Įpėdink į aukščiausias Lietuvos viršūnes

Vėsų ir lietingą spalio šeštadienį trisdešimt šeši keliauti išsiilgę mokiniai patraukė į Dzūkiją. Ten mūsų nekantriai laukė aukščiausios Lietuvos viršukalnės – Aukštojo kalnas, Kruopynės (Žybartonių) kalva ir Juozapinė. Vos tik atvykę leidomės ieškoti Aukštojo kalno, kuris jau 15 metų yra tituluojamas aukščiausiu Lietuvoje. Ten turėjome garbės sutikti žymiausius Lietuvos keliautojus bei geografus. Pagerbėme Aukštojo atradėją Rimantą Krupicką, klausėmės žymiųjų keliautojų Vlado Vitkausko ir Algimanto Jucevičiaus pasakojimų bei atsiminimų. Taip pat tą dieną ant šio kalno buvo atidengta atminimo lenta Rimantui Krupickui atminti. Nors oras mūsų ir nelepino, tai nesutrukdė džiaugtis renginiu ir netgi šokti aplink aukurą. Po renginio užsukome bei įsiamžinome prie akmens karaliui Mindaugui šalia Juozapinės kalvos ir leidomės ieškoti antros aukščiausios Lietuvos kalvos – Kruopynės. Dzūkijoje vyrauja savita gamta: didelės girios, smėlėtos ir nederlingos dirvos, pelkės. Šio žygio metu tuo įsitikinti galėjome ir mes patys. Link Kruopynės žygiavome ir keliu, ir bekele, ir miškais, ir laukais. Išsitraukę iš kuprinių Vyčius bei Trispalves, įsiamžinę viršukalnėje, sėdome į autobusą ir išvažiavome į savo nakvynės vietą didžiausiame Lietuvos kaime – Marcinkonyse. Įsikūrę ir šiek tiek atsipūtę Dzūkijos nacionalinio parko gamtos mokykloje, leidomės į naktinį pasivaikščiojimą. Pabuvojome atvirai pustomoje žemyninėje Gaidžio kopoje, pasišviesdami grožėjomės naktine aukštapelke, vadinama Meškos šikna. Per visą turiningai ir įdomiai praleistą dieną nužingsniavome apie dvidešimt septynis kilometrus.

Kitą dieną, atgavę jėgas, iškeliavome Druskininkų link. Pramankštinę šiek tiek maudžiančias kojas, įlipome į netoli Druskininkų esantį Puvočių apžvalgos bokštą. Gėrėjomės ir negalėjome patikėti bekraščių Dzūkijos girių grožiu. Iškart po to mūsų laukė orientaciniai pasivaikščiojimai Druskininkuose. Pasiskirstę į komandas po šešis, atlikome mums siunčiamas užduotis, fotografavomės prie įvairių lankytinų objektų ir gėrėjomės Druskininkų grožiu. Atlikdami užduotis ne tik daug sužinojome apie miesto istoriją, tačiau ir apie žymius čia gyvenusius žmones. Saulėtą sekmadienio rytą Druskininkuose nuėjome apie 8 kilometrus, pamankštinome ne tik kojas, bet ir smegenis. Pabuvoję Druskininkuose, leidomės Merkinės link. Užlipome į Merkinės piliakalnį, nuo kurio atsiveria stulbinantis vaizdas į Nemuno ir Merkio santaką. Paskutinis, tačiau tikrai ne prasčiausias mūsų aplankytas objektas buvo Merkinės apžvalgos bokštas, suprojektuotas taip, kad tarsi ištirptų pušyne. Bokšto aikštelės primena pušų lajas, o laiptai vingiuoja lyg miško takelis, vesdamas lankytoją aukštyn. Nuo šio bokšto viršaus atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į Merkio slėnio pievas, Merkinės miestelį ir didingas pušų viršūnes.

Nors šis žygis ir nebuvo pats sunkiausias bei nepasižymėjo nueitų kilometrų skaičiumi, tačiau šį savaitgalį netrūko geros nuotaikos ir juoko. Su savimi namo parsivežėme ne tik daugybę įspūdžių, bet ir naujų žinių bagažą, o dabar su nekantrumu laukiame naujų kelionių!

 

Anelė Mickevičiūtė, II a klasės gimnazistė,

2020 m. spalis

2020-10-24 Ant aukščiausios Lietuvos vietos, Aukštojo kalvos
Ant aukščiausios Lietuvos vietos, Aukštojo kalvos su garsiais keliautojais V. Vitkausku, A. Juceviči
Ant antros pagal aukštumą Lietuvos vietos, Kruopynės kalvos
Ant trečios pagal aukštumą Lietuvos vietos, Juozapinės kalvos
2020-10-24 Naktinis žygis po Marcinkonių apylinkes
2020-10-25 Ant Merkinės apžvalgos bokšto
Kertam kampą per bekelę
1/1

Pavasarinis žygis po Lietuvos Sibirą

2019-04-23–26

  Manau, visi yra girdėję apie Daliaus Pranculio MBG keliautojų klubo „Kertam kampą“ žygius. Šio pavasario atostogų kelias dienas nedidelė grupelė gimnazistų praleido žygyje Ignalinos mieste, Guntauninkų kaimelyje.

Antradienį popiet atvykome į „Kertam Kampą“ keliautojų namus. Tvarkėmės, šlavėm, siurbliavom – ruošėm namus ateinančioms dienoms. Vakarop susėdome prie laužo ir ragavom keliautojų košę, gamintą ant laužo liepsnų. Saulė iš lėto leidosi laukuose, mes valgėm, kalbėjom, dainavom.

Trečiadienio rytą kėlėmės pilni jėgų – laukia ilgas žygis po pievas, miškus bei pelkes. Praustis reikėjo paeiti iki šulinio, kuris buvo šiek tiek toliau nei mūsų namelis. Iš tiesų tokiomis sąlygomis praustis, valytis dantis yra prabanga – matai, kaip saulė teka ir apšviečia miškus, laukai paskendę rūke, jauti, girdi visišką ramybę ir kelių paukščių čiulbėjimą. Mes negalėjome ten ilgai užtrukti, todėl greitai susiruošę ir pavalgę išėjome. Diena buvo ypatingai graži – šilta, debesėlių nematyti. Iš pradžių ėjome vieškeliu, aplankėme kelis bunkerius, o vėliau prasidėjo tikrasis žygis – ėjom per tankius mišus, lipom per upelius, kojos sušlapo nuo pelkių, pievose saulė plieskė lyg dykumoje.

