Įdomūs gimnazijos žmonės

Nauji antrieji namai

Kai artėja lemtingoji devinta klasė, užplūsta daug nerimo. Tai laikas, kai keičiasi maršrutas, keičiasi draugai, mokytojai. Tai lyg kėlimasis į naujus namus. Tik yra žmonių, kurie šį kėlimąsi patiria dar kartą. Dėl įvairiausių priežasčių jie sumanė pakeisti gimnaziją po dešimtos klasės. Labai įdomu sužinoti, kaip jiems, Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos naujokams trečiokams, sekasi.

Dėl šios priežasties sumaniau apklausti savo bendraklasę iš III b Mariją Lučkaitę.

Marija, papasakok apie save.

Esu Marija Lučkaitė. Į MBG stojau po aštuntos klasės, tačiau patekti nepavyko, bet aš nenuleidau rankų ir štai esu čia. Kaip ir kiekvienas žmogus, turiu mėgstamų veiklų bei hobių. Didžiausia aistra – šokiai. Septintus metus šoku pramoginius šokius. Šis užsiėmimas man padeda atsipalaiduoti, „išvalo“ galvą nuo visokių minčių bei suteikia gerų emocijų. Šoku ne tik už mokyklos ribų, bet ir joje. Prasidėjus šiems mokslo metams užsirašiau į salsos būrelį gimnazijoje. Apie tai svajojau jau aštuntoje klasėje, nes tuo metu mano brolis, kuris taip pat yra truputį pamišęs dėl šokių, mokėsi MBG IV klasėje, tad jo pasakojimai tik žadino norą šokti. Gyvenime turiu ir dar vieną mėgstamą veiklą. Tai knygos. Be galo mėgstu skaityti romanus. Skaitydama įsijaučiu į siužetą, o tai atpalaiduoja, sukelia įvairių jausmų ir kartais priverčia susimąstyti. Negalėčiau išskirti mėgstamiausios knygos, tačiau vienas kūrinys įstrigo giliai širdyje. Tai – Khaledo Hosseinio romanas ,,Tūkstantis saulių skaisčių“. Šią knygą galiu rekomenduoti visiems (taip pat ir MBG knygų klubui), nes tai tikrai sukrečianti ir įtraukianti istorija, kalbanti aktualiomis temomis.

Kokių įspūdžių per dviejų mėnesių mokymosi laiką mūsų gimnazijoje patyrei?

Labai puiki mokykla, šauni atmosfera, žmonės labai draugiški. Mokytojai stiprūs, tikrai jaučiu, kad stiprūs, daug užduoda, sudėtingi kontroliniai darbai. Taip pat man patinka, kad mokytojai žiūri į mokinius kaip į sau lygius, o ne kaip į mažus vaikus.

O kokia padėtis buvo gimnazijoje, iš kurios atėjai?

Mokymosi krūvis buvo toks pats, bet pati atmosfera man labai nepatiko. Visi atrodė šalti, nedraugiški. Neaišku, ko mokytojai nori iš mokinių. Visiškai ne taip, kaip čia.

Su kokiais lūkesčiais stojai į Mykolo Biržiškos gimnaziją?

Tikėjausi laisvesnės auros saviraiškai. Tikėjausi stipraus parengimo egzaminams ir, žinoma, draugiškos klasės.

Kiek prireikė laiko, kad priprastum prie naujos aplinkos? Ar buvo sunku?

Mėnesio. Kad sunku, nepasakyčiau, kadangi man kiti žmonės padėjo priprasti. Pati aplinka man padėjo priprasti. Visai greitai pasijutau sava.

Minėjai, jog stodama į MBG tikėjaisi daugiau saviraiškos galimybių. Ar tai išsipildė?

Mano lūkesčiai išsipildė, radau veiklų, į kurias įsitraukiau ir joms atiduosiu visą save. Tai jau mano minėtas salsos būrelis, žurnalistikos būrelis ir taip pat šiuo metu prisidedu prie šimtadienio scenarijaus kūrimo. Visos šios veiklos man suteiks daug vertingos patirties, žinių bei neišdildomų įspūdžių. Taip pat jos prisidės prie mano ateities kūrimo ir sprendimų dėl jos priėmimo. Pavyzdžiui, žurnalistikos būrelis. Be galo norėjau įsitraukti į šią veiklą ir išbandyti save, nes galbūt savo gyvenimą siesiu būtent su žurnalistika. Niekas nežino, kas mūsų laukia ateityje!

Kokių patarimų galėtumei duoti būsimiems trečiokams, kurie bandytų keisti mokyklą?

Nebijoti, nes vis tiek jau ateini į susiformavusį kolektyvą. Patarčiau, kad tos baimės nebūtų. Taip pat reikia ryžto ir motyvacijos mokytis.

Gavęs informacijos iš Marijos, nusprendžiau aplankyti kitas trečiokų klases. Deja, dauguma naujokų kuklinosi išpasakoti savo drąsias, ryžtingas ir mokytis motyvuojančias istorijas, bet man eilinį kartą nusišypsojo sėkmė ir pavyko pasišnekėti su mokine iš užsienio, tolimosios Meksikos. Jos vardas Montserrat Josefina Hernandez Melo. Draugams ji Monse.

Was it hard to get used to the new environment? How long did it take?

