Kiekvienas iš mūsų – istorija

 

Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje sausio šešioliktą dieną susitikome su poetu, kino režisieriumi ir rašytoju Vytautu V. Landsbergiu. Buvo pristatyta naujausia autoriaus knyga „Žalčių karalienė“. Kas nuostabiausia, kad tai nebuvo paprastas knygos pristatymas. Net ne tiek apie pačią knygą buvo kalbėta, kaip apie patį kūrimo procesą. Ne knygų, o apskritai istorijų kūrimo, todėl drįsčiau šį pusantros valandos trukusį susitikimą su rašytoju vadinti labai informatyvia paskaita apie meną. Šia tema buvo paliestas knygų rašymas, filmų režisavimas, aktorių vaidinimas, net poezija. Mano manymu, tai buvo labai naudingai praleistas laikas. Pats esu parašęs trumpų kūrinėlių ir esu susidūręs su panašiomis problemomis. Į daugybę tada kilusių klausimų šis susitikimas man atsakė ir tikiu, kad mūsų mokykloje yra nemažai žmonių, kuriems šio to trūksta, kad pradėtų kurti. Todėl aš labai džiaugiuosi turėdamas progą pasidalinti įspūdžiais iš susitikimo su V. V. Landsbergiu.

 

„Mes iš prigimties visi esame labai geri melagiai. Vaikystėje meluodavau gana profesionaliai “, – tvirtina rašytojas. Šia mintimi jis pradėjo pasakoti apie vaidinimo esmę. Jis pasakoja, kaip vaikystėje meluodamas tėvams jis įsijausdavo į savo prikurtas istorijas kaip į šventai tikras. „Tu jau esi vaidmeny, tame charakteryje su netikra istorija.“ Tik įsijautus į tą „netikrąjį save“ gimsta visiškai naujas ir nepriklausomas veikėjas. Dirbtines istorijas, kurias pateikia scenarijus, reikia į save įkrauti, tai yra įsijausti į tam tikro veikėjo pasaulį. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į veikėjo praeities istoriją, dažnai anglų kalba vadinama „backstory“. Jeigu istorija prasideda Petro pabudimu, tai reikia žinoti, ką Petras veikė vakar, praeitą savaitę, mėnesį, metus ir taip toliau. Kas mane labiausiai sužavėjo kalbant apie veikėjus, tai mūsų sutampanti nuomonė apie veikėjo „tobulą netobulumą“. Kad veikėjas būtų originalus, jis negali būti tas tipinis Antikos herojus. Pasidaro dar banaliau, kai dauguma veikėjų yra herojai. Net gerieji personažai privalo turėti kokį trūkumą, dėmę savo biografijoje, net jei tai ir buvo veikėjo praeityje. Kas mėgsta meluoti, kas prisivogęs, kas turi daug fobijų, bijo būti mušamas ir panašiai. Pats rašytojas įdėjo daug pastangų, kad galėtų įsijausti į pagrindinės knygos herojės Eglės pasaulį, bet jam prireikė ir žmonos, ir rašytojos Ilonos Ežerinytės pagalbos.

 

V. V. Landsbergio organizuojamoje kino stovykloje vaikai, kurie kūrė trumpametražį partizaninio karo temos filmą, specialiai tai progai išsikasė bunkerį ir ten pernakvojo naktį, kad labiau suprastų savo kuriamus personažus. Kaip rašytojas pasakojo, bunkeriuose tamsu, todėl labai suaštrėja kiti pojūčiai. Klausa tokia stipri pasidaro, kad išsigąstama vabalų krebždėjimų, lyg tai būtų stribų puolimas. Taip jie patiria tą savotišką stresą, kurį kadaise patyrė partizanai. „Norint kažką suvaidinti, reikia iš dalies tą patirti, kad ir mažose simuliacinėse imitacijose.“ Taip pat, kai yra kuriamas vaidinimas, svarbu nemeluoti sau, nes ta pradinė istorijos sėkla kyla iš tikros istorijos, kurią net pats aktorius išgyveno, o tik po to toji sėkla yra apipinama dirbtiniu gyvenimu. Toji pradinė istorija gali būti kokia nors neteisybė, skausmas, su kuriuo gyvenime teko susidurti. Todėl rašytojas paguodžia, kad skaudžių istorijų nereikia išsižadėti, o priimti jas kaip dovanas, nes jos yra raktas į kūrybines idėjas.

