraistę

pabėgus nuo bėdų aš pakeliu rankas

 

jas ima supa riša į mazgus grublėtus

mazgas prie mazgo kūną surakina vėl

bet balsas tam kitam krante švelnus neiškalbėtas

jis paverčia manus sunkius vaizdus į kiną dėl

 

 

saulučių veidais sutepti keliai

lietaus šokis, pavirtęs riksmu

meilės dievams paaukotai mergelei

pina jie plaukus susėdę ratu

 

suskilusiom pėdom šukuoja pakrantę

delnais užsidengę raudonas akis

pargrįžę sukrinta jie tamsiai suvargę

ir pro miegus laukia kol rytas nušvis

 

Trečiadienis

 

pašokti dangun paragaut debesų

išsišokus ausim užkliūt už šakų

pakibti palikti tą kūną kabėti

Išeiti užmiršti kaip reikia kalbėti

 

sūpuoklėm lyg šaliu aprišti stygas

ir rėkti draskytis kol nupirks kas naujas

po baltu lietum griežt alyvų simfoniją

sugrįžus namo užsiverst praskiestą agoniją

 

gulėti tylėt laukt kol tulpės nuvys

nuvytus pakilt ir gyvent aklomis

minutė diena virsta metais antrais

kol gedulas kūno palieka gandrais

 

išplaukusi pieno puta

subjuręs nuo ašarų vaizdas

jaunimo iškelta puota

nuvytusios vasaros gaidos

...

 

užuodęs kvapą

žengiu tvirtai

iškvėpęs dūmą

pamirštu kur namai

 

vakaras išjungia saulę

temsta ir manosios

galiausiai pabyra ant grindinio

ima rėkti nei pjaunamos

 

surenku suberiu

nuplovęs bučiuoju

apgobiu aprišu

tiesa suklijuoju

 

pajutęs garsą

krentu lengvai

įkvėptas dūmas primena

kur mano namai

.....

Esė

Sustojęs

 

mėnulio kaitroj nudegusi veidą

žvaigždžių liūtyje sušlapus batus

tu pienišką sapną išgėrus per klaidą

klyki ir pūliuoji iš kūno vidaus

 

pabudus išsprūdus iš rankų kantrybei

nuoga vėl tu tėkmę įjungti bandai

ant persiško kilimo išsiliejus kartybei

įkvėpt slogaus oro nebtrukdo randai

 

neleidžia bet bėgi tu pjaustai draskai

basomis slapčiomis po tamsą braidai

akis užsiklojusi saule svajoji

palaidojus laiką vandens gelmėje

 

palikusi pyktį ir skausmą rytojui

miško kvapu apsigaubus miegi

sapnų lankose prašvinta nei rojui

nes bėgančio laiko pagaut negali

 

pabudus išsprūdus iš rankų didybei

pralenkdama žmones leki į laukus

renki tu žibuokles ramunes lelijas

atgulus mąstai kas dabar bus

Atokaita


strazdanom murzinas veidas
kaštono šešėliui laužo rankas


mėly nugaišęs jo aidas
ašarom laisto šakas


saule išpurvintos kelnės
smėlio bučiuoti delnai


bičių sulopytos žaizdos
gera, nes kvepia namais

Parvirtau


pašokti dangun paragaut debesų
išsišokus ausim užkliūt už šakų


pakibti palikti tą kūną kabėti
Išeiti užmiršti kaip reikia kalbėti


sūpuoklėm lyg šaliu aprišti stygas
ir rėkti draskytis kol nupirks kas naujas


po baltu lietum griežt alyvų simfoniją
sugrįžus namo užsiverst praskiestą agoniją


gulėti tylėt laukt kol tulpės nuvys
nuvytus pakilt ir gyvent aklomis


minutė diena virsta metais antrais
kol gedulas kūno palieka gandrais

Pink Flower
Field of Flowers
Wild Flowers
White WIld Flowers

Ar teisinga manyti, jog islamą išpažįstantys žmonės yra žiaurūs savos religijos propaguotojai?

 

Mečetės, Koranas, moterų galvas dengiančios skaros – tai vieni iš daugelio islamo religijos simbolių, neretai žmonėms keliantys neigiamų asociacijų ar net bauginantys. Dažnai pastebime, kaip Lietuvoje žmonės, pamatę tamsesnio gymio, barzdotą ar kitaip apsirengusį žmogų, meta smerkiantį žvilgsnį ir pereina į kitą gatvės pusę. Taip elgdamiesi jie parodo savo netoleranciją, siaurą pasaulėžiūrą, elementarų neišprusimą ir galiausiai atskleidžia sovietinio mąstymo palikimą. Kuo tie kitokios religijos žmonės nusikalto? Gal jie kokie antžmogiai? Nedorėliai? Iškrypėliai? O gal teroristai? Gal ir taip. Juk „neįlįsi“ į kiekvieną ir nesupaisysi jo jausmų, ketinimų ar požiūrio tam tikrais klausimais. Tam, kad sužinotume, reikia prieiti. Reikia nebijoti, pamiršti savo principus, įsitikinimus, aplinkinių prieštaravimus ar neigiamas nuostatas, prieiti ir kalbėtis. Juk tik bendraudamas gali suprasti kitą, įsigilinti į jo jausmus, suvokti, kaip ir kokį jis mato pasaulį. O ką mes darome? Mes bėgame, slepiamės nuo realybės, nemokame jos priimti, pažvelgti kitu kampu. Kitaip tariant, vis dar neišbrendame iš tos uždaros, siauro mąstymo ir politikos komunizmo upės, tvindžiusios mūsų krantus penkiasdešimt metų. Ar mes tada keliavome? Ar matėme vakarietišką, liberalų pasaulį? Ne. Mes buvome įkalinti už geležinės uždangos, kurios liekanos net ir dabar kai kuriuos žmones verčia kreivai pažiūrėti ir žengti žingsnį kitos gatvės pusės link. Tačiau ar tai teisinga? Taip elgdamiesi demonstruojame užsieniečiams savo nepasitenkinimą, baimę ar net pasibjaurėjimą. O kaip jaučiasi jie? Ar jums patiktų, jei žmonės nuo jūsų bėgtų ar spoksotų plačiomis akimis? Aišku, kad ne! Manote, jiems patinka? Atvykėliai iš karo paveiktų kraštų, studentai ar šiaip islamiškų kraštų žmonės, nusprendę gyventi Lietuvoje, puikiai žino, kas vyksta Europoje, JAV, jie supranta, kad musulmonai turi ne kokią „opiniją“, ir dėl to stipriai išgyvena. Manote, jog tokias mintis „iš oro“ traukiu? Klystate – kalbu remdamasi asmeniška patirtimi. Islamo išpažinėjai siekia įsilieti į mūsų visuomenę, jie noriai mokosi lietuvių kalbos, trokšta būti suprasti bei priimti. Panagrinėkime vieną pavyzdį. Lietuviai nuolat ieško. Ko? Geresnio, patogesnio gyvenimo. Mat Lietuva nėra ekonomiškai stipri valstybė ir taip toliau. Apie tai galima kalbėti ir kalbėti. O ar ne mes patys dėl to kalti? Pažvelkite, kiek bedarbių, kiek gyvenančių iš pašalpų. Ir kodėl gi jie neina dirbti tokių darbų kaip aplinkos tvarkymas ar šiukšlių išvežimas? „Ne ne, čia prastas darbas, mes norime gauti didesnį atlyginimą!“ – šaukia visi. O štai į mano kiemą  tam tikromis dienomis užsuka šiukšliavežė. Ir kas iš jos iššoka paimti konteinerio? Ogi užsienietis! Ir sveikinasi jis lietuviškai. Tai tik įrodo, kad atvykėliai nori integruotis į visuomenę, dirbti ir gyventi mūsų krašte. Ir jie tikrai niekam neperša savos religijos, nepropaguoja jos ir nebėgioja gatvėmis su ginklu, nes tai visiškai jų nereprezentuoja ir neatskleidžia didelio noro gyventi, mokytis, kurti šeimas mūsų valstybėje, puošiant ją dar vienos kultūros deimantu.