Yeah, because Lithuanian people are different. They are not very friendly so you have to find the way to go and talk to them. I needed about twenty weeks, I think.

What are the biggest differences comparing Mexico and Lithuania?

Well here, I see that you can go anywhere and there are no dangers. In Mexico - no, my family would not let me go, for example, to the center alone, because it is quite dangerous. Most of you are women, so I really like that here. Basically people do not smile a lot, but overall, I like it here.

What are your first impressions in this school?

Well, I think students here are focused on their studies. In my previous school students did not really pay a lot of attention to that, unlike here. We also do not have a lot of breaks. You have a lot of these here and I really like that. Also, I think that here students get along with their teachers and in Mexico it is nothing like that.

What were your expectations about changing schools?

Basically, I came here to learn the Lithuanian language. I really wanted to know about another culture. Honestly, I know only some Lithuanian words, because this language is quite difficult. I hope that if I stay longer here, I will understand more and I will be able to make basic conversations. I honestly expected similar things, but no, everything is so different! In the future I expect to interact with Lithuanian people more, because it is quite important. And I will probably study things associated with languages, because I really like those sorts of things.

What tips would you like to give to other people like you?

Well, I would say that it is useful to study abroad, because you grow as a person and you learn how to interact with people you do not know and learn a lot of new things in a new culture. I would highly recommend making friends, because if you are alone all the time, it is not that comfortable. You will feel depressed and you will miss your country during the day. First days are quite difficult, you have to be prepared to taste new food. At first it was a problem to me, for example, potatoes and other things. Here you do not have spicy food as in Mexico. You have to be prepared to try new things. That is the most important.

Išgirdome įdomių minčių iš visiškai skirtingų žmonių. Žinoma, negalima neigti, jog iš užsienio persikelti yra žymiai sudėtingiau. Aš net nepagalvojau, kad kebliausia problema galėjo būti maistas! (Tiesa, nepamirškime šių metų pasaulio krepšinio čempionato situacijos, kai lietuviams nepasisekė dėl maisto Pekine). Bet visais atvejais, nesvarbu, iš kur žmogus keliasi, jis turi būti pasiruošęs sutikti naujoves, būti drąsus, nebijoti bendrauti, net jei žmonės visai kitaip elgiasi, nes visada yra būdas vienaip ar kitaip komunikuoti. O mums belieka tiktai džiaugtis, kad pas mus atvykę jaunuoliai patiria gerų įspūdžių ir lieka patenkinti mūsų darbščia ir draugiška atmosfera!

Adomas Šeduikis, III b klasės gimnazistas,

2019-10-22

75226285_2513384708754432_24757087810869

Apie atvykimą į sostinę ir ne tik...

Trečiokė Emilija Gruškaitė į mūsų mokyklą mokytis atvyko iš Švenčionėlių Mindaugo gimnazijos. Ji pasidalino savo sunkumais ir džiaugsmais, naujokės patirtimi. Užsispyrimo mokytis šiai trečiokei netrūksta, tad kviečiu skaityti interviu su Emilija.

Kokie tavo įspūdžiai pakeitus aplinką ir pradėjus mokytis šioje gimnazijoje?

Išvykti mokytis į didelį miestą ir pradėti gyventi savarankiškai, kai tau tik septyniolika, yra tikrai didelis iššūkis. Daug galvojau ir bijojau, kad per anksti panorėjau išvykti, bet žinojau, kad tai darau dėl savęs ir dėl savo geresnės ateities. Vos atvykusi į Vilnių džiaugiausi ir maniau, kad viskas bus ganėtinai lengva, bet praėjus kelioms dienoms pajutau namų ir tėvų ilgesį. Dideli mokytojų reikalavimai kėlė dar didesnį stresą, nes norėjau išlaikyti gerus mokymosi rezultatus, kurie buvo mano praeitoje mokykloje, bet tai nepavyko. Turėjau susitaikyti su pažymių suprastėjimu, nes mokytojai reikalauja daug, mokytis sunku. Galiausiai dabar, praėjus dviem mokslo mėnesiams, baigiu susitaikyti. Suprastėję pažymiai man leidžia tobulėti ir reikalauja daugiau pastangų. Tikiuosi, kad praėjus dar keliems mėnesiams būsiu visiškai pripratusi tiek prie pasikeitusios aplinkos, tiek prie padidėjusio mokslo krūvio.

Anksčiau mokeisi Švenčionėlių Mindaugo gimnazijoje – ko labiausiai pasigendi iš tos mokyklos?

Aišku, labai pasigendu bendraklasių ir mokytojų. Su visais visuomet palaikiau gerus santykius, todėl išvykti buvo tikrai liūdna ir sunku.

Ką gali pasakyti apie savo naujuosius klasės draugus?

Klasė daug draugiškesnė, nei tikėjausi. Visi priėmė mane labai šiltai ir maloniai. Taip pat pirmą kartą gyvenime esu apsupta tiek daug protingų žmonių. Visi labai geranoriški, visuomet galiu kreiptis pagalbos ir klausti, jei kas neaišku. Džiaugiuosi, kad patekau į šią klasę.

Ar dabartinis mokymosi tempas yra priimtinas tau, ar nebūna akimirkų, kai atrodo, kad nespėji atlikti užduočių ir viskas slysta iš rankų?