Labiausiai įkvepia kitų žmonių tikros istorijos. „Niekad nesukursi nieko geriau, ką gyvenimas sukuria, o rašytojo darbas – tas istorijas nusiurbti“, – pamini rašytojas ir tuo jisai paskatina visus rašytojus kalbinti bet kokius žmones. Vaikus, senutes, girtuoklius, autobuse ar gatvėje sutiktus. Jis taip ir darė, kai studentai kino studijoje buvo paliepti visą dieną kalbinti žmones mieste ir parnešti įdomių istorijų.

Eidamas iš šio susitikimo aš pamaniau šį tą gražaus. Kiekvienas žmogus savo viduje potencialiai laiko daugybę knygų, eilių, dramų ir filmų siužetų su įvairiausiais veikėjais. Lyg kiekvienas mes būtume režisierius ar rašytojas, net jei tokiais savęs nelaikome. Net jei ir mums  mūsiškės istorijos neįdomios, jos gali būti aukso vertės atsitiktiniam mus užkalbinusiam ir smalsiam žmogeliui.

 

Adomas Šeduikis, III b klasės gimnazistas,

2020-01-16

LNB 2020-01-16
LNB 2020-01-16
LNB 2020-01-16
LNB 2020-01-16
LNB 2020-01-16
LNB 2020-01-16
1/1

Biržiškiečių kelionė į Italiją

Kelionė prasidėjo vėlyvą spalio 27-osios naktį. Iš Antakalnio pajudėjo autobusas, pilnutėlis Mykolo Biržiškos gimnazijos ir VGTU inžinerijos licėjaus mokinių ir mokytojų. Visi buvo pasiruošę patirti ką nors nauja ir praleisti rudens atostogas įdomiai ir prasmingai. Po pirmų keliolikos valandų, praleistų autobuse, važiuojant pro Lenkiją ir Čekiją, keliautojai pagaliau atvyko į pirmąjį iš aplankysimų miestų – antrąjį pagal dydį Čekijos miestą Brno. Saulei leidžiantis buvo grožėtasi Brno senamiesčiu – Šv. Jokūbo bažnyčia, Šv. Petro ir Povilo katedra ir vakariniu miesto vaizdu nuo Petrovo kalvos, ant kurios ir yra katedra. Po ekskursijos visi grįžo į viešbutį pailsėti prieš kitos dienos nuotykius. 

Antroji kelionės diena prasidėjo itin anksti – per dieną dar reikėjo nuvažiuoti daugybes kilometrų. Pakeliui į Italiją – visos kelionės tikslą – buvo aplankyta Austrijos sostinė Viena. Ten buvo apeitas į UNESCO įtrauktasis senamiestis ir apžiūrėtos Vienos pažibos – Šv. Stepono gotikinė katedra, Hofburgo rūmai ir jų parkas su garsiąja V. A. Mocarto skulptūra. Ir, nors oru negalėta džiaugtis, Viena vis vien daugeliui patiko. Kad ir kaip dar trūko laiko šiame didingame mieste, dar buvo likę šimtai kilometrų iki nakvynės vietos, tad visi, atsisveikinę su kompozitorių sostine, pajudėjo link Italijos ir važiavo visą likusią dieną.