Marija Lučkaitė (IV b)

2020-09-24

Ką aš darau su savo gyvenimu?

 

Tai vienas iš tų klausimų, kuris kyla kritinėse gyvenimo situacijose. Būna akimirkų, kai rankos svyra, viskas nesiseka, mąstai, jog kiti yra geresni už tave, ir tuomet nuvertini savo asmenybę, manai, kad pasaulis griūna ir t.t., ir t.t. Tada ramiai atsisėdi ir pradedi verkti. Tarkim, jog ašaros pradėjo byrėti istorijos kontrolinio pasiruošimo vidury. Tau tiesiog isterija. Verki toliau. Meti istorijos knygas ant žemės. Vis dar verki. Tada sustoji. Praeina minutė, antra ir tu savęs užklausi: „Ką aš darau su savo gyvenimu?“ Juk tai tik istorijos kontrolinis... Tačiau atsakymo nerandi, nes tikriausiai tiesiog nežinai, ką daryti.

Ir tai tiesa. Asmeniškai aš nežinau, ką darau su savo gyvenimu. Pats gyvenimas yra mįslė, jis neįkandamas, o tuo labiau kaip su juo reikėtų elgtis, lieka paslaptyje. Aš nežinau, ką noriu daryti su savo gyvenimu, nežinau, kuo noriu būti, aš net nežinau, kas esu. Bet gal tai tik retorinis klausimas? Gal aš neturiu rasti atsakymo? Juk užduodu šį klausimą sau tik tada, kai nebesuprantu, ką, kokiu tikslu ir kodėl darau. Tuo klausimu aš lyg ir pati sau išreiškiu nepasitenkinimą. Lyg sakyčiau: „Po galais, ką aš darau? Kam viso to reikia? Kam reikalingos tos ašaros?“ Tais žodžiais bandau atsipeikėt, bandau grįžti į realybę.

Yra dar vienas bandymas atsakyti į šį klausimą. Gal aš žaidžiu su gyvenimu? Tiesiog kaip su draugu. Kartais mes pykstamės, nesutariam, esame nepatenkinti vienas kitu, o kartais mes mylim ir branginam tai, ką turim. Taip, būna, jog mes pasikeičiam vaidmenimis. Tuomet gyvenimas žaidžia su manimi, o ne aš juo, pasiduodu, jis laimi ir ištinka krizė. Anksčiau gyvenimas labai mėgo pasikeisti vietomis ir būti vado pozicijoje. Tokie žaidimai man nebepatikdavo ir aš pradėjau jam tai sakyti. Reiškiau nepasitenkinimą bei bandžiau atgauti pagrindinį vaidmenį, kuris iš esmės turėjo priklausyti man. Ir aš jį atgavau.

Dabar su gyvenimu pykstamės retai, o žaidimuose vadovauju aš. Tai atneša man laimės ir tuo labiau gyvenimas yra patenkintas, matydamas mane laimingą. Ką aš darau su savo gyvenimu? Ogi myliu, kalbuosi ir gerbiu. Kaip tie labai artimi, seni draugai, mylintys vienas kitą.

 

Kamilė Bacevičiūtė (IV b)

2020-09-25

Pebbles on the Sand

Esė

„Mes plaukiojame beribėje terpėje, stumiami nuo vieno krašto prie kito, nuolat netikri ir svyruojantys. Kokios tik ribos manytume nusitverti ir įsitvirtinti, ji siūbuoja ir tolsta nuo mūsų, o jei sekame paskui – sprūsta iš mūsų glėbio, išslysta ir amžinai pabėga. Niekas nesustoja dėl mūsų“, – teigia prancūzų mąstytojas Blezas Paskalis. Ši mintis puikiai atskleidžia žmogaus prigimtį, jo gyvenimo nepastovumą, įvairumą ir likimo vingius. Vieną akimirką atrodo, kad viskas gerai, viskas teka sava vaga, eini teisingu keliu, tačiau staiga prasmengi erdvėje, iš kurios be galo sunku ištrūkti. Tai abejonės, dvejonių ir neužtikrintumo erdvė. Atsidūrę šioje terpėje mes nebetikime tuo, ką darome, pomėgiai nebeteikia džiaugsmo, aplinkiniai ima erzinti, nuotaika vis prastėja – gyvenimas netenka prasmės. Tokia būsena gali kilti dėl įvairių dalykų: artimojo netekties, nesėkmės karjeros srityje, išsiskyrimo su mylimuoju ir daugybės kitų. Tačiau yra dar vienas klausimas, kankinantis mane nemažiau nei bet kuris kitas. Tolimesnis kelias. Šis žodžių junginys slegia, neleidžia nurimti, gniaužia kvapą, trukdo naktį sumerkti akis. Kas iš to? Kokia prasmė? Kam nuo to bus geriau? Ar nurims širdis? Ar atsigaus siela? Atrodo, jog klausimai niekada nesibaigs, neapleis minčių, dvasios ir širdies. „Rinkis tokią profesiją, kuri ne tik tenkintų tavo norus, bet ir užtikrintų sotų gyvenimą“, – tokius žodžius tenka girdėti kone kasdien vos tik yra užsimenama apie ateities planus. Sotų gyvenimą. Sotų. Kuria prasme? Kad užtikrintų fizinius poreikius? O kas patenkins širdį? Kas užtikrins jos poreikius? Štai čia ir kyla problema. Visi galvoja tik apie patogų gyvenimą, laimę prilygina nuosavam stogui virš galvos ir kieme stovinčiam automobiliui bei jo rakteliams kišenėje. Niekas negalvoja apie jausmus, dvasią, neklausia „o ko trokšta tavo širdis?“ Štai toks yra XXI amžiaus pasaulis. Tačiau nebūtina plaukti pasroviui. Juk žmogaus gyvenimas priklauso tik jam pačiam ir niekas neturi teisės į jį kištis, bandyti pakeisti, pakoreguoti. Antraip ar čia gyvenimas? Ar galima gyventi nuolat jaučiant kažkieno alsavimą į nugarą? Neįmanoma. Toks gyvenimas beprasmis. Juk gyvename ne dėl kitų, gyvename dėl savęs. Šis pasaulis turi pagaliau suvokti, kad kiekviena unikali persona gali pajusti laimę ir atrasti savąją būties prasmę tik tada, kai širdis šypsosi, o akys spindi ryžtu ir pasitikėjimu. Tik augindami tokias asmenybes ir tobulėdami patys būsime pajėgūs keisti pasaulį.