Į keliautojų namus sugrįžome popiet, nuėję 22 kilometrus, pavargę, išalkę, bet su gerais įspūdžiais. Šiek tiek pailsėję sužinojome, jog šiąnakt eisime į dar vieną – naktinį – žygį. Saulei besileidžiant nusprendėme išsimaudyti upelyje. Oras vakarop vėso, vanduo buvo šaltokas, bet tai nesutrukdė mums pasidžiaugti gaiviu upeliu.

Į žygį išėjome vienuoliktą vakaro. Iš pradžių buvo neįprasta eiti naktį, kai negali pasigrožėti vaizdais, bet greitai apsipratome. Naktiniame žygyje nužingsniavome 12 kilometrų.

Grįžome antrą valandą nakties. Buvome tokie pavargę, jog net nesiprausę, nevalgę griuvome ant savo miegmaišių ir per kelias minutes užmigome.

Atsibudome apie dešimtą valandą ryto. Autobusas išvažiuoja vidurdienį, todėl suskubom ruoštis, tvarkytis, dėtis daiktus. Taip ir baigėsi mūsų pavasarinis žygis. Buvome pavargę, bet laimingi.

Kornelija Jakštaitė,

I a klasės gimnazistė,

2019-05-06

pavasarinis zygis 2019 (2)
pavasarinis zygis 2019
1/1

Baidarių nuotykis sekliojoje Širvintoje

 

  Įpusėjus gegužės mėnesiui, gimnazijos keliautojai susiruošė į baidarių žygį Širvintos upe. Oras pasitaikė kaip niekad geras: giedras dangus ir švytinti saulė džiugino mus abi žygio dienas. Esant tokiam orui nebuvo pernelyg sunku pajausti tikrąjį džiaugsmą keliauti, ypač kai susirinko tokia šauni kompanija.

  Žygio baidarėmis su nekantrumu laukia kiekvienas patyręs keliautojų klubo narys. Ne išimtis buvo ir šis, nes ankstyvą šeštadienio rytą visi punktualiai susirinko ir buvo pasiruošę išvykti į gamtą palikdami visas miesto dulkes bei mokyklinius rūpesčius. Prie starto vietos atvykome gana greitai ir jau netrukus pradėjome nuotykį. Per visą kelionę buvo galima matyti, kad Širvinta yra sekli upė, tačiau tikrai nenuobodi: kelyje buvo daug gamtos kliūčių, bebrų užtvankų, didžiulių akmenų. Pastarieji labiausiai kišo koją baidarės gale sėdintiems vairuotojams, kurie turėjo slalomu išplaukti iš sunkios situacijos. Pasitaikydavo vietų, kur upės srovė natūraliai suplukdė akmenų krūvas, todėl susidarė slenksčiai, per kuriuos plaukti vienu metu yra baugu ir linksma, nes nesinori suslaužyti baidarės, bet ir gera atsikvėpti nuo ilgalaikio irklavimo ir leisti srovei atlikti darbą. Plaukimas baidarėmis tikrai nėra lenktynės, tad jei kuris nors ekipažas užstrikdavo nuvirtusių medžių apsuptyje, aplinkiniai padėdavo išsikapanoti parodydami savo džentelmeniškumą. Pirmosios dienos plaukimui einant į pabaigą už kiekvieno posūkio pradėta dairytis KK vėliavos, kuri signalizavo stovyklavietės vietą. Stovyklavietėje mūsų laukė vandens pramogos: kaimiška pirtis, karšto vandens kubilas. Buvo ir tokių, kurie nepabūgo dar šaltoko upės vandens, kaip tik po pirties buvo labai malonu įšokti į ledinį vandenį. Griaustinį šiais metais jau girdėjome, tai ženklas, kad jau buvo galima maudytis seklioje Širvintoje. Kai buvo pastatytos visos palapinės ir visi nusiprausė, laukė tradicinė mokytojo virta grikių košė. Dar kiek pavakaroję prie laužo ruošiamės kristi į savus miegmaišius nakvynei gamtoje. Antroji žygio diena nedaug kuo skyrėsi nuo pirmosios irklavimo atžvilgiu: akmenuota Širvinta neleido atsipūsti nei gale, nei priekyje sėdintiems. Popietę buvo galima matyti, kad upė platėja, tai rodo, kad greitai bus pasiekta ilgiausia Lietuvos vidinė upė – Šventoji. Taip ir įvyko. Baigus plaukimą ir išlipus į krantą žygis dar nesibaigė– prieš sėdant į autobusiukus teko patiems išsiplauti baidares, nes jose prisikaupė smėlio, purvo.

  Šį žygį bus galima prisiminti dėl nuostabaus oro. Tiesa, pirmadienį grįžus į mokyklą iš karto buvo galima atskirti keliautojus, nes visi buvo pasvilinti pavasariškos saulelės. Turbūt ne vienas sėdėdamas suoluose jautė, kad vis dar plūduriuoja vandenyje. Štai kodėl keliaujame – norisi parsivežti tuos vaizdus, kvapus, pojūčius, kad jie išliktų ir skaidrintų kiekvieno kasdienybę.

 

II b klasės gimnazistas Vytautas Miškinis

2019-05-27

2019-05-18
2019-05-18
2019-05-18
2019-05-18
1/1

Bunda jau Baltija!