Pagaliau išaušo labiausiai apkalbėta ir laukta diena. Tądien laukė kelionė į du žymiausius šiaurės Italijos miestus – Veroną ir Veneciją. Pirma aplankyta buvo Šekspyro apdainuota Verona. Vėlgi oras nedžiugino – kone visą laiką teko slėptis po skėčiais. Bet tai netrukdė grožėtis Džiuljetos balkonu, Veronos arena, daugybe įspūdingų aikščių, Dantės skulptūra ir Skaligero kapais.  Veronoje buvo gera, tačiau  ją gimnazistai paliko pakylėtos nuotaikos, nes Venecija, be abejonės, buvo daugumos laukiamiausias miestas. Šv. Morkaus katedra ir aikšte, Rialto ir Atodūsių tiltais, Dožų rūmais, mažomis gatvelėmis ir kanalais – viskuo buvo gėrimasi. Jaukaus vakaro, praleisto ten, turbūt nepamirš nė vienas mokinys. Po pilnos nuotykių dienos gimnazistai grįžo į žemyninę Italija laivu, tad dar gavo progą pasigrožėti naktinėmis Venecijos šviesomis.

Priešpaskutinę dieną keliauninkai pasitiko jau pavargę, tačiau dar vis norintys keliauti. Tą dieną buvo aplankyta Paduja – dar vienas įspūdingas šiaurės Italijos miestas. Jis nėra itin plačiai žinomas – dauguma prieš kelionę net nebuvo apie jį girdėję. Nepaisant to, miestas tikrai nenuvylė. Aplankyta Šv. Antano bazilika ir viena didžiausių Italijoje „Prato della Valle“ aikštė su įspūdingomis Padujai nusipelniusių žmonių skulptūromis. Dar šiek tiek paklaidžiojus po miestą, gimnazistai grįžo į autobusą ir patraukė link viešbučio Čekijoje. Didžiąją dienos dalį besigrožėdami Alpėmis, pro kurias važiuota, visi grįžo atgal į Brno.

Paskutinės kelionės dienos vėsų rytą gimnazistai aplankė Olomouco miestą Čekijos rytuose. Jis, panašiai kaip ir Paduja, nebuvo plačiai tarp keliautojų žinomas. Čia aplankyta Švč. Trejybės kolona ir pasivaikščiota po siauras, vidurio Europai būdingų siaurų spalvotų pastatų pilnas gatveles. Po ekskursijos šiame itin jaukiame mieste visi grįžo į autobusą ir pasiruošė paskutiniam šios kelionės etapui – kelionei per Lenkiją į Vilnių. Valandos autobuse neprailgo, nes visi susigalvojo daugybę įdomių veiklų. Ir nors keliautojai namo į Vilnių grįžo išvarginti, bet visi buvo kupini įspūdžių, patyrę nepakartojamų nuotykių ir susiformavę ypatingą ir nepakartojamą ryšį su kelionės draugais.

 

Greta Butkevičiūtė, I b klasės mokinė,

2019 11 16

Išvyka į Puškino muziejų

   2019 m. gruodžio 12 d., ketvirtadienį, IIe ir IIc klasių mokiniai su rusų kalbos mokytoja Ala Tichomirova lankėsi literatūriniame A. Puškino muziejuje Markučiuose. Išvyka buvo skirta paminėti poeto 220 gimimo metines. Mokiniai apsilankė buvusiame Puškino sūnaus Grigorijaus ir jo žmonos Varvaros dvaro gyvenamajame name, kuriame ir vyko pagrindinė ekskursijos dalis, taip pat šalia esančiame parke, šeimos kapinaitėse, Šv. Varvaros koplyčioje. Ekskursijoje, padedami gidės, gimnazistai domėjosi ne tik apie Puškino kaip poeto gyvenimą, tačiau ir to meto valdžios santykį su valstiečiais. Mokiniai  išgirstas temas apie poeto kūrybą gilino klausydami įdomių istorijų apie neįprastą rašytojo gyvenimą, šeimą, santykius su moterimis, griežta Rusijos valdžia.  