Marija Lučkaitė,

III b gimnazistė,

2020-05-27

Sunset Sailboats

 

Miniatiūra

   Prietema, salė nutvieksta įvairiaspalvių šviesų, bet jos ne itin ryškios. Jos tik tam, kad sustiprintų įspūdį, sukeltų daugiau emocijų ir sukurtų nepamirštamų akimirkų. Žmonės. Jų čia daug. Visi tokie skirtingi, labai gražūs...Moterys šįvakar keri elegancija, o vyrai – džentelmeniškumu.

   Salė sausakimša, tačiau keistai jauki ir tokia artima širdžiai...Kodėl? Todėl, kad visi susirinkusieji mėgaujasi šokiu. Šokis. Vieni sako, kad tai menas, kiti – kad sportas. Tegu visi mano, ką tik nori, tačiau man šokis – veikla, pakelianti virš debesų, užburianti, nuskraidinanti į svajonių pasaulį, atpalaiduojanti ir sukelianti nepaprastą malonumą.

   Pasigirsta muzika. Skamba mėgstama melodija. Vienos valsas. Stoviu atokiau ir nužiūrinėju ant parketo besisukančias poras. Širdis džiūgauja vien nuo šio nepakartojamo vaizdo, o mintys kaipmat kažkur išplaukia. Staiga pajuntu ilgai lauktą prisilietimą. Nusišypsau. Jis, paėmęs už rankos, veda į salės centrą, dešinę ranką švelniai uždeda ant menties, kairiąją paduoda man ir tą akimirką pamirštu viską. Nieko nebematau, girdžiu tik skambančią muziką, užuodžiu tik jo maloniai dvelkiančius kvepalus, jaučiu tik jo prisilietimą. Deja, šis šokis paskutinis...

   Muzikai nutilus, salei ištuštėjus, mes vis dar sukamės salės viduryje. Bet...Staiga jis nuleidžia savo dešinę ranką, švelniai it plunksna pabučiuoja į skruostą, paleidžia kairiąją ir nueina. Lieku viena. Ima trūkti oro, šviesos pradeda erzinti, o sienos slėgti. Bėgu. Nepaisydama ilgos mėlynos suknelės bėgu paskui jį. Lauke tvyro žiemos vakaro šaltis, sidabrinės snaigės it žvaigždutės leidžiasi ant kruopščiai sušukuotų mano plaukų ir suknelės, su kuria jaučiausi lyg pasakų princesė. Tačiau ši pasaka ne tokia, kaip visos – ji neturi laimingos pabaigos, kuri visoms mažoms mergaitėms suteikia vilties. Aš jau nebe ta maža mergaitė, tačiau vis dar naiviai tikiu pasakomis. Tikėjau.

   Jo nebėra...

   O gal visa tai tebuvo svajonė?

 

Marija Lučkaitė III b

2020-03-15

Hydrangea

Sapnas

 

Ant stogo sėdime drauge,

Skaičiuojame mus supančias žvaigždes.

Ramu, taip gera būt kartu,

Atrodo, jog mes esame tik du.

 

Aš jokio miesto triukšmo negirdžiu,

Tik tavo tylų oro gurkšnį išgirstu.

Pažiūriu į tave, tas mėlynas akis,

Regiu save lyg stiklo atspindy.

 

Staiga aš išgirstu kažką,

Tai žadintuvo garsas spengia ausyse.

Pramerkusi akis regiu save,

Ant stogo mes tik mano sapnuose.

Saulė Baškytė II d

2020-03-12

Kai tik              

                          

Kai tik aš pamatau tave,

Krūtinėje man auga gėlės.

Jaučiu, kaip kūnas prisipildo šiluma,

O širdyje padūksta vėjas.

 

Atrodo, plaučiuose užauga sodas,

Dėl to kvėpuot nebegaliu.

Šiurpuliukus lyg kaktuso spyglius jaučiu ant kūno,

Galvoj pražysta mėlyni rugiagėlių laukai.

 

 

O kai tu praeini šalia,

Aš gaudau oro gūsį.

Užuodžiu tavo kvepalus,

Medienos ir pačiulių.

 

Ir kai tu jau dingsti rūke,

Aš lieku vėl svajodama viena:

Kada pasikartos susitikimas mūsų,

Kada užaugs vėl gėlės manyje?

Saulė Baškytė II d

2019-03-19

Sunrise on Nature

Pasiilgau

 

Pasiilgau saulės spindulių,

Pakrantėj mėlynų bangų.

Ir tavo spindinčių akių,

Kai sėdim smėlyje kartu.

 

Pasiilgau vasaros kaitros,

Nerūpestingo vėjo, esančio laukuos.

Bei tavo tamsesnių plaukų,

Kurie taip dera su mišku.

 

Pasiilgau uogų ant šakos,

Saulėlydžio, rusenančio languos.

Pasiilgau vasaros karštos

Ir tavo rankų šilumos.

Saulė Baškytė II d

2020-03-12

Svetimas skausmas

 

Kaip skaudu, kad manosios kalbos tavo siela negirdi,

Kad tu skęsti giliam liūdesy, užvertom ausim, uždaryta širdim.

Kaip skaudu, kad tavoji dvasia, kadais prakilni ir tyra,

Nebeieško to, kas suteikia tikrąją laimę.

 

Atiduoki man savąjį skausmą, paimk mano ranką. 