Kovo 16 diena, 6.00 val. ryto. Pilnas keliautojų autobusas pajudėjo nuo Vilniaus spaudos rūmų.  Keliautojų klubas ,,Kertam kampą“ išvyko į žygį ,,Bunda jau Baltija“! Visi apsimiegoję, bet nusiteikę entuziastingai ir pasiruošę kelionei. Po penkias valandas trukusios kelionės išlipome Latvijoje esančiame Papės pajūryje. Tuo metu vienintelės mintys, besisukančios galvoje, buvo tokios: ,,Kodėl taip šalta?“, ,,Koks beprotiškas vėjas!“ ,,Kaip mes įveiksime 19 kilometrų tokiu oru?“  Kiek galėdami stengėmės jas nuvyti šalin ir džiaugtis kiekviena žygio akimirka! O džiaugtis buvo kuo – Papės paplūdimio reljefas keičiasi kas kilometrą: tai auksinis smėliukas, tai akmenų kalvelės, laukinė gamta. Ir visiška ramybė! Pakeliui, eidami pajūriu, pamatėme Latvijos ir Lietuvos sieną, Būtingės naftos terminalą, perbridome ne vieną upelį. Galiausiai pirmąją kelionės dieną vainikavo pasiektas tikslas – Palangos tiltas ir biologijos mokytojos Linos maudynės jūroje! Pasiekę viešbutį buvome labai pavargę, bet laimingi, jautėmės stiprūs. Juk ne kiekvienas įveiktų 20 kilometrų tokiomis oro sąlygomis! Kitą rytą susikrovėme daiktus, palikome viešbutį ir keliavome toliau. Galutinė mūsų stotelė buvo Olando kepurė, esanti Baltijos jūros pakrantėje, netoli Karklės. Šią kelionės dieną oras buvo mums negailestingas. Atšiaurus vėjas pūtė į veidus, lietus skverbėsi į striukes, o jūros bangos virto viena ant kitos. Bet net ir tai neatėmė visų noro pasiekti tikslą, juk jau įveikėme tiek daug! Apsidairius aplink, buvo matyti didelės ir stačios pakrantės, retsykiais pasitaikantys namukai, dideli, įvairiaspalviai akmenys, išmesti jūros lauk. Turėjome mokytojo paskirtą užduotį – antrąją kelionės dieną rasti po gražų akmenį, todėl kiekviena akmenuota vieta buvo savaip ypatinga. Po 16 įveiktų kilometrų kai kurie atpažino vietą, kurioje esame. Taip, tai buvo Olando kepurė! Įsivaizduokite, kokie laimingi ir motyvuoti buvome, kai žinojome, kad tikslas čia pat. Paspartinome žingsnį ir štai mes čia, ant stataus skardžio, ir kvapą gniaužiantis vaizdas! Įsiamžinome nuotraukoje, pailsėjome ir keliavome link autobuso. Kelionė namo buvo rami ir lengva. Visi ilsėjosi, miegojo, kai kurie galvojo apie praėjusią kelionę, kiti didžiavosi savo valia, o treti... Treti galvojo apie rytoj laukiančius kontrolinius darbus.

Ie klasės gimnazistė Simona Vercinkevičiūtė

2019-03-18

64 km ir Sirvėtos regioninis parkas

 

   Lapkričio 23 dieną MBG keliautojų klubo ,,Kertam kampą“ nariai išvyko į trijų dienų žygį Sirvėtos regioniniame parke.

Pirmąją dieną, penktadienį, 16.45 val. išvykome traukiniu iš Vilniaus į Švenčionėlius. Atvykę pradėjome eiti link Šventos miestelio – ten, kur apsistojome nakvynėms. Šventą priėjome tik vidurnaktį ir buvome nužygiavę net 20 kilometrų. 

   Antrąją dieną atsikėlėme 8.30 val. ryto, papusryčiavome labai skanios mokinių gamintos košės, o po valandos jau pradėjome savo žygį. Šeštadienį teko viešėti Sirvėtos regioninio parko lankytojų centre, aplankėme baltų mitologinį pažintinį taką. Taip pat išvydome ir Lino verdenės šaltinį bei užkopėme į apžvalgos bokštą. Į Šventos miestelį grįžome 19.00 val. nuėję 23 kilometrus. 

  Paskutinę dieną pėsčiomis grįžome į Švenčionėlių geležinkelio stotį ir 17.00 val. išvykome namo į Vilnių.

   Šis žygis buvo be galo linksmas, motyvuojantis ir įdomus, esu labai laiminga atradusi šią keliautojų veiklą. Nors kelionėje teko ir sušlapti, ir sušalti, tačiau užsimezgusi graži draugystė tarp mokytojo ir mokinių visą tai atpirko. Taip pat šis žygis užgrūdino tiek emociškai, tiek fiziškai, juk teko nueiti 64 kilometrus!

 

Saulė Baškytė,

I d klasės gimnazistė,

2018-11-27

2018-11-23
2018-11-23
2018-11-23
2018-11-23
2018-11-23

   Kaip žinote, o galbūt tik sužinosite, keliautojų klubas „Kertam kampą“ kas mėnesį rengia po žygį į įvairius Lietuvos ir užsienio gamtos kampelius. Spalio 12- 15 dienomis keliautojai lankėsi Tatrų kalnuose, Štrbske Pleso miestelyje.

  Ketvirtadienio vakarą, visi susėdę į autobusą, leidomės į 17 valandų trukusią kelionę. Tačiau laikas tikrai neprailgo, kadangi bendravome tarpusavyje, o ir išsimiegoti reikėjo – juk kitą dieną, penktadienį, turėjome kopti į 1800 m aukščio kalną. Nuvykę į viešbutį, turėjome pusvalandį susiruošti, užsidėti kuprines ant pečių ir leistis į ilgai lauktą žygį. Oras buvo lyg užsakytas – saulėtas ir šiltas. Ėjome akmenuotais takeliais, pakeliui sustodami pailsėti ir pasigrožėti mums neįprasta Slovakijos gamta. Prieš kopdami į kalną stabtelėjome kalno papėdėje esančioje valgykloje, kurioje galėjome papietauti. Viršūkalnėje švilpė stiprus, iš kojų verčiantis vėjas. Pasigrožėję, įsiamžinę, užkandę ir atgavę kvapą, leidomės žemyn. Grįždami aplankėme simbolines kapinaites. Tądien įveikėme 16 kilometrų.

  Grįžę vakare, turėjome laisvo laiko, galėjome aplankyti Štrbske Pleso miestelį. Pasivaikščiojome, paragavome Slovakiškų patiekalų, apžiūrėjome suvenyrus. Vėliau vakare kalbėjomės, žaidėme ir ruošėmės antrai žygio dienai.

  Atsikėlę anksti ryte puikios nuotaikos, tęsėme savo žygį. Tądien lipome į statesnę ir aukštesnę Predne Solisko viršukalnę, kurios aukštis – 2093m. Čia vėjas buvo daug mažesnis, taigi buvo įmanoma čia praleisti daugiau laiko, nusifotografuoti. Čia nukeliavome dar apie 11 kilometrų.

   Paržygiavę atgal į viešbutį, susikrovėme daiktus į autobusą ir leidomės į kelionę namo, kuri šįkart truko trumpiau – 15 valandų.

  Grįžome kupini gerų emocijų, daugybės prisiminimų ir dar didesnio noro keliauti.

 

Aistė Matulevičiūtė, I b klasės gimnazistė,

2017-10-15

Keliautojų klubas Slovakijos Tatruose

Slovakijos Tatrai 2017-10-14
Slovakijos Tatrai 2017-10-14
Slovakijos Tatrai 2017-10-14
Slovakijos Tatrai 2017-10-14
Slovakijos Tatrai 2017-10-14
Slovakijos Tatrai 2017-10-14
Slovakijos Tatrai 2017-10-14
Slovakijos Tatrai 2017-10-14
Slovakijos Tatrai 2017-10-14
Slovakijos Tatrai 2017-10-14
Slovakijos Tatrai 2017-10-14
Slovakijos Tatrai 2017-10-14

Pelkės vidurys ir buvo ta akimirka

Labai tingėjau krautis kuprinę žygiui. Atidėliojau paskutinei minutei, todėl pamiršau puodelį ir vilnones kojines.