Pirmosiomis mokslo savaitėmis tikrai jutau labai stiprią įtampą, nes dabartinis mokymosi tempas yra žymiai didesnis nei praeitoje mokykloje. Prireikė poros mėnesių, kol sugebėjau priprasti. Užduotis stengiuosi visuomet atlikti laiku, jei užduotis reikalauja daug laiko ir pastangų, pradedu ją atlikti likus 3-4 dienoms iki atsiskaitymo. Kol kas dar nebuvo tokio momento, kad viskas slystų iš po kojų, bet tikiuosi, kad ir nebus.

Ar jau pripratai prie miesto šurmulio?

Tikrai pripratau. Visuomet mėgau didesnius miestus, kuriuose netgi naktį eismas didesnis nei mano kaimelyje. Patinka būti sostinėje, bet neatsisakau kiekvieną savaitgalį grįžti namo. Juk visur gerai, bet namie – geriausia.

Ką manai apie mokyklos bendruomenę– ar jau susipažinai su visomis gimnazijos tradicijomis, įvairiais renginiais?

Mokyklos bendruomenė labai vieninga, draugiška ir motyvuota. Susipažinti su visomis tradicijomis ir renginiais dar nespėjau, nes mokausi šioje mokyklose dar tik du mėnesius. Bet girdėjau, kad šioje mokykloje renginiai labai įspūdingi, todėl labai nekantrauju juose pabūti.

Ko galėtum sau palinkėti būsimiems metams?

Norėčiau sau palinkėti užsispyrimo ir motyvacijos siekiant užsibrėžtų tikslų. Taip pat gerai planuoti laiką, tarp mokslų rasti laiko ir poilsiui, nes be poilsio gerai mokytis sunku.

Interviu parengė Vytautas Miškinis,

III b klasės gimnazistas,

2019-11-03

Gyvenimas ir knygos yra tam, kad tobulėtume...

Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje vykusiame skaitovų konkurse dalyvavo MBG III d klasės mokinys Matas Manionis, kuris ne tik sužavėjo publiką, bet ir tapo laureatu. Šiame interviu sužinosime, kaip Matui pavyko pagauti sėkmę ir išgirsime įvairių idėjų apie poeziją ir kūrybą.

Kas paskatino dalyvauti šiame konkurse? Kas padėjo pasiryžti išbandyti savo jėgas?

Poezija yra vienas iš labai svarbių dalykų mano gyvenime, kaip ir skaitymas. Smagu, visada reikia kurti save, tobulėti, todėl manau, kad per konkursus tai galima padaryti. Pažiūrėti, ar gali ugdyti save.

Kada poezija ir knygų skaitymas tapo artimi?

Prisimenu, penktoje ar ketvirtoje klasėje parašiau eilėraštį tėvams Kalėdų proga ir po kiek laiko pas močiutę radau daug poezijos knygų. Viena iš jų buvo Vytauto Mačernio ir taip po truputį pradėjau skaityti, domėtis. Septintoje klasėje dalyvavau progimnazijos skaitovų konkurse, ten patekau į Vilniaus miesto etapą. Nuo tada labai skaitau ir domiuosi knygomis, jas perku. Visas gyvenimas ir knygos yra tam, kad tobulėtume.

Kaip jautėtės prieš atvykdamas į konkursą Kaune?

Jaučiausi visai gerai. Tiesą sakant, man netgi labai patiko. Važiavau ne tam, kad laimėčiau, o dalyvaučiau. Žinoma, buvo ir jaudulio, bet kai atsistojau ant scenos tai išnyko, nes tada matyti žiūrovų reakcija, jų įsiklausymas. Svarbu ir kitus skaitovus pamatyti ir išgirsti, taip įgyjama patirties.

Kokie tekstai buvo skaitomi konkurse Maironio muziejuje?

Mes su mokytoja pasirinkome lietuvių rašytojo Simono Daukanto kūrinį „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Labai graži šio kūrinio prakalba, pačiame kūrinyje rašoma apie lietuvių tautą, kalbą, miškus. Kitą tekstą rinkausi pats. Tai buvo Mindaugo Nastaravičiaus eilėraštis iš knygos „Mo“ Šis autorius yra mano autoritetas. Buvau girdėjęs jo tekstą apie šunį Topsiką ir geltoną „moskvičių“ per konkursą, vėliau bibliotekoje radau šio autoriaus eilėraščių knygą, susižavėjau jais, todėl pasirinkau ir šiam konkursui Maironio muziejuje.

Ką sakė apie skaitymą klausytojai?

Tekstus skaičiau ir savo bendraklasiams. S. Daukanto kūrinys reikalauja susikaupimo, kad įsidėmėtume ir suprastume tekstą. Jis tam, kad primintų, jog lietuvių kalba vis dar mums egzistuoja ir kad mes ją turime saugoti. Dabar labai populiari anglų kalba, kuri skverbiasi į visas mūsų gyvenimo sritis. Apie M. Nastaravičiaus tekstą daugelis klasiokų sakė, kad tai graudinantis eilėraštis, sentimentalus kūrinys apie tėvo ir vaiko gyvenimą. Tėvas miršta, o jaunas žmogus įgyja netekties patirties ir suvokia mirtį. Tekstas sudarytas iš keturių dalių, paskutinėje dalyje ryškus suvokimas, kad mirtis yra šalia mūsų, artimieji ateina ir išeina, mirtis neišvengiama, netekties skausmas yra mūsų egzistencinė patirtis. Neseniai pats netekau artimo žmogaus, todėl man svarbu išreikšti tokią patirtį, o ir klausantieji įsigyveno į praradimo skausmą, kaip jie sakė, norėjosi verkti ir pašiurpo oda.