Aš laikysiu tave, kol tu pats eiti galėsi.

Dėl tavęs paaukosiu gyvenimą ir viską, ką tik turiu,

Nes beprasmė mano būtis, jei tavęs šalia neturėsiu.

 

Ir nutils visa, nurims jūros ošimas, 

Tik vėjas kedens tavo pražilusius plaukus.

Aš meldžiuos, kad tada tu pajausi ramybę, 

Atsiskyręs nuo visko, kas žemėje tūno ir tavo sielą laiko.  

 

Mano akys, kaskart tvinstančios ašarom ir skausmu,

Jos per amžius primins man šį prislėgtą veidą.

Ir širdis visados nešios tavo širdgėlą didžią, 

Kurią priėmiau, nors tu taip nenorėjai.

 

Patricija Džiužaitė II d

2020-03-07

Žiema

Kokia keista šita žiema.

Visi svajoja apie purų sniegą,

Tačiau kasdien tik dargana.

Galvoju, ar tikrai dabar maži barsukai kažkur miega...

 

Kieme žolė žalia žalia,

Šuneliui nebereikia palto.

Ir pirštinių šiltų mama,

Anądien man ieškojo veltui.

 

Kalėdų senio rogių nemačiau,

Turbūt ir jis sniegučio pasigedo.

Aš šiemet žiemą sutikau,

Kai čiuožinėjau ant dirbtinio ledo.

 

Vaiva Šadreikaitė II b

2020 sausis

Deserted Road
Sand Dune
Grass and Flowers

Laimė

 

Tu stovi kalno viršuje.

Jauti, kaip pakelti tave stengias vėjas,

Žvelgi į erdvę, supančią tave,

Blogų minčių nelieka, galva lyg ištuštėja.

 

Gamtos garsų apsuptyje

Širdį jausmai šilti užlieja.

Norėtum, kad laikas sustotų bėgti čia

Ir akimirka ši tęstųs dar ilgai.

 

Žemė ir dangus – tai viskas, ką matai savo akyse.

Atrodo, kad tenai toli jie susilieja.

Tu supranti, kokia maža pasauly tavo užimta vieta

Ir kokie maži tavo vargai ir bėdos.

 

Kad jų neliktų tavo mintyse,

Užtenka tik iš aukštai pažvelgt į tolį.

Tada palaima lyg užburtą apsupa tave,

Nes pajunti lengvumą bei sugrįžtančią viltį.

 

Greta Slivinskaitė, II d

2020-03-04

 

 

Nes kitaip tu nesugebi

 

Atsitrenkti į ežero dugną bandant panerti,

O gal ir į butelio dugną bandant išgerti?

Po sporto tavo kūnas sušilęs,

O gal tavasis žvilgsnis seniai atšalęs?

Žiūrėt į akis ir apglėbt tavo sielą,

O gal aš matau tik baltąjį melą?

Apsirengęs stilingai,

Bet ar taip apsigobusi siela?

Kalbi išmoningai,

Bet kokios tavo tikrosios mintys?

Bandai mane įgrūst į Prokrusto lovą,

O paskui ir įsitempt į gyvačių guolį.

Sakei, kad parodysi savo skeletus spintoj

Ir leisi panešt tavo kryžių,

Bet atveri man tik piniginės skyrių.

Visa tavo būtis tik tuštybių mugė.

Apsimeti, kad man pagaliau atsiversi,

Bet aš nežinau, kiek dar sugebėsiu tavo kaukių nutraukti.

 

 

Jorė Kaktytė, II b klasės gimnazistė,

2018-10-12

The Flock
Forest Trees

EVOLIUCIJA

  Nesuprantu tos melodijos, kuri visą vaikystę lydėjo kiekvieną mano žingsnį. To priežastis – gan akivaizdus faktas, paremtas moksliniais tyrinėjimais. Tai ne hipotezė, kuriai viduramžių bažnyčios dogmos neleido išeiti į visuomenės akiratį. Čarlzas Darvinas keliavo aplink pasaulį, kad tik galėtų įrodyti siaurai mąstančioms visuomenės dalies personoms, jog visa žmonijos raida yra paremta evoliucija. Mano akimis, šis didis žmogus padėjo sugriauti tradicijų ir religijų sumūrytą sieną, kuri didžiąją žmonijos dalį laikė po melo šydu. Ne veltui viduramžiai ir yra vadinami „tamsiaisais amžiais“, o juk teisingi ir argumentuoti moksliniai pranešimai buvo nuslėpti nuo žmonių akių, jų patiklių minčių, kad nekiltų revoliucija prieš susiklosčiusią santvarką. Tuo tarpu pranešėjai turėjo du pasirinkimus: atsiimti savo žodžius ir pritarti teologinei doktrinai arba prisiimti pasekmes už dvasininkų tariamą „nuodėmingą“ nusižengimą. Tarp jų matome ir Mikalojų Koperniką, kurio mokslinio tyrimo rezultatai priimami šiandienos visuomenės, to meto buvo nesuprasti, labiau prieštaringi, ir tai kainavo jam gyvybę. Ką Darvinas įrodė, paneigia visa, kas rašoma Senajame Testamente – pasaulio sukūrimas, žmogaus bei kitų gyvybės formų atsiradimas. Tačiau svarbiausia buvo tai, kad popiežius neprieštaravo jai ir net pareiškė, jog tai galinti būti tiesa, jog mokslininko teorija yra suderintina su Šventuoju Raštu. Mano nuomone, tai didžiulis pasiekimas – ne tiek mokslo, kiek žmonijos suvokimo raidoje. Tai parodo, jog žmogus sugeba tapti atviresnis naujovėms, juolab kai šios yra teisingos, argumentuotos ir leidžia priimti žmogų tokį, koks jis yra, nepaisant jo religijos, tautybės ar seksualinės orientacijos. Mūsų protai, mintys ir talentai išskiria mus, tačiau tuo kiekvieną ir papildome. Gamta, pasaulis – dabar tai suvokiame moksliniu žvilgsniu, o aš į žmogų žvelgiu anatominiu žvilgsniu, nes suprantu, kad kūnas nėra amžinas, funkcinavimas kinta su amžiumi, nes audiniai susidėvi. Visa tai yra mokslo pagrindas, kuris įsigalėjo tik dėl tų asmenybių, kurios pastebėjo buvusios santvarkos trūkumus. Jie atvėrė žmonėms akis, o kai kurie jas nusuko, bandydami išvengti neišvengiamo – tiesos. Melodija, lydėjusi mane vaikystėje, ir tai, ką girdžiu, ką matau, ką suvokiu dabar, skiriasi dėl tos pačios evoliucijos. Motinų įsčiose mes pereiname visas evoliucijos stadijas nuo pirmosios gyvybės formos Žemėje. Gimę nenustojame vystytis, tik tai vyksta mūsų smegenyse, dešiniajame pusrutulyje, kur pasislėpusi mūsų visa asmenybė. Tai ji keičiasi per visus gyvenimo metus dėl pomėgių, pasaulio suvokimo. Nesuprantu tos melodijos, nes tai, ką girdžiu dabar, prilygsta visos Visatos orkestrui.