Mašinų stovėjimo aikštelė, kur turėjome susitikti su kitais žygiuotojais, prisiminimuose atrodo kaip plynas pilkas laukas. Autobusas taip pat didelis, jame, kaip amžinas žygių simbolis, vairuotojas Juozas. Ilga kelionė, vientisas, bet ramus šurmulys, palaipsniui temstantis dangus, viskas taip, kaip turi būti kelionėje autobusu.

Atvažiavome ir įsikūrėme. Vienuoliktą nakties, atsispyrę nuo šilto slenksčio, išžygiavome. Oras buvo kaip drungnas vanduo, malonus ir gaivinantis. Mes dar nepavargę. Kažkas juokiasi, kažkas klykauja, mus tildo, kad aplinkiniai neužsiundytų ant mūsų šunų. Labai malonu pagauti žygio ritmą, atrodo, kad kūnas persijungia į nuolatinio ėjimo būseną. Einame pro geltonai nuo gatvės žibintų švytintį miestelio centrą, medinę bažnyčią, kurios bokštų kryžiai slepiasi juodame danguje. Slenkame pro mažas kapines už bažnyčios, ant kalnelio. Dega tik pora žvakučių. Kuo toliau, tuo mažiau namų. Mažiau ir šviesių langų, kelias prastėja. Po dviejų valandų jau buvome ramesni. Dar nepavargę, bet ramesni. Sustodavome pailsėti begalinėse pievose. Naktis buvo tamsi kaip žiemą, o laikas tarsi sustojęs, bet visai jauku. Gaivus vėjas kedena plaukus, kažkas tyliai kalba. Slenkame vienas  už kito, kojos eina automatiškai.

Apie antrą valandą nakties pajutau, kad man iš tikrųjų reikalingas miegas. Aš pirmą kartą gyvenime ėjau miegodama. Prisiekiu, tai reikia patirti gyvenime. Jei kažkas dar neišgirdo: einu ir miegu. Vienu metu. Ir, stebėtina, bet į jokį griovį nenugarmėjau. Dabar atrodo juokinga, bet tada buvau rimtai sunerimusi, ar tai, kas vyksta, yra normalu, ar aš tuoj numirsiu ir pan. Tuomet buvau priversta nubusti. Mes pasukome į pelkę (vėliau sužinojome, kad ji septinių metrų gylio). Vienintelis kelias per ją – dvi sutrūnijusios lentos. Miegai kaipmat išsilakstė. Ėjome toli vienas nuo kito, lentos nepatikimai girgždėjo, tarpais buvo apsemtos vandens. Akimirksniu patikėjau laumėmis, kaukais ir pelkiniais. Tolumoje kaip koks žvaigždžių takas nuo vandens atsispindėjo bendražygių ciklopai. Tamsa, pelkės žolių kvapas, siauras takas, ciklopų žiburėliai, laumės ir  žolynai po žaliu pelkyno vandeniu. Elzė, viena iš žygiuotojų, pasakojo, kad iš didelių įvykių mes prisimename tik svarbiausią akimirką. Manau, kad pelkės vidurys ir buvo ta akimirka.

Iki aušros nieko neprisimenu, nes miegojau. Taip, eidama, o ką? Energija grįžo kartu su saule. Pagaliau matėme, kur einame.  Įkopėme į Pilies kalno piliakalnį, pamatėme apylinkes. Tada pajutau, kad ėjau visą naktį, todėl pradėjo skaudėti kojas. Lipome į kalvas, bridome per arimą, žemė lipo prie batų, o šie panašėjo į plytas. Tai buvo sunkioji žygio dalis, finalas. Dešimtą valandą ryto, pralenkę kelis  kaimus, išėjome ant plento. Dar bandėme pasivalyti batus griovyje užsilikusiame sniege, bet vairuotojas Juozas vis tiek krypavo galva, pamatęs mus tokius purvinus autobuso salone.

Grįžusi į Gamtos Mokyklą, kurioje buvome apsistoję, sugebėjau tik įlįsti į minkštas kelnes ir pamiegoti šešias valandas. Ištvermingieji, kurie dar turėjo jėgų, valgė grikius. Kai atsikėliau, jau buvo vakarienė – avinžirniai. Daugelis žygiuotojų vaikščiojo kaip robotukai – neištiesdami kojų. Prieš miegą dar aplankėme Varnių regioninio parko lankytojų centrą. Mums nuostabiai papasakojo apie regioninio parko gyvūnus, paukščius ir augalus. Sužinojome apie pelkėse esančias kūlgrindas, piliakalnius ir laumių legendas.

Kitą rytą jautėmės beveik kaip nauji. Dienos žygį vedė regioninio parko reindžerė. Ėjome pro skroblų mišką, lipome į Pilėnų piliakalnį ir visur sulaukdavom įdomiausių pasakojimų ir vietinių sakmių. Apie tai, kad būtent po šiuo kalnu gyveno laumės, o čia, kur dabar stovime, įvyko Pilėnų tragedija. Žygis nebuvo sunkus ar ilgas, bet reindžerės pasakojimai tarsi suteikė veidą visai Žemaitijai.

Sekmadienį vakare vėl pagavau save stovinčią toje pilkoje ir labai didelėje mašinų stovėjimo aikštelėje. Atrodė, kad nuo penktadienio praėjo savaitė ar mėnuo, bet ne dvi dienos. Jau tada žinojau, kad patyriau savaitgalį, kurio nepamiršiu.

Šarūnė Nečiūnaitė,

I b klasės gimnazistė,

2017-04-26

Pirmyn į pelkes!

15874836_10154901952112250_309619787034441316_o
15874836_10154901952112250_309619787034441316_o

Keliautojų klubas atidarė žiemos sezoną! Ir ne bet kur, o pas kaimynus estus, Somos nacionaliniame parke. Keturiasdešimt dviem keliautojams sausio 2-4 dienomis savo kojomis teko išminti žmogaus nepaliestus parko takelius, klampoti per šlapynių plotus, pelkėtus miškus ir pievas, teko patirti stingdantį vėją ir šaltį! Bet apie viską iš pradžių.