O kokia buvo konkurso publikos reakcija?

Dar girdžiu, kaip tiksi laikrodis per eilėraščio pauzes, kaip jaučiu dvasinę pilnatvę, kai žmonės iš tiesų klauso ir jiems įdomu, kas norima pasakyti ir parodyti. Tos pauzės man labai patinka, nes jos svarbios poezijoje ir tuomet juntamas visiškas žmonių susitelkimas.

Ar bandysite vėl išsikovoti pirmą vietą kitais metais?

Dalyvaudamas konkurse bandai parodyti ir atskleisti save. Bet visada slypi ir slapta intencija – nugalėti. Laimėti smagu, bet gyvenimas nėra vien sėkmės, svarbu ieškoti savęs kūryboje ir nuolat tobulėti.

Kaip manote kas svarbiau: publika ar teisėjai?

Manau, kad svarbi ir publika, ir teisėjai, bet jeigu nori laimėti, tai telkiesi būtent į teisėjus. Nors jie neturėtų būti pagrindinis kriterijus, nes poezijos, skaitymo įvertinti objektyviai ne visada išeina.

Kiekvienas žmogus vertina savaip, nes skiriasi jų potyriai, sentimentai, kuriuos gali sukelti skaitomas tekstas..

Ką dar norėtumėte pasakyti „MBGatvės“ skaitytojams?

Deja, vis mažiau žmonių skaito ir domisi poezija, tad būtų smagu, jei žmonės atrastų ją laiku, skaitytų, bandytų ieškoti sau artimų dalykų ir tobulėtų. Skaitymas nėra vien skaitymas, tai išraiška to, kas brangu, svarbu, artima. Reikia ieškoti, kurti ir nenustoti tobulėti.

Matą Manionį kalbino Adomas Šeduikis,

II b klasės mokinys,

2019-01-16

Talentingasis Laurynas Bertulis

Kernagio konkursas

2017 m. kovo 23 d. vaikų ir jaunimo dainavimo konkurse Vytautui Kernagiui atminti „Nenusigąsk, tai aš...“ A kategorijoje pirmą vietą laimėjo jaunasis kompozitorius, Vytauto Kernagio dainų atlikėjas I b klasės gimnazistas Laurynas Bertulis. Konkurse jis dainavo Vytauto Kernagio „Geri vyrai geria girą“ ir autorinę dainą „Reikia žmogaus“, kuriai žodžius parašė kūrybingoji IV b klasės gimnazistė Miglė Šimukonytė.

Sveikiname Lauryną, linkime kūrybinio polėkio, ištvermės ir sėkmės!

Muzikos mokytoja

Daiva Merkienė

„Tariamas ligonis“

Tikriausiai visi puikiai žino, kad mūsų gimnazijoje yra daug nuostabių jaunų aktorių. Kai kurie iš jų savo įgūdžius tobulina ir už mokyklos ribų. Šeimos teatro jaunimo trupė – tai Mykolo Biržiškos gimnazijos mokiniai: Tautvydas Gecevičius, Gabrielė Pelakauskaitė, Miglė Palkevičiūtė, Evaldas Alekna, Gerda Staškevič, Ugnė Gavelytė – bei kitų gimnazijų mokiniai: Paula Valentaitė, Elzė Vozbinaitė, Jokūbas Vaičekauskas, Matas Pakutinskas, Matas Juškaitis – pakvietė į savo spektaklį, pastatytą pagal Moljero pjesę ,,Tariamas ligonis“.
Spektaklyje tėvas (vaidina Tautvydas Gecevičius), turintis daug turtų, nori išleisti savo dukrą už daktaro sūnaus, taip pat testamente palikti visą turtą savo jaunai žmonai, kuriai tik pinigai ir terūpi. Išsiaiškinti žmonos ketinimus ir dukrų tikruosius norus jam padeda tarnaitė, kuri liepia tėvui apsimesti negyvam.
Kiekvienas vaidmuo spektakliui pridėjo tam tikrą prieskonį, o komiškos situacijos privertė ne kartą skaniai pasijuokti. Darbas atliktas profesionaliai, puikiai matomas kiekvieno aktoriaus pastangos. Didžiuojamės jaunųjų aktorių darbu ir sveikiname juos – puikus pasirodymas! Nekantriai laukiame kito šios trupės spektaklio!

Irtautė Gutauskaitė, II b klasės gimnazistė

Norbertas Pašukonis: „Tai buvo nuostabūs metai ir nieko nesigailiu“

Interviu su kadenciją baigiančiu MBG mokinių prezidentu Norbertu Pašukoniu

Prieš metus (2014 m.) laimėjai rinkimus į Mykolo Biržiškos gimnazijos mokinių prezidento postą. Kaip jauteisi, kai tave išrinko? Ar tikėjaisi laimėti?