 

Rugilė Zacharaitė

2018-10-10

 

 

 

 

Žalia nuotrauka mano akyse,
Miško gaivus atspindys,
Žalias saulės spindulys
Nematytos laumės akyse.

Iš namų vyti kaukai,
Palikti miškuos vaikai,
Šokantys saulės kiškučiai,
Ant kraščiuko žibutės.

Dėl Perkūno širdis nekariauja, 
Žemynos vardu tyliai nebealsuojam,
Kiekvienas sau atleidimo ieško,
Ir meldžia dievą iškankintą.

Tadas

 

Melodija.

Galiu būti bet kuo.

Galiu keliauti laiku ir erdve.

Pašoku,

sukuosi kambaryje, 

mano krūtinė kilnojasi, 

kai viduryje takto atsikvepiu ir suklumpu.

Šoku.

Manęs niekas nestebi.

Galiu įsivaizduoti savo judesį netgi gulėdama lovoje.

Lėtas prisimerkimas, atgniaužti pirštai, atlenkta galva, leidžianti širdžiai iš pakilusios krūtinės išlipti ir skrajoti erdvėje.

Pirmas bučinys.

Išsiskyrimas.

Nusivylimas.

Praradimas.

Meilė.

Supratimas.

Juokas.

Ne chronologija, bet tvarka.

Chaosas.

Gali pasirinkti bet ką.

Aštuntas taktas. Monotonija.

Kaskart užsimerkus judesiai keičiasi,

rašau skirtingas istorijas.

Jos visos įmanomos.

Jie visi plastiški. 

Susikuriu vaidmenį važiuodamas autobusu.

Jau septinta istorija.

Jos netęsiu, paleidžiu skrajoti. Grįžtu į pirmąją.

Ateities personažai.

Trokštu jų. 

Bijau jų.

Noriu keliauti laiku. Paskęstu erdvėje.

Prikelk mane, parodyk kelią.

O gal geriau niekados nepabust?

Dar kartą judėsiu tuo pat tempu.

Nežiūrėk į mane, leisk man šokti.

Pastebėk mane.

 

 

-C.

MBG Kūrybos bankas

MBG kūrybos bankas
MBG kūrybos bankas
20161123
20161123
2016-11-23
2016-11-23

„...gyvenimas tarsi netyčia, o meilė yra neišvengiama“ (E. Ališanka)

   Rašai, nori pasidalinti savo kūryba su pasauliu, bet nežinai kaip? Nuo šiol gali pasinaudoti nauju gimnazijos kūrybos banku, atsiradusiu centrinės laiptinės pirmajame aukšte ant palangės, arba siųsk savo kūrybą paštu mbgkuryba@gmail.com ir tavo kūrybą paskelbsime mokyklos laikraštyje! Nerimauji dėl viešumo – pasirašyk slapyvardžiu!

„Tai yra laisvė“

 

Štai aš sėdžiu ant ežero kranto, žvelgdama į lengvu rūku aptrauktą vandens paviršių ir iš visos širdies dainuodama vieną po kitos partizanų dainas. Ir man taip keista, kad esu čia visai viena, kad daugiau, rodos, niekam nė nereikia tų beribių erdvių, įstabios, vien gamtai būdingos ramybės bei tos tylos, kurią gali pripildyti tau brangių melodijų – rodos, niekam nereikia laisvės. Suprantu, kad kiekvienas skirtingai suvokia nepriklausomybę, tačiau tiek daug žmonių nė nesusimąsto, jog laisvė tai ne vien politinis valstybės statusas – tai nuolatinis procesas.

Man laisvė yra asmeninis ir nevaržomas pasirinkimas atsikelti anksčiau šeštadienio rytą, nors pažadinti kimaus šuns lojimo į mane gali kreivai pašnairuoti kaimynai, tai dainuoti nesijaudinant, kad kitame ežero krante besiirstantis žvejys pamanys, jog esu keista. Nėra taip paprasta naudotis šia išskirtine teise: tam reikia trupučio drąsos ir šviesaus juoko, kai į tavo pusę kryps nustebę praeivių žvilgsniai, tačiau kol laisvė tėra vien statusas, iš jos nėra daug naudos. Esame suvaržyti kompleksų ir visuomenės nuostatų, mūsų galimybes riboja rutina bei kasdienės pareigos... Daug paprasčiau yra atsisakyti laisvės, nei žengti vidinio laisvėjimo keliu, daug lengviau yra rinktis konformistinį gyvenimo būdą, elgtis taip, kaip visi normalūs žmonės, nei rinktis tai, ko tyliai meldžia laisvės ištroškusi širdis. Ir turbūt labiausiai šiandien mus riboja absurdiška nuostata, kad naivu džiaugtis mažais, kasdieniais stebuklais. Dažnai sako, kad nuolatinis pesimizmas ir polinkis skųstis visuomet ir dėl visko tėra tipinis lietuvio charakterio bruožas, tačiau esu giliai įsitikinusi, kad jis nėra ir negali būti būdingas laisvai tautai. Juk būdami laisvi turime teisę keisti dalykus, kurie kasdienybėje mūsų netenkina, pradėdami nuo požiūrio į gyvenimą, kai pastebime kiekvieną, net menkiausią mus erzinančią detalę, palikdami nuošalyje gražias akimirkas.

Niūniuodama partizanų melodijas aš vis galvoju, kad jie buvo turbūt vieni laisviausių žmonių Lietuvos istorijoje. Nemanau, kad jie buvo bebaimiai, nes tokių nėra, tačiau laisvės idealas jiems buvo brangesnis už gyvenimą, meilė tėvynei – stipresnė už mirtį. Nepriklausomybė partizanams buvo vertybė, o ne savaime suprantamas dalykas, todėl net okupuotoje valstybėje jie buvo laisvi – vertybės egzistuoja, kol jomis gyvename. Todėl laisvė taip pat yra didžiulė atsakomybė – būtų labai nedėkinga ją apleisti, kai jos kaina lietuvių istorijoje pažymėta daugybės žmonių krauju, ir ji paprasčiausiai išnyks, jei mūsų gyvenime tebus faktas. Manau, kad laisvas žmogus turėtų būti laimingas ir dėti maksimalias pastangas, kad džiaugsmas paliestų šalia esantį, nes esame vienos valstybės piliečiai ir turime jaustis atsakingi tiek už savo, tiek už kitų laisvę. Jei mūsų gyvenimo pakeleivio laimę riboja materialiniai nepritėkliai, turėtume būti pastabūs bei padėti, nes tokia yra pareigingo nepriklausomos valstybės piliečio pozicija. Lietuviai nuo tautos istorijos pradžios buvo kovinga tauta, todėl nepriklausomybės faktas neturėtų sustabdyti ryžtingos mūsų kovos dėl tikrųjų vertybių.