Pirmąją dieną po 8 valandų kelionės atvykome į Somos nacionalinį, mus pasitiko estas Algis, juokais vadinamas „Kertam Kampą“ ambasadoriumi Estijoje. Algis puikiai pažįsta pelkėtas vietoves, o, be to, kalba lietuviškai, taigi buvo puikus vedlys ir pagalbininkas. Pirmąją dieną spaudžiant šaltukui žingsniavome sunkius 26 kilometrus. Žiema, apdengusi žemę plonu sniego sluoksniu, dar nespėjo užtraukti pelkių ledu, todėl kelią dažnai užtverdavo didesnes balos, šlapynės, per jas statėme savadarbius tiltus, klausėme patyrusių žygeivių patarimų, nes įmerkęs batus į vieną tokių galėjai puikiai pajusti šiaurinį šaltį ir drebulį.  Stengėmės vienas kitam padėti – paduoti ranką, perspėti, priminti apsižvalgyti aplink. Nepaisydami sunkių ir varginančių kliūčių gėrėjomės nuostabiais vaizdais – pakelėje raudonuojančių putino uogų, netoliese telkšančių ežerėlių, už jų – sniegu apdengtų spygliuočių viršūnių. Pirmosios dienos žygiui einant į pabaigą iš žemapelkės įžengėme į aukštapelkę – vaizdas tiesiog užgniaužė kvapą – aukštapelkės žemė padengta snaigėmis, mažytės, bet šimtmečius skaičiuojančios pušys, švelnus gailų aromatas ir per apniukusį dangų besiskverbiantys vakarinės saulės spinduliai. Šie vaizdai padėjo mums įveikti paskutinius kilometrus ir pergalingai įžengti pro šiltas, svetingos sodybos duris.

Kiekvienas keliautojas patvirtins, kad pirmoji klampynių diena atėmė labai daug jėgų, dėl to antrąją dieną su apmažėjusiu būriu nusprendėme pailsėti – pasivaikščiojome netoli nacionalinio parko lankytojų centro esančiu 2 kilometrų pėsčiųjų taku, maloniai priimti lankytojų centre pažiūrėjome filmuką apie parką ir įsitikinome šių apylinkių gamtinių ir kultūrinių turtų gausa. Pabaigoje vaizdingu maršrutu žygiavome 4,8 kilometrų ilgio pėsčiųjų taku. Nors šią dieną nuėjome nedaug, tačiau galėjome pajusti vis labiau kaulus stingdantį šaltį, taigi džiaugėmės grįžę į estiškus namus, kuriuose galėjome sušilti, pailsėti, susipažinti ir kartu jaukiai praleisti likusį vakarą.

Trečioji diena pasitiko mus su nuostabia virš miškų ir kaimų kylančia saule, jos spinduliai nudažė dangų rausva spalva, po kojomis čežantis sniegas spindėjo ir žėrėjo, o pustomi vėjo snaigių būriai sukosi ir bangavo mūsų minamu keliu, atrodo, galėjai gerte gerti gryną orą ir gėrėtis  spindinčios žiemos vaizdais. Taip, saulės šildomi, įveikėme paskutinius 18 kilometrų, daugiausia jų driekėsi dideliais laukų keliais, mažesnius kelius mynėme per jau užšalusias pelkes, kurios driekėsi palei ižu apdengtą upę. Sušalę, bet laimingi, susiradę naujų draugų, patyrę įvairių įspūdžių atsisveikinome su nuostabiu Somos nacionaliniu parku ir autobusu patraukėme namo.

 

Elzė Buslavičiūtė, II a klasės gimnazistė, 2017-01-10

 

 

Šį kartą žygyje keliavo nemažai klubo „pirmokų“, savo ištvermę ir stiprybę išbandančių pirmą kartą. Štai keletas jų atsiliepimų apie žygį:

 

Po pirmojo savo žygio, kuris buvo maloniai sunkus, džiaugiuosi priklausanti „Kertam kampą“ keliautojų klubui. Niekada nebuvau pagalvojusi, kad sugebėsiu įveikti pakankamai didelį atstumą pėsčiomis. Atsirado daugiau noro žygiuoti, atrasti ką nors naujo, pažinti.

Fausta Žukaitė  (antrokė)

 

Gyvenime nebuvau tokia šlapia. Ir kai draugai paklausia, kaip sekėsi žygyje, pasakau: apsiauk batus, įlipk į vandenį, kad apsemtų iki kelių, ir eik esant neigiamai temperatūrai lauke. Bet labai patiko!

Justė Namiejūnaitė, Ia

 

Šis žygis man buvo tikras išbandymas. Jis buvo pilnas emocijų, džiaugsmo, bet ir iššūkių. Vaizdai buvo nerealūs, jie net atpirko visą tą šaltį ir sunkumus, kuriuos teko patirti. Žygio pabaigoje pykau, kad ėjau, geriau būčiau sėdėjusi šiltai namuose, bet, grįžusi namo, kitą dieną supratau, kad žygis man buvo labai naudingas, ir kiek aš būčiau praradusi, jei būčiau į jį nenuėjusi. Supratau, kad jeigu save nuteiksi, kad šalta ir skauda kojas, tai taip ir bus, bet jei tik pagalvosi apie kažką malonaus, iškart pasidarys geriau. Eidamas į žygius žmogus išmoksta dirbti komandoje, padėti draugams ir šiaip gyvenime reikalingų dalykų. Nuostabi aplinka, nerealūs vadovai ir klubo nariai, ko gi daugiau reikia šaltą žiemos dieną!

Urtė Venclovaitė, IIa

 

Tai buvo mano pirmasis žygis su ,,Kertam kampą" komanda. Prieš kelionę šiek tiek nerimavau, ar pavyks įveikti tokį kelią, ypač  žiemą. Bet žygiui prasidėjus visos abejonės išsisklaidė. Labai džiugino tai, kad visi puikiai sutaria, o kam nors sušalus ar įkritus į pelkę visi puola gelbėti. Džiaugiuosi savo pirmąja kelione su šiuo kolektyvu ir drauge tikiuos patirti dar daug nepakartojamų nuotykių.

Justė Medutytė, Id

 

Žygiavau pirmą kartą. Patirtis nauja, be galo įdomi. Iš pradžių žygis pasirodė sunkus, tačiau įveikus porą kilometrų viskas kardinaliai pasikeitė. Labiausiai patiko pirmoji diena. Ji parodė tikrąjį pelkės įdomumą.

Ugnė Kanapickaitė, Ic

 

Žygyje buvo labai labai labai šalta, net nejaučiau nosies, bet jei galėčiau, pakartočiau. Manau, tai ir parodo, kad viskas: žmonės, gamta ir pats žygis, buvo nerealūs.

Šarūnė Nečiūnaitė, Ib

Kaip išvengti rudeninės depresijos?