Iš tiesų pasitikėjau savo jėgomis rinkimuose. Pergalė man nebuvo didelė staigmena, nes svarbiausia ir yra pasitikėti savimi ir tada viskas einasi gerai.

Ar įgyvendinai visus savo rinkiminius pažadus?

Būsiu atviras, pirmuosius pažadus įvykdžiau ne visus, nes žadėdamas dar nelabai supratau, ką ir kaip reikės daryti, bet tikrai tai kompensavau kitais dalykais. Vienas jų – suorganizuota naktis mokykloje. Ši iniciatyva nebuvo planuota, bet gimus idėjai mes ją plėtojome ir išėjo štai toks įdomus renginys.

Kurie pažadai žlugo? Kaip manai, kodėl?

Žadėjau mokykloje įrengti poilsio zonas su sėdėti skirtais maišais ir panašiai, bet kitiems tos zonos pasirodė nereikalingos, dėl to idėjos buvo atsisakyta.

Kaip vertini mokyklos savivaldą?

Vienas žmogus mokykloje negali padaryti nieko. Be savivaldos būčiau kaip be rankų. Esu jiems labai dėkingas.

Galbūt gailiesi ko nors iš savo prezidentavimo laikotarpio?

Ko gailiuosi, ko gailiuosi... Nieko nesigailiu! Tai buvo nuostabūs metai, per kuriuos daug ko išmokau, ir tikrai nieko nesigailiu.

Kas pastaraisiais metais buvo sunkiausia?

Labai trūko laisvo laiko. Visas laisvalaikis buvo užimtas renginių organizavimu, kita veikla, trūko laiko mokslams. Bet ne veltui sakoma – kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji. Tai tikrai pasitvirtino.

Ar išmokai ką nors nauja būdamas prezidentu?

Išmokau taupyti laiką, patobulinau viešojo kalbėjimo įgūdžius.

Ką manai apie artėjančius mokyklos prezidento rinkimus? Ko galėtum palinkėti būsimiems mokyklos prezidentams?

Linkiu turėti daug idėjų, nes jų šiame darbe tikrai prireiks. Dar linkiu drąsos, nes niekad nežinai, kaip į tave reaguos žmonės– priims maloniai ar šaipysis. Bet kuriuo atveju, manau, kad šis darbas atveria daug galimybių ir tikrai verta jas priimti.

Ką norėtumei pasakyti gimnazijos mokiniams?

Noriu palinkėti nesustoti tobulėti, kaip sakė M.L. Kingas: „Skrisk. Jei negali skristi– bėk. Jei negali bėgti – eik. Jei negali eiti – šliaužk.“ Kad ir ką bedarytumėte, nenustokite judėti į priekį, nes tik judėjimas palaiko mus gyvus.

Norbertą kalbino Urtė Deinoravičiūtė, III c klasės mokinė

Lukas Karalius: „Teatras – tai atskiras pasaulis“

Šįkart kalbinu tikriausiai daugeliui pažįstamą, matytą tokiuose spektakliuose kaip „Heroinas“, „Amerika pirtyje“ ir kt., Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos II f klasės mokinį Luką Karalių apie jo aktorinį gyvenimą.

Nuo ko prasidėjo tavo kelias į aktorystę?

Čia daug kas susiję su mano seneliu. Jis režisierius Saulius Vosylius. Nuo pat mažens mane ypatingai domino jo kūryba ir filmavimo procesas. Prieš penkerius metus jis nusprendė pratęsti savo pripažintą serialą „Giminės“. Kilo idėja į siužetą įtraukti daugiau jaunimo, kadangi tęsinys buvo filmuojamas po 20 metų. Pirmajame sezone mano rolė nebuvo itin svarbi, kadangi senelis nežinojo, ar sugebėsiu ją tinkamai atlikti, tačiau dabar jau ruošiamės trečiajam sezonui, nes pavyko sulaukti nemažos sėkmės.

Kokiame spektaklyje tau labiausiai patiko vaidinti?

Mano „karjera“ teatro studijoje prasidėjo tik praėjusiais metais, kai atėjau į Mykolo Biržiškos gimnaziją. Iš tikrųjų visi vaidmenys spektakliuose yra tikrai linksmi ir įdomūs, kadangi vaidinti tenka su vis kitais žmonėmis. Manau, kol kas man didžiausią įspūdį paliko mūsų neseniai iškeptas „Heroinas“, nes labai daug dirbome, o po premjeros visa salė plojo atsistojusi ir tai buvo pats geriausias įvertinimas.

Kokius herojus tau labiausiai patinka vaidinti ir kodėl?

Manyčiau, teigiamus, kadangi esu linksmas žmogus, kuriam nėra sunku visų akivaizdoje padaryti kažką keisto ir juokingo. Vaidindamas teigiamus, linksmus herojus jaučiuosi komfortabiliau negu atlikdamas rimtų, melancholiškų veikėjų vaidmenis. Nors gavęs „neigiamo“ veikėjo vaidmenį, tikrai neatsisakyčiau ir jo, kadangi visada esu linkęs išbandyti savo jėgas.

O ar visada norėjai tapti aktoriumi?

Iš tikrųjų aktoriaus karjera būtų linksma ir įdomi, tačiau šiuo metu vis dar manau, jog neverta to imtis. Ko gero, baigus aktorystės studijas, tektų vaidinti „juodžiausius“ vaidmenis (jeigu tokius gautum) už menkus pinigus ir neturėtum jokių perspektyvios ateities garantijų. Tačiau savo gyvenimą vis tiek planuoju sieti su kino kūryba, nes šis procesas man yra labai artimas širdžiai. Šiuo metu lankau „Skalvijos“ kino akademijos dokumentikos kursus, kuriuose mokausi kino pagrindų ateičiai.

Kas tau yra teatras?

Teatras man kol kas yra atskiras pasaulis, kuriuo domiuosi, kai nesu užsiėmęs kinu. Ten susirenka labai linksmų ir šiltų žmonių, su kuriais visada prasmingai praleidžiame laiką ir ugdome įvairius savo talentus.

Aušrinė Bieliajevaitė, IIb

To play, press and hold the enter key. To stop, release the enter key.

Interviu su gimnaziste, jaunąja daininke, dramos studijos „Žmogonai“ aktore, gimnazijos renginių vedėja, abituriente Greta Kvederaite

Dalyvavai TV projekte ,,Lietuvos balsas". Kaip sekėsi? Kokie įspūdžiai?

Ne tik dalyvavau, bet vis dar dalyvauju. Sekėsi gerai, buvau išklausyta ir įvertinta, išgirdau daug komentarų, patarimų. Pažvelgiau į save iš šalies, pamačiau, ką reikėtų patobulinti. Įspūdžių, žinoma, buvo be galo daug: nauja patirtis, nauji žmonės, nauji iššūkiai.

Ar buvo baisu dainuoti tokiai didelei auditorijai?

Niekada nevadinau to jausmo, kurį jaučiu prieš lipdama į sceną, baime. Šį kartą, kaip ir visuomet, jaučiau šiokį tokį nerimą bei jaudulį.

Kas buvo sunkiausia ruošiantis dainuoti projekte?

Daug laiko ruošimuisi iš tiesų neturiu. Per tą trumpą laiką stengiuosi įsigilinti į kiekvieną dainos natą. Sunkiausia yra surasti tinkamą dainą, kuri patiktų tiek jaunam, tiek vyresniam klausytojui. Beje, svarbu suvokti ir tai, kad neužtenka vien padainuoti pasirinktą dainą, bet dar reikia ir išsiaiškinti, ką noriu ta daina perteikti. Taigi, manau sunkiausia šiame projekte yra tinkamai pasirinkti ir dainos emocijas perteikti kiekvienam žiūrovui.

Kiek jau laiko dainuoji?

Kiek pamenu, mano pirmieji kaip solistės žingsniai į sceną buvo 8-9 metų, tačiau prieš tai dainavau chore bei ansamblyje.

Kiek per savaitę skiri laiko dainavimui?

Neįsivaizduoju savo dienos be dainavimo, todėl nesumeluosiu atsakydama, kad dainuoju kasdien.

Ar planuoji ir tolesnį savo gyvenimą sieti su muzika?

Šiuo metu svajoju apie mediciną ir tikiuosi, kad šią svajonę įgyvendinti pavyks. Na, o muziką aš dievinu, todėl manau, kad ji liks mano hobiu ir bus šalia visą gyvenimą!

Kada vėl galėsime tave išgirsti?

Išgirsti mane galite kiekvieną dieną mokyklos koridoriuose... Greitai vėl dainuosiu projekte „ Lietuvos balsas “.

Kokių patarimų pasakytum tiems, kurie dainuoja ir laukia sėkmės?

Pasitikėti savimi, būti drąsiems ir, svarbiausia, būti savimi. Taip pat reikia ir savikritikos, nes be jos mes netobulėjame. Būkite nuoširdūs ir spinduliuokite gerą emociją, nes būtent tokius žmones mėgsta klausytojai.

Kaip pasiilsi po sunkių repeticijų ar įtempto darbų grafiko?

Savo laisvą laiką stengiuosi praleisti su šeima ar išeiti kur nors su draugais. Taip pat mėgstu atsisėsti prie pianino, groti ir dainuoti tik sau...

Kas tavo artimiausias pagalbininkas? Kodėl?

Negaliu išskirti vieno žmogaus, kuris man labiausiai padeda. Galbūt pati nesu tas žmogus, kuris laukia iš kitų pagalbos, verčiau pati imuosi iniciatyvos ir tvarkau savo reikalus. Man tiesiog gera žinoti, kad visuomet yra žmonių, kuriais galiu pasitikėti ir kurie mane palaiko, o, esant būtinybei, jie man tikrai padės.

Kaip jautiesi mokydamasi MBG? Ar domiesi mokyklos aktualijomis: skaitai gimnazijos laikraštį, dalyvauji mokinių prezidento rinkimuose?

Be galo džiaugiuosi besimokydama šioje gimnazijoje. Man patinka mokyklos bendruomenė ir aplinka, tikrai jaučiuosi kaip vienoje geriausių gimnazijų, todėl nesidomėti mokyklos aktualijomis beveik neįmanoma. Pati esu mokyklos dalis, todėl matau ir domiuosi tuo, kas vyksta aplinkui.

Gretą kalbino Urtė Deinoravičiūtė, IIc

Savaime pradedu melodiją...

Interviu su I b klasės mokine Aiste Žutautaite

Aistės Žutautaitės iš Ib klasės neįmanoma neišgirsti. Ji dainuoja visur ir visada ir stebina kitus savo nuostabiu balsu. Aistė ne tik gerai dainuoja, bet ir yra labai aktyvi klasėje, mėgsta bendrauti ir neieško žodžio kišenėje. Tiems, kas jos dar nepažįsta, prašom – kviečiu susipažinti.

Daugelis jau yra girdėję, kaip tu dainuoji. Kiekvienas pasakytų, jog turi dovaną – išties gražų balsą. O kada pati supratai, jog gerai dainuoji?

Vaikystėje man teta kartojo, jog neturiu nei balso, nei klausos, kad visiškai nemoku dainuoti. Bet vėliau, kai pradinėje mokykloje reikėjo koncertuoti kartu su klase, mano mokytojos girdėjo ir sakė, kad galiu dainuoti, ir galų gale pati supratau, kad aš tikrai galiu ir man labai patinka tai daryti, todėl pradėjau lankyti būrelius ir lavinti savo balsą.

Ar tavo teta pakeitė nuomonę, dabar girdėdama tave dainuojant?

Taip, ji net kartais supyksta, kai aš pradedu dainuoti ir ji prisijungia, o aš pasakau jai, kad ji nepataiko į natą. Tada aš jai primenu tuos laikus, kai ji man sakydavo, kad neturiu klausos, ir mes saldžiai iš to pasijuokiame.

Kaip jautiesi ir reaguoji, kai žmonės tavęs paprašo jiems padainuoti?

Aš dainuoju visur ir visada, netgi kartais parduotuvėje imu dainuoti pati to nepastebėdama. Bet kai žmogus manęs paprašo būtent jam čia ir dabar padainuoti, aš sutrinku ir man pasidaro šiek tiek gėda, todėl nedrįstu to padaryti. Tačiau, kai žmogus nusisuka, aš savaime pradedu melodiją...

Kas tau yra muzika?

Muzika yra mano pomėgis, laisvalaikis. Kai žmonės manęs paklausia, ar turiu kokį hobį, aš sudvejoju, kaip atsakyti, nes hobio lyg ir neturiu, aš tiesiog mėgstu dainuoti, mano namuose niekada nebūna tylu, tad manau, kad muzika yra neatsiejama mano gyvenimo dalis.

Ar žmonės yra girdėję tavo pačios kurtą muziką, dainas? Ar pati ką nors kuri?

Pati nekuriu dainų, galbūt todėl, kas esu šiek tiek tinginė, labiau mėgstu perdainuoti kokią nors patinkančią dainą.

Kokių turi svajonių, ar esi užsibrėžusi sau kokių nors tikslų?

Šiuo metu neturiu tikslų, susijusių su muzika, nebent norėčiau išbandyti save kokiame nors televizijos projekte.

Ar mums, biržiškiečiams, tikėtis ir laukti tavo koncertų mūsų gimnazijoje?

Asmeninių koncertų, tokių, kur dainuočiau didelei auditorijai viena, manau, nebus, bent jau nesitikiu tokių. Jeigu muzikos mokytoja mane pakviestų kur nors dainuoti, tai tada, žinoma, būtų labai smagu sudalyvauti.

Aistę kalbino Irtautė Gutauskaitė, Ib

Vilius Paškevičius - EJP narys

Kartais, deja, net nepastebime, jog gimnazijoje mokosi nemažai įdomių žmonių, kurie popamokinę veiklą praleidžia daug turiningiau, nei tik naršo internete ar žaidžia kompiuterinius žaidimus. Vienas iš tokių gimnazistų – Vilius Paškevičius, III c klasės mokinys, kuris visai neseniai tapo oficialiu Europos Jaunimo Parlamento nariu. Taigi kalbiname Vilių. „Jei apie savo dalyvavimą Europos Jaunimo Parlamente pasakočiau nuo pat pradžių, tai ta pradžia būtų spalio 13 diena, kai tapau oficialiu Europos Jaunimo Parlamento (trump. - EJP) nariu. EJP yra gana įtakinga Europos jaunimo nevyriausybinė organizacija, turinti savo struktūrą ir rėmėjus. Jai gali priklausyti 16 – 29 metų asmenys. Kiek žinau, šiuo metu šiai organizacijai priklauso 39 nacionaliniai komitetai, o tai reiškia, kad dabar organizacija vienija 39 skirtingų šalių jaunimą. EJP sprendžia labai įvairias problemas. Keturioliktos nacionalinės antrankos forumo tema buvo ,,Sveikam kūne - sveika siela“, o komitetai kalbėjo apie Sirijos problemą, kibernetinį nutukimą ir apie genetiškai modifikuotus produktus. Kiekvienas nacionalinis komitetas turi savo struktūrą, taip pat sutartimi yra įsipareigojęs per metus surengti viena nacionalinę sesiją (EJP vyksta labai daug renginių – regioninės sesijos, nacionalinės, tarptautinės sesijos ir forumai, įvairūs apmokymai ir t.t). Kadangi jau užsiminiau apie sesijas, tai rugsėjo 17 – 22 dienomis pats dalyvavau pirmojoje nacionalinėje Lietuvos EJP sesijoje, iš kurios buvau deleguotas į 14 – ąjį nacionalinės atrankos forumą Estijoje, Tartu mieste, spalio 18 – 22 dienomis. Gal viskas atrodo ir labai rimtai, tačiau teko patirti ir daug linksmų akimirkų. Juokinga būna, kai pasakai savo vardą ir kiti organizacijos organai nustebę paprašo jį parašyti, nes jiems tai skamba labai sudėtingai. Užsiregistravę susipažįstame su kitais savo komiteto dalyviais (delegatų vadinamas team – buidling‘u). Žaidžiame įvairius susipažinimo žaidimus, bendraujame, sprendžiame įvairias problemas ir taip susikuriame reikiamą atmosferą darbui. Prieš sesiją kiekvienas delegatas pasirenka pagal savo pomėgius ir kompetencijas tam tikrus komitetus, į kuriuos organizatoriai ir stengiasi perkelti norinčius. Vėliau pagal komitetui skirtą temą suformuluojame problemas, galvojame sprendimo būdus. Galiausiai ateina „GA“ diena – visos sesijos ,,deimantas“. Skirtingų tipų sesijose/forumuose Generalinės Asamblėjos trukmė skiriasi, bet dažniausiai ji trunka vieną dieną. Šis renginys vyksta kokioje nors prestižinėje miesto vietoje (Vilniuje - Savivaldybės salėje, Tartu – Miesto bibliotekos didžiojoje salėje) ir yra skirtas pristatyti komitetų rezoliucijoms, joms apginti ir, žinoma, balsuoti. Iš delegatų „GA“ dieną reikalaujama oficiali apranga, o kavos ir arbatos pertraukėles stengiamasi daryti kuo prabangesnes. Galiu drąsiai pasakyti, jog šioje sesijoje puikiai praleidau laiką, bendravome su žmonėmis iš įvairių Europos šalių, diskutavome ir gavome neįkainojamos patirties“, - kalbėjo Vilius.

Laura Aliukonytė, IV b

Agota Žebrauskytė - ,,Junior Peak Time“ ekonomikos konkurso dalyvė

Agota Žebrauskytė – vienintelė Mykolo Biržiškos gimnazijos mokinė, patekusi į ,,Junior Peak Time“ ekonomikos konkursą. Gimnazistė Agota jau susiruošusi iškeliauti pagal mainų programą į Australiją ir Naująją Zelandiją. Plačiau apie konkursą ir lūkesčius, dalyvaujant mainų programoje, pasakoja pati III g klasės mokinė Agota.

,,Mane jau seniai domino ekonomika. Sužinojusi, kad vyksta ,,Junior Peak Time“ konkursas, nedvejodama užsiregistravau. Visiems panorusiems jame dalyvauti buvo atsiųstos preliminarios užduotys, kurias turėjome atlikti ir atsakymus pateikti internetu. Užduotims atlikti prireikė logikos ir netgi mikro ir makro ekonomikos žinių. Pagal šias užduotis buvo atrinkti 40 (10 – 12 klasių) mokinių, patekusių į finalą Rygoje. Nors užsiregistravusių šiame konkurse buvo 800 mokinių iš įvairių šalių: Lietuvos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos ir Indijos (buvo patekę 3 indai, tačiau jiems buvo per sudėtinga atvykti į Rygą), atliktas užduotis atsiuntė tik 100 dalyvių. Finalas vyko 3 dienas SSE (Stockholm School of Economics) Rygos universitete, tad tokia konkurso vieta leido labiau susipažinti su kaimyninės šalies sostine, universitetu, jo studentais. Netgi teko gyventi kartu su universiteto studentėmis. Dienomis vyko kviestinių svečių paskaitos, konkursinės užduotys. Iš viso buvo du individualių užduočių turai ir vienas komandinis. Jie ir lėmė viso konkurso rezultatus. Nors ir nepavyko laimėti šio konkurso, bet labai džiaugiuosi, jog turėjau galimybę susipažinti su daug protingų, panašiai mąstančių ir motyvuotų žmonių iš įvairių pasaulio šalių, taip pat patobulinti savo ekonomikos ir anglų kalbos žinias bei pajusti SSE Rygos universiteto dvasią.

Apie mainų programą jau svajoju nuo 12 metų. Mane visada traukė kitų šalių kultūros ir išbandymai. Mano tėtis buvo išvykęs į Norvegiją pagal mainų programą. Susitikimas su šeima, kuri priėmė tėtį Norvegijoje, dar labiau mane sužavėjo ir paskatino išvykti svetur metams. Pamatyti Australiją ir Naująją Zelandiją buvo viena iš mano svajonių, todėl labai apsidžiaugiau, kad radau YFU organizacijos siūlomą programą keliauti pusei metų į Australiją (mane priimanti šeima gyvena Tasmanijoje) ir į Naująją Zelandiją (čia apsistosiu Rotorua miestelyje). Per šiuos mainų programos metus norėčiau susipažinti su vietine kultūra, žmonėmis, jų kasdieniniu gyvenimu, pamatyti kuo daugiau šių salų gamtos ir nors trumpam laikui pabūti šių šalių ,,piliete“, - savo mintimis dalinosi gimnazistė Agota.