Laisvės idealas – tai kiekviena diena, praleista taip, kad negąsdintų mintis, jog rytoj gali nebepabusti. Tai pastabumas mus supančiam grožiui bei padėka už jį Kūrėjui. Žodis laisvė – tai manifestas mano lūpose, kuriuo visam pasauliui noriu skelbti, kad renkuosi būti geresniu žmogumi.

Miglė Šimukonytė, IV b klasės gimnazistė

Dailės akademijos studenčių paroda

Interviu su buvusia Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos mokine Urte Ramšaite bei jos kolege Domante Nalivaikaite – Vilniaus dailės akademijos studentėmis, mūsų gimnazijoje pristatančiomis savo grafinio dizaino darbų parodą

 

Urte, mūsų gimnaziją baigei jau prieš keletą metų. Kas sugrąžino atgal į mokyklą?

 

Pagrindinė priežastis – mūsų pristatoma grafinio dizaino autorinių darbų paroda. Nusprendėme, kad mokykla yra tinkamiausia erdvė tokiai parodai, nes gimnazistai domisi ne tik eksponuojamais darbais – mokiniai smalsūs, tad jiems kyla klausimų apie mūsų pasirinktas studijas, turime galimybę pristatyti ne visiems pažįstmą grafinio dizaino sritį.

 

Ko labiausiai spėjai ar nespėjai pasiilgti gimnazijoje per keletą studijų metų?

 

Čia aš visko išsiilgusi! Manęs dažnai klausė, kas geriau: studijos ar mokykla? Man vienareikšmiškai mielesnė mokykla. Turėjau labai nuostabią klasę, su ja buvo labai smagu ir per pertraukas, ir visokiuose renginiuose dalyvauti, ir į sąskrydžius važiuoti, o santykiai su mokytojais buvo šilti ir nuoširdūs. Apie gimnaziją išliko  vien geri prisiminimai.

 

Gal galite plačiau apibūdinti savo darbų parodą?

 

Domantė: Mūsų parodoje eksponuojami studijų metais sukurti grafinio dizaino darbai. Nors mokomės daugelio kitų disciplinų: gilinamės į piešimą, tapybą, erdvės formų studijas, fotografiją, norėjome  pristatyti būtent grafinio dizaino darbus, nes turbūt tikrai ne visi įsivaizduoja, kaip atrodo ši specialybė –  ji yra labai plati, apima itin daug sričių.

Urtė: Mūsų pasirinkti darbai yra specifiniai, būdingi būtent grafiniam dizainui:  plakatai, piktogramų plakatai, leidiniai, iliustracijos. Atrinkome mums labiausiai patinkančius darbus, geriausiai atspindinčius mūsų specialybę.

 

Darbai išties įdomūs. Kur sėmėtės įkvėpimo?

 

Urtė: Įkvėpimo? Na, čia geras klausimas (nusijuokia) – iš tikrųjų beveik visur, nes mūsų užduotys labai įvairios ir specifinės. Pavyzdžiui, savo kalendoriui sėmiausi įkvėpimo iš mokslininkų, nes mane labai žavi mokslas – būtent mokslininkus darbe ir citavau. Domantė kurdama kalendorių rėmėsi Rytų išmintimi. O įkvėpimo šaltiniai patys įvairiausi  –  labai stipriai veikia muzika, kitos parodos.

 

Ar norėtumėte ko nors palinkėti mokyklos mokiniams?

 

Norėčiau palinkėti, kad mokiniai mėgautųsi šiuo laiku, kol yra mokykloje, nes iš tikrųjų labai gera ir smagu prisiminti tai, kas čia įvyko. Linkiu, kad mokiniai bendrautų tarpusavy, taip pat ir su kitų klasių mokiniais, kad džiaugtųsi šia gimnazija. 

 

Studentes Urtę ir Domantę kalbino Miglė Šimukonytė, III b klasės gimnazistė

Gimnazisto Evaldo Aleknos muzikos  vakaras

 

 

 

 

 

   Gruodžio 3 dienos vakarą mūsų gimnaziją užplūdo muzikos garsai. Salėje vyko II e klasės mokinio Evaldo Aleknos koncertas. Gimnazistas atliko ne tik kitų dainininkų, bet ir savo kūrybos dainas.

„Tokį šaltą vakarą šis koncertas taip sušildė širdį, taip pakerėjo savo nuoširdumu, kad skambant Evaldo balsui po kūną bėgiojo šiurpuliukai. Dėkojame  Evaldui už jo pastangas ir nuoširdumą, linkime nenustoti  kurti!“  (Armintė,  II b klasės mokinė)

„Evaldas buvo dėmesingas ir nuoširdus savo publikai. Nepakartojamai jauku. Visi klausėmės jo kūrinių užgniaužę kvapą, lyg bijodami nubaidyti šią nuostabią akimirką. Viskas buvo taip miela širdžiai, jog norėjosi atsukti valandėlę atgal ir vėl iš naujo viską išgyventi!“ (Lina, II e klasės mokinė)

„Jautru ir jauku. Nepakartojama.“ (Rūta, II b klasės mokinė)

Evaldas dalinasi įspūdžiais:  „Visą koncertą lydėjo lengvas jaudulys, tačiau viską atpirko nuoširdūs aplodismentai ir šypsenos klausytojų veiduose. Man buvo didžiulė garbė parodyti savo kūrybą.“

   Evaldo Aleknos koncertas paliko nuostabų įspūdį žiūrovams. Dėkojame Evaldui už įkvepiantį koncertą, tai buvo vienas gražiausių ir jausmingiausių vakarų mūsų gimnazijoje. Lauksime dar daugiau pasirodymų!

Irtautė Gutauskaitė, II b klasės mokinė, 2015 m.