 

   Vos tik dienos niaukiasi trumpyn, o dangus vis dažniau pravirksta, daugybė žmonių giliai įkvėpę atsidūsta – ir vėl ruduo. Taip, tai juk tas pats metų laikas, kuris dažnai siejamas su liūdesiu, bjauriu oru ir rūpesčių našta. Tačiau mūsų Mykolo Biržiškos gimnazijos keliautojų klubo ,,Kertam kampą‘‘ kompanija tikrai neliūdėjo, nes spalio 18 dieną, trumpam vadovėlius palikę nuošalyje, mes patraukėme į Kauną, Jiesios kraštovaizdžio draustinį.

  Žygį pradėjome ten, kur savo kelionę susitikdama su Nemunu baigia upė Jiesia. Toje vietoje stūkso Pajiesio piliakalnis, dar kitaip Napaleono kalnu vadinamas. O tokį vardą ne šiaip sau gavo – sakoma, kad pats imperatorius nuo šios kalvos stebėjo savo kariuomenę persikeliant per Nemuną. Užkopę į piliakalnį pasidairėme ir mes. Iš ten patraukėme toliau, o kartu su klubo vadovu mokytoju Daliumi Pranculiu mus vedė ir Jiesia, rodydama savo atodangas ir viliodama savo šlaitais. Galima pamanyti, kad ir Lietuvoje yra kalnų.

  Abu vedliai iššūkių nestokojo – maršrutas vis vinguriavo žemyn, aukštyn, iš viso nuvedęs žygeivius keturiolika kilometrų. Paskanavę priraškytų obuolių, pasigrožėję gamtos spalvomis, būrys jaunuolių sėdo į autobusą ir patraukė atgal į Vilnių. Visi jie žino: ruduo gali būti ne tik niūrus ir melancholiškas, jame galima rasti mažą prieglobstį nuo skubėjimo, darbų ir rūpesčių.

 

Laura Šostakaitė, II d klasės gimnazistė,

2016-10-28

MBG keliautojų žygis į Pagramančio regioninį parką ir renginys „Vaiko šypsena 2016“

 

   Kai patys esame sveiki, pavalgę ir laimingi, retai susimąstome apie tuos, kuriems kažko trūksta. Žinome, kad tokių žmonių yra, tačiau prie jų dažniausiai nesiartiname – tik gailimės ir užjaučiame. Kodėl? Ko mes laukiame? Likimo nuskriaustiems nereikia daugybės dovanų ir dėmesio, užtenka paprasto, nuoširdaus rūpesčio – tai ir yra pati didžiausia dovana. Prisiliesdami prie vienišų, sergančių ar alkstančių paramos, pasaldiname gyvenimą ne tik jiems, bet ir sau.

   Debesuotą balandžio 16 dienos rytą MBG keliautojai pajudėjo link Tauragės, į labdaros ir paramos renginį sunkiai sergantiems vaikams paremti. Į renginį „Vaiko šypsena 2016“ atvyko 700 geraširdžių žmonių iš visos Lietuvos. Po renginio organizatoriaus kalbos į trumpą maratoną aplink Tauragės miestą išskubėjo visi: vaikai, mamos su vėžimėliais, paaugliai, suaugę ir jau visai raukšlėti seneliai. Buvo smagu stebėti šitokią žmonių įvairovę, siekiančią to paties – paaukoti ir taip padėti sergantiems vaikams. Nors pėsčiųjų žygis buvo simbolinis, kol žygiavome, mus lydėjo dainos, šūkiai ir juokas – tiesiog nuostabu, kokią nuotaiką gali sukurti daug žmonių būdami viename būryje... Mums grįžus į pagrindinę Tauragės aikštę, visai prasigiedrijo. Pavalgėme, išklausėme koncerto ir, laukdami autobuso, kelias valandėles ilsėjomės. Kai kurie liko parke nusnūsti ant žolės šviečiant skaisčiai popiečio saulei, likę išėjo apžiūrėti miesto. Mus jaukiai sutiko nakvynės vietoje, Pagramančio regioninio parko lankytojų centre. Vakaras tiesiog stulbino: giedro, vakarėjančio dangaus apsuptyje ant upės šlaito stūksojo naujas, dar medžiu kvepiantis pastatas. Salėje pasitiesę miegmaišius ir kilimėlius nuskubėjome šlaitu žemyn, prie upės. Vanduo stingdė ir gėlė kojas, tačiau dauguma vis tiek braidė smulkiai akmenuotu dugnu. Kvepėjo vanduo ir medžiai, o vakaruose švelni oranžinė saulė apšvietė upės slėnį. Pabraidę užkūrėme laužą ir pradėjome gaminti vakarienę – grikių košę. Sėdint ant terasos gaivioje pavasario tamsoje, košė buvo dar skanesnė.

  Išjungėme šviesas ir sugulėme, tačiau, vos spėjus kietai įmigti, apie 2 valandą nakties visus pažadino ausis kurtinanti sirena. Vagys? Gaisras? Gulime sukaustyti ir nežinome: geriau keltis ar išvis nejudėti. O sirena kaukia taip garsiai ir erzinančiai, jog pabunda visi iki vieno ir susiraukę mąsto, kada kas nors pagaliau išjungs tą cypiantį garsą. Atvažiavo apsaugos darbuotojas, tačiau signalizaciją mokėjo išjungti tik parko direktorius, atvažiavęs po 15 minučių. Įsivaizduokite 20 palengvėjimo kupinų veidų sirenai pagaliau nustojus kaukti. O įsijungė ji nei dėl vagių, nei dėl gaisro, matyt, tiesiog užsinorėjo patikrinti mūsų miegą. Smigome greitai ir tą naktį miegojome kaip užmušti. 