  Ekskursijos aplinka buvo užburianti: išlikę įvairūs senoviniai piešiniai, paveikslai, baldai supo visąlaik. Muziejuje nedaug kas pakeista: nuo stiklinių indaujų, pripildytų indais, iki žibalinių lempų, kuriose dega elektrinės lemputės. Gimnazistai iš muziejaus išėjo giliau pažinę Puškino kūrybą ir gyvenimą, įkvėpti kurti.

Matas Grigalaitis, II c klasės gimnazistas,

2019-12-31

Puskino_muziejus_2020.jpg
it5
it8
it4
it2
it1
it3
1/1

M. Mažvydo bibliotekoje eksponuojami gimnazijos mokinių darbai    

 

Lapkričio 8 dieną Nacionalinėje  Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko piešinių konkurso ,,Knygų namų šviesa. Nacionalinei bibliotekai – 100‘‘ laureatų apdovanojimai ir parodos atidarymas. Iš beveik 500 konkursui pateiktų darbų vertinimo komisija atrinko 15 nugalėtojų ir 60 kūrinių parodai, į kurią pateko ir 4 mūsų gimnazijos mokinių darbai.  Jaunuosius kūrėjus pasveikino Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas. Apdovanojimų ceremoniją pagyvino nuotaikingas ,,Teatriuko“ aktorių pasirodymas. Po renginio visi parodos dalyviai galėjo pasivaišinti ir dalyvauti ekskursijoje, kurioje  artimiau susipažino su Nacionalinės bibliotekos istorija,  pastato erdvėmis ir archyvais, parodomis.

Kviečiu visus aplankyti Martyno Mažvydo biblioteką, pamatyti piešinių parodą  „Verba volant, scripta manent: iš Nacionalinės bibliotekos lobyno“, kurioje lankytojams pristatomi reti leidiniai - knygos, rankraščiai, žemėlapiai, fotografijos, natos, šelako plokštelės.

Junda Rajeckaitė II d

2019-11-12

Nuotraukos parodos organizatorių

I
III
II
1/1

Lietuvos mokinių mokslinėje konferencijoje „PUŠKINAS – 220“

 

    2019 metų spalio 18 dieną Vilniaus nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusioje Lietuvos mokinių mokslinėje konferencijoje „PUŠKINAS – 220“, skirtoje paminėti 220-ąsias A. Puškino gimimo metines, dalyvavo Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos Ie klasės mokiniai Jekaterina Porchun ir Valentin Golubajev. Konferencija buvo rengiama siekiant puoselėti kultūrinę atmintį, skatinti mokinius plačiau domėtis XIX a. rusų literatūra, poeto Aleksandro Puškino asmenybe, jo kūryba, lavinti mokinių kūrybinius gebėjimus, mokėjimą tyrinėti istorinę medžiagą, literatūrą, kalbą, asmenybių biografiją naudojantis moksline literatūra, spauda, šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis. Konferencijos programa buvo sudaryta iš trijų dalių: dalyvių registracijos ir sveikinimo žodžio, mokinių pranešimų bei ekskursijos po Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Mokytojos Alos Tichomirovos paskatinti ir padedami mūsų gimnazijos mokiniai parengė informatyvų ir visus konferencijos dalyvius sudominusį pranešimą tema ,,A. PUŠKINO ATMINTIES PĖDSAKAI VISAME PASAULYJE”. Pranešėjų pristatymus konferencijoje vertino literatūrinio A. Puškino muziejaus organizacinis komitetas pagal šiuos kriterijus: informatyvumą, originalumą, aktualumą. Mūsų gimnazijos mokiniai gavo aukščiausius įvertinimus. Jekaterina Porchun ir Valentin Golubajev buvo apdovanoti diplomais ir atminimo dovanomis už puikų pranešimą bei sulaukė organizacinio komiteto pagyrimų už domėjimąsi A. Puškino gyvenimu, kūryba bei tikslingu žinių pristatymu auditorijai.

 

Straipsnį parengė

Evelina Šimelevičiūtė ir Nerija Sedleckaitė (IVe klasė)

2019-11-12

20191018
1/1