Ji

Sėdžiu pilko, vėlyvo rudens dangaus apšviestame kambaryje prie rašomojo stalo, valgau sultingą, niekuo neišsiskiriantį apelsiną, stebiu gatve einančią jauną porą, susikibusią rankomis ir mąstau. Apie ką? Nė pati nežinau. Jei žinočiau, pasakyčiau.... Klajoju minčių takais nuo vieno medžio prie kito ir ieškau Jos. Ko? Na kaip Ji ten vadinasi? Rodos, gyvenimo prasmė...? Terminas lyg ir girdėtas, dažnai sklandantis ore it vienišas, geltonas, šiurkščios rudens rankos nuplėštas medžio lapas, neretai sutinkamas literatūros šedevruose ar filosofijos veikaluose. Bet kaip jį iššifruoti? Kas ta „gyvenimo prasmė“? Skamba sudėtingai... Jei paklaustume gatve skubančių žmonių, atsakymų amplitudė būtų neaprėpiamo dydžio – geriau nė nepradėti. Mano dar toli gražu nebrandi smegeninė sako, jog tai yra klausimas, į kurį atsakymo gali arba nesulaukti, arba jis bus labai abstraktus, arba atvirkščiai – pernelyg konkretus. Nuo ko tai priklauso? Tikriausiai nuo žmogaus dvasinės brandos. Paklausę „kas yra gyvenimo prasmė?“, sulauktume vaiko smalsumą patvirtinančio klausimo: „O kas tai yra?“, paauglys tik nusijuoktų, iš vidutinio amžiaus žmogaus lūpų išgirstume dvejonės skraiste apgaubtą, kelias gyvenimo sritis, pavyzdžiui, vaikai, karjera, kelionės ar dvasinė ramybė, apimantį atsakymą, o štai gražus, obelų žiedais nusėtos galvos, patirties upių išvagoto veido žmogus pateiktų mums tokį atsakymą, kuris suvirpintų širdį, įsirėžtų atmintin, o naktį neleistų sumerkti akių. Galbūt net priverstų į mus supantį pasaulį pažiūrėti kitu kampu, įsiklausyti į save ir aplinkinius bei kiekvienoje dienoje atrasti gėrio, šviesios kristalą, nors, atrodytų, nieko panašaus atkapstyti ten neįmanoma. Štai jums ir Jos didenybė – gyvenimo prasmė.

Marija Lučkaitė, IV b

2020-11-16

Fall Leaves

Novelė

Baikite šį karą

 

 

 

KARAS. Kur tik nenueitum – vien tik karas! Laikraščiai, žurnalai, televizija – spauda! Galva dėžutėje tik sako, kalba daug, bet suprantu tik tai: Mes – geriečiai, karas, blogiečiai – jie. Toliau kalbėjo apie kažkokią „konskripciją“... Kodėl vartoja tokius sudėtingus žodžius? Ar bando ką nors nuslėpti? Kartkartėmis atgręžiu galvą, pažiūriu į tėtį ir mamą kelias sekundes. Iš inercijos. Jie liūdni. Ypač mama. Išsigandusi, nors burna to neparodo, akys negyvos, nejuda, tik žiūri priekin. Ar į mane, ar į šią dėžutę? O tėtis. Mama sako, jis tvirtas, geras žmogus. Pasiaukojantis. Dėl manęs, dėl mamos. Dėl šalies – ne. Tik jautrus. Jis nori verkti, matyti iš akių, bet susilaiko. Kodėl, argi kas neleidžia? Kiek gi kartų aš verkiau, nieko blogo nenutiko? Na, žinoma, be skausmo, kai adatas man dūrė „kraujo geriems tikslas paimti“ arba „trupučiuką kraujelio paimti, kad vampyrams (na, žinote, tiems, kurie į šikšnosparnius kartais pavirsta) nereikėtų klaidžioti gatvėms ir iš gerų žmonių kraujo siurbti“.

Ir vis dėl to, kas dabar bus? Nejaugi tėtis į karą turės eiti? Kodėl? O gal jis galėtų neiti? Taigi galime paprašyti tų dėdžių, kad neitų. Juk neprivalo? Kartą kažkas į duris pasibeldė. Naktį. Nieko negirdėjau. Bet sapnavau. Atėjo tėčio. Šis buvo jau pasiruošęs. Tyla šiurpi. Aš pribėgau prie tėčio, bandžiau už kojų sulaikyti, rėkiau „ne, negalima, negalite, jis mano tėtis!“, bet niekas nei girdėjo, nei kreipė jokio dėmesio. O rankos tiesiog kiauriai perėjo tėčio kojas, ir tuoj visas pats peržengė per mane, tarsi nieko tarp jo ir šito atėjūno nebūtų buvę. Kaip tyliai atėjo, taip tyliai ir išėjo. O manęs, niekas negirdėdami, nematė, manęs neatsiklausė! Bėgau iš paskos. Nustūmiau šias duris, prieš pat nosį uždarytas. Mačiau sunkvežimį, didžiulį didžiulį! Lygiai taip pat atrodantį, kaip tą žaislinį, bet daug kartų didesnį. Bet ne! Tėtis! Jau lipa! Ne! Nelipk, prašau! Jau motoras pradeda burzgėti. Sugriebiau to sunkvežimio užpakalį, bandžiau tempti atgal! Bet ne. Nuburzgėjo jis sau, tarsi niekas niekam tam nebūtų pasipriešinęs, tarsi niekas nebūtų tam paprieštaravęs, niekas nesukėlė maišto dėl šios neteisybės, niekas nieko nedarė. Atvažiuoja sau daugiau sunkvežimių, prie kiekvieno namo pasirodo po Atėjūną, pastuksena prie durų, o tėčiai visų vaikų tarsi zombiai seka iš paskos, lipa sau į sunkvežimį, vežantį nežinia kur. Neretai pasirodo ir du tėčiai. Neretai tėtis už rankos nešasi savo jau suaugusį jaunuolį sūnų; už rankos, tarsi jis dar bebūtų buvęs mano metų. Kartais po du sūnus. Kartais ir vienas kitas senelis pasirodo. Už abiejų rankų laiko ir savo sūnų, ir anūką. Ir abu sūnus, o šie – savus vaikus. Visi vienodi, visi vienodai eina. Stokit, stokit! Vis rėkiu, neikite prašau! Neturite, neprivalote! Nei atsisuka, nei girdi. O naktis tik tyli. Nieko nedaro, tik stebi šį renginį, nei prieštarauja, nei ką.