   Saulėtą ir šiltą sekmadienio rytą, prikimšę sultingų makaronų, pajudėjome miško link. Aplankę aukščiausią Pagramančio regioninio parko piliakalnį pasukome link meilės akmens. Per krūmynus ir žolynus, palei siaurą, sraunų upelį nupėdinome link minėto akmens. Pagramančio regioninio parko specialistas papasakojo, kad reikia išsirinkti akmenėlį ir nunešti jį ant meilės akmens – sakoma, kad tuomet žmogų greitai aplankys meilė. O mes juk paprastai nepraleisim tokios progos! Prie meilės akmens nunešėme du vos pakeliamus akmenų luitus ir dar daug smulkių akmenėlių. Po to nužygiavome link vienos vaizdingiausių parko atodangų. Kilome ir leidomės, vieną kalvą keitė kita. Sustojome papietauti gražiai sutvarkytoje, tvenkinėlių ir medinių žaidynių apsuptoje stovyklavietėje ir pradėjo smarkiai pilti lietus. Nusprendėme, kad geriau mažiau eisime, bet aplankysime daugiau objektų, todėl šiek tiek sutrumpinome maršrutą. Priėjome plačią upę ir parko specialistas Saulius šypsodamasis paskelbė: „Brisim!“ Pasijuokėme ir jau ruošėmės eiti toliau, tačiau Saulius nė nemanė atsisakyti savo sumanymo – ramiu veidu jis įbrido į upę ir pradėjo skatinti kitus. Na, o kur mums dėtis, pradėjome bristi. Ledinis vanduo apsėmė sunkius žygio batus, o kai srovė pradėjo glostyti šlaunis, visai išsigandom, kiekgi sieks upės gylis? Viena keliautoja slystelėjo ant akmenėlio vandenyje ir įkrito į upėn visu ūgiu, tačiau toks ekstremalus nuotykis ją tik pralinksmino. Vėliau atrakcija jau juokino visus – nebuvo nė vieno nepatenkinto. Upė vingiavo toliau, o mes bridome dar ir dar kartą, stiprus lietus kapseno mums per galvas. Nuo lietaus prasčiau nebuvo – juk buvome kiaurai šlapi ir linksmi, oras mums nieko nekeitė.  Paskutinę upę, esančią prie pat lankytojų centro, bėgte prabėgome, susikibę už rankų. Žodžiais neįmanoma apibūdinti, kokį pasigerėjimą pajutome apsivilkę sausus drabužius.

   Tuomet atsisveikinome su Sauliumi, suteikusiu mums galimybę žygiuoti Tauragės apylinkėse abi dienas ir labdaros renginyje, ir pačiame regioniniame parke. Taip ir baigėsi mūsų kelionė – pavargę, tačiau laimingi, pilni nuostabos ir įspūdžių, nuriedėjome Vilniaus link.

 

 

Rugilė Pranculytė, III c klasės gimnazistė

Mykolo Biržiškos gimnazijos mokinių žygis Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo proga

 

   Visuomet džiugu matyti jaunus žmones, trykštančius patriotizmu ir meile Tėvynei.  Kovo 11-ąją Mykolo Biržiškos gimnazijos mokiniai keliauninkai vėlgi nesnaudė. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą šiemet nusprendėme paminėti žygiu Estijoje. Vėlų kovo 10 dienos vakarą, pasikaustę Lietuvos trispalvėmis, pasipuošę lietuviškų spalvų šalikais ir kepurėmis sulipome į autobusą. 43 keliautojai, kurių trečdalis – mūsų gimnazijos mokiniai, linksmai pradėjo kelionę Estijos link. Garsų juoką ir linksmus pašnekesius po truputį keitė vis gilesnis kvėpavimas ir galiausiai tyla. Naktį važiavome ramiai. Dalis miegojo, kiti svajingai žvelgė pro autobuso langus. Visi kaupėsi artėjančiam žygiui.

   Ankstų debesuotą rytą apsimiegoję išlipome Estijos žemėje ir maloniai nustebome – viskas buvo padengta storomis sniego pusnimis! Kol Lietuvoje ištisai lijo, čia gamta buvo sausa ir balta. Užkandome ir apsirengėme savo trispalvius šarvus. Mes, didžiulis, karingai, tačiau linksmai nusiteikęs būrys, pradėjome žygiuoti palei Baltiją. Šįkart ji mus pasitiko santūriai, rodos, jūra ilsėjosi – rami ir be garso lydėjo mūsų spalvotąjį būrį savo pakrantėmis. Atrodėme įspūdingai. Mes netgi turėjome du vėliavnešius, kurie išdidžiai žygiavo priekyje ir nebyliai skelbė visiems: „Štai, mes, lietuviai, per amžius bandomi užgauliojimais ir naikinimais, šiandien kilnojame kojas savo Tėvynės labui ir tuo didžiuojamės!“ Nors tądien įveikėme 25 kilometrus, žygis neprailgo. Visą kelią mus lydėjo įstabi gamta, kuri neleido nuobodžiauti. Jūros kraštovaizdį keitė miškas, o mišką keitė kalvos. Sutikti žmonės mums mojo ir sveikino, tarsi ragindami žygiuoti toliau. Tik pasiekę parduotuvę pajutome silpną, malonų nuovargį. Mums apsipirkus atvažiavo autobusas ir nuvežė į nakvynės vietą. Ten mus pasitiko dar daugiau staigmenų – tarp namelių kyšojo daugybė medinių indėniškų „tipi“ palapinių. Keli miegamieji, tualetas, pirtis ir pagrindinė susitikimų salė (o ji buvo didžiulė) – dauguma namelių buvo kūgio formos ir atrodė be galo egzotiškai. Vakare visi susitikome didžiausiame „tipyje“ , kurio viduryje buvo didžiulis laužas. Širdį spaudžianti akimirka – stovi 43 lietuviai aplink milžinišką laužą ir visi pridėję rankas prie širdies gieda „Tautišką giesmę“. Pasveikinę vieni kitus kibome į naminį vištienos troškinį, paruoštą šeimininkės Anne. Vėliau išsiskirstėme. Vieni į pirtį, kiti ilsėtis, treti liko salėje pabendrauti. Miegoti tą dieną nuėjome anksti, reikėjo kaupti jėgas dar vienai ėjimo dienai.

   Patikrinę kovo 12-tosios orų prognozes tikėjomės debesuoto dangaus ir netgi lietaus, tačiau tą dieną mus sutiko skaisti rytmečio saulė, pasirodžiusi visai netikėtai. Šaltas, bet saulėtas rytas suteikė mums naujų jėgų. Draugiškai paruošę pusryčius – turistinę grikių košę, pavalgėme ir išsiruošėme kelionei į šiauriausią Estijos tašką, kur mus nuvežė autobusas. Ten pasitiko begalė gulbių – jų buvo daugiau nei 50! Tai buvo taikios, tačiau abejingos gamtos gražuolės, niekuo nepanašios į lietuviškas ežerų gulbes. Į mus jos net nekreipė dėmesio! Šioje pakrantėje labiausiai pasireiškė Petras, pagarsėjęs mūsų mokykloje kaip kupinas idėjų menininkas. Jis, susivienijęs su keliais mokiniais, padarė kelis šimtus įspūdingų kadrų. Kadangi vėlavome pradėti žygį pėsčiomis, kuo skubiau grįžome į autobusą ir vairuotojas mus pagaliau nuvežė į žygio pradžios vietą. Ir oras ir žygio maršrutas tądien buvo nuostabus. Aplankėme stebėjimo bokštą ir įspūdingą pelkę (kuri, beje, buvo užšalusi), per ją vedė siauras ir slidus medinis takelis. Žygiui artėjant į pabaigą teko išsitraukti žibintuvėlius, pradėjo temti. Galiausiai pasiekę autobusą galėjome giliai atsikvėpti po įspūdžių kupinos dienos. Pavalgėme, nuėjome į pirtį ir išsimaudę lediniame upelyje atsigavome. Nuėjome miegoti su šypsenomis veide – ne kasdien šitiek pamatysi.

   Tris paras mūsų nebuvo Lietuvoje, bet mums tai tebuvo akimirksnis. Paskutinės dienos rytą kėlėmės nenoriai – visai netraukė į Vilnių. Žygis buvo kupinas įstabių kraštovaizdžių, nuotykių, staigmenų, jaukių akimirkų ir pokalbių. Keliauti verta jau vien dėl nuostabaus jausmo, kai grįžti namo, palendi po šiltu dušu ir pajunti savo nuvargusį kūną, tačiau pailsėjusią sielą.

 

 

Rugilė Pranculytė, III c klasės gimnazistė

MBG keliautojų grupės „Kertam kampą“ sausio mėnesio žygis po Gaujos nacionalinį parką Latvijoje

Keliautojai_2016_sausis_5
Keliautojai_2016_sausis_5
Keliautojai_2016_sausis
Keliautojai_2016_sausis
Keliautojai_2016_sausis_1
Keliautojai_2016_sausis_1
Keliautojai_2016_sausis_4
Keliautojai_2016_sausis_4
Keliautojai_2016_sausis_2
Keliautojai_2016_sausis_2
1/2

SAUSIO 13-OSIOS RYTAS

   Ankstų sausio 13-osios rytą, kai visas miestas dar skendėjo miege, mes – būrys nuotykių ištroškusių  keliautojų – jau trepsėjome  iš nekantrumo ir laukėme beatvažiuojančio autobuso, kuris turėjo visus vežti į Latviją. Susispaudę autobusiuke linksmai išdardėjome į kelią, tačiau daugelis pasidavė miegui. Rodos, tik įsėdome ir jau reikia lipti – taip greit atvykome į brolių latvių šalį. Su visa savo amunicija išsilaipinome prie Amatos upės – vienos nuostabiausių upių visoje Europoje. Nieko ilgiau nelaukę susirikiavome į vorelę, kurios priekyje ir gale žingsniavo du keliautojai, turintys komunikuoti tarpusavyje naudodamiesi radijo bangomis, – tokiu būdu mes nepaklydome net tankiausiose miškų vietose.

    Prieš akis mūsų laukė visą dieną trunkantis žygis po Gaujos nacionalinį parką. Nušalusias nosis, suledėjusius plaukus ir snieguotus batus atpirko nuostabi gamta, kuri priminė Narniją – žygio vadovas, mokytojas Dalius Pranculis sakė, kad tokią žiemą su sniegu iki kelių yra matęs tik savo vaikystėje! Medžių šakos svyra  žemyn nuo storo sniego patalo svorio, iš pilkų debesų elegantiškai krinta didelės snaigės ir puošia mūsų kepures baltai. Čia pat, vos už kelių metrų, čiurlena Amata, nors lauke ir spaudžia nemenkas šaltukas, upės ledas įveikti negali. Viso žygio metu pėdinome upės pakraščiu, keletą kartų kirsdami ją tiltais, kurie smarkiai įsisūpuodavo nuo mūsų žingsnių, tarsi norėdami pasakyti „Neskubėkite, sustokite ir apsidairykite, kaip gražu aplink.“ Kiekvieną kartą, pakėlęs akių žvilgsnį nuo takelio, esi tarytum užburiamas, niekaip negali atsižiūrėti.

  Grožėdamiesi Latvijos gamta staiga pamatėme sodybą – joje, pasirodo, gyvena lietuvis su šeima! Gaila, kad mus spaudė laikas ir turėjome toliau bristi per pusnis mūsų tikslo – sodybos – link.  Skindamiesi kelią pro mišką, jau temstant, priėjome prie užtvankos. Tiesa, ji buvo užšalusi, tad nieko nelaukę nužygiavome toliau. Galutinai sutemus visi įsižiebėme savo žibintuvėlius, kurie mums tikrai labai pravertė lipant į stačią kalvą, kuris, rodės, nesibaigs niekada. Vargais negalais užkopę, dar kelio gabaliuką paėjėję, pamatėme savo autobusiuką, kuris mus nuvežė į sodybą. Įdomu tai, kad kiekviena sodyba Latvijoje turi savo pavadinimą – mūsiškės vardas „Vejaines“.

  Atvykę į nakvynės vietą kibome į darbus: vieni nuėjo į lauką gaminti vakarienės, kiti gamino salotas, treti dėliojosi savo daiktus. Pavakarieniavę lęšių košės su kukurūzais ir salotomis susiruošėme į pirtį, o iš jos bėgome į lauką maudytis sniege. Likusią vakaro dalį ramiai šnekučiavomės, klausėmės muzikos, kol galiausiai nuėjome miegoti.

SAUSIO 14 – OSIOS RYTAS

  Pabudę ryte suskubome krautis savo daiktų ir valgyti garuojančių, mūsų pačių paruoštų makaronų. Planavome nueiti dar apie 5-7 kilometrus, kelias nebuvo ilgas. Kelionę tęsėme miškais ir priėjome nuostabias atodangas, stačius uolienų šlaitus, ant kurių buvo išraižyti vardai, pavardės, metai, įvairūs simboliai. Gniauža kvapą stovint tokių milžinų apsuptyje.

  Atrodė, kad sniego buvo daugiau nei pirmąją žygio dieną, todėl bristi per pusnis buvo dar sunkiau, bet mes nebūtume mes, jeigu sudėtingesnėmis sąlygomis nesidžiaugtume – juk mūsų šūkis yra „kuo blogiau, tuo geriau!“

  Antrosios dienos didžiausias nuotykis – naujo kalno „atradimas“, kurį pavadinome jį „atradusio“ asmens D.M. vardu. Kalnas buvo labai status, snieguotas, bet vieni kitiems padėdami šiaip taip užsikorėme ant jo. Ne veltui tiek jėgų paaukojome, mat vos tik užlipę pamatėme namus, kurių vis daugėjo – artėjome prie miestelio. Mus pasisveikino latvė – „Labdien!“

  Netrukus, dar kiek pažygiavę, atėjome