Rytas atėjo. Atsibudau, košmaras! Girdžiu, kaip pro langą sau čiulba paukščiai, tokie laisvi. Labai įdomus. Prieinu arčiau. Štai! Medyje matos! Ant šakos! Spurgos formos lizdas. Atsargiai atidarau langą. Dviese jie... Stovi sau. Žiūri apačion, lizde kažkas darosi. Visi drauge. Išbėgau iš kambario, leidausi laiptais žemyn į svetainę. „Tėti!“ Bet nieko nėra. Tik ant sofos guli, lyg negyva būtų, mama. Akys užmerktos, nemiega. Žinau, kad ne. Klausos. Bando mane apgauti. Tarsi jokio svarbaus įvykio vakar vakare nebuvo. Nueinu į virtuvę. Pusryčiai čia. Bet lėkštės dvi. Ne, ji niekada nemokėjo apgaudinėti. Juk visada visi vienu metu valgome! Tikisi, jog pavalgysiu, tarsi nieko vakar nebūtų nutikę, lipsiu vėl į viršų. Nealkanas aš! Priėjau prie jos. Galėjau pasakyti tiesą, jog žinau, bet nusprendžiau to nedaryti, ir, tarsi žaisdamas jos žaidimą, lengvai pajudinau ją. „Maaama, kur tėtis?“ Tyla. Atsibudo, bet nieko nepasako. Tyla. Vėl ta tyla. Deja, nieko nepadarysi. „Ar tėtį išsivežė tie dėdės?“ Tarsi katapulta būtų ją iššovusi, atsilenkė į sėdimą pozą. Akys išsprogusios, visos raudonos! Tarytum nenustebusios. Mintyse galbūt galvojo, iš kur aš tai žinau. Deja, nepažaisi. Pasisodino mane šalia. Tyla. Ji nori kažką pasakyti, bando, bet negali. Neleidžia balsas. Po kelių minučių taria: „Ah, Žvirbliuk... tai juk neilgam...“ To būtų ir užtekę, tačiau ji tęsė. Tarsi atsitiktinai. Bet ji norėjo tai daryti. „Nesijaudink dėl jo per daug... Tėtis nemirs... Paskirs jį prie radijo... Arba... Valgykla... Į valgyklą, maisto ruošti... Ten saugu... Nemirs jisai... Nemirs... Patikėk manimi...“ Tarsi jinai žino, kaip iš tikrųjų ten yra. Ne. Ji apgaudinėja save... Bet ką jai daryti? Negali nieko pakeisti, o man viską irgi reikia paaiškinti, nuraminti irgi. Nusivylęs, jog tėčio nebėra, lipu atgal aukštyn. Pasižiūriu vėl pro langą, vis dar atvirą. Plunksna ant lovos! Vėl pro langą. Vienas paukštis. Ir galvytė? Atskrenda antrasis, sveikas gyvas, niekur nepradingęs. Kirminai burnoje. Duoda vieną vaikui ir vieną mamai, ir valgo sau visi pusryčius šiuos. Pusryčiai! „NEALKANAS!!!“ Su aidu nuskambėjusiu... bet tik tyla be atsako. Paimu aš plunksną tą su kotu prikeverzotu ir metu pro langą! Va!!! Krinta nepasistengusi priartėti ar kaip kliudyti lizdo.

Vakaras... Namie dažnai tylu. Bet ta tyla būna jauki. Ši tyla. Ne. Nusileidžiu žemyn. Mama vis dar ant sofos. Sėdi. Žiūri. Žmogų, kalbantį iš tos dėžės. Tarsi statula, priklijuota, kad nepabėgtų. Pusiaukelėj laiptų sustoju. Ir tyliai klausausi tų žodžių. Kelias sekundes parodo frontą. Penkias minutes rodo kažkokį plikagalvį, kalbantį politiškai, tarsi jo niekas neišmokė kalbėti normaliai. Kalba apie trumpalaikes pergales. Pasikeitusius mūsų naudai frontus. Mirtis… Mirtis… Mirtis… Kaip dažnai šį žodį vis vartoja… Tarsi nieko nereikštų. Ir staiga! Frontas. Apkasai. Filmuoja seržantą, duodantį nurodymus. Vos sekundę pasirodo toks kareivis su šalmu. Nors niekaip neatpažintum jo, aš mačiau! Krito ant žemės taip staiga, kaip pasirodė. Ir persijungė! „NE! NE! NE! GRĄŽINKIT ATGAL! GRĄŽINKIT ATGAL! NE! TEN TĖTIS! TEN TĖTIS BUVO!” Mama pribėgo. Apkabino. Ramino. Sakė, kad ne. Negali būti. Neįmanoma to žinoti. Meluoja! Žinau, kad meluoja! Pykstu! „Kodėl negali tiesiog nebūti karo! Aš noriu, kad jis baigtųsi! Aš noriu to DABAR!“ „Negali jie to padaryti. Niekas dėl tavęs vieno to nepadarys.“ „Bet mano tėtis, jis ten!“ „Daugelio vaikų tėčiai ten. Ir tu tikrai nesi vienintelis, kuris dėl to kenčia. Tačiau jau toks gyvenimas...“ „Bet karo juk išvis galėjo nebūti!“ „Galėjo… Deja, ne visi yra tokie išmintingi. O kartais… kai nebežinai, kaip pasielgti… žmones taip pasielgia…“ Tyla. Ji kalba taip tyliai. „Ir kartais… Esi… Turi… Negalėdamas pasirinkti… Viską tiesiog paaukoti...“ Tik jaučiu jos pirštus, be to, tokius… švelnius… glostančius. Ji meluoja! Ji žino! Juk ji jaučia! To nerodo. Kažkaip ištrūkau iš jos glėbio. Lipau bėgte į viršų. Ir kritau ant lovos. Sausos. Kai, atrodo, po kokio gero laiko, kai jau seniai jūra prarijo saulę, kažkas pasibeldė, lova nebebuvo tokia sausa. Girdėjau, kaip atsidarė durys. Ir kaip staigiai bei stipriai jos užsitrenkė.

Sapnuoju. Plunksną tą. Ji guli ten kieme. Žolėje. Prikeverzota. Vikriai kaip lapė peršoku per langą ir tvirtai kaip voras nusileidžiu žemėn. Tyla. Tik vėjas, amžinas liūdnasis vienišius ir nakties filosofas, švilpauja sau nesuprastas niekieno. O mėnulis, pilnas ir baltas, kaip pasenęs sūris, nušviečia sava šviesa visą kiemą. … Bet ramu. Kodėl, nenutuokiu. Štai plunksna. Prikeverzota, ir iš pradžių sunku suprasti, kas joje parašyta. Pavartęs kelis kartus, atpažįstu raides. Labai panašios, jos beveik tokios pat, kaip mane mokė tėtis. Rašo: „Manęs nėra, pajusi. Negalvok apie TAI per daug, prarasi geriausius savo metus. Dar negreitai susitiksim, bet pamatysi, tai nutiks. Myliu. Tėtis.“

 

 

Martynas Benediktas Norkevičius-Varnas (MBN-V)

2020-12-02

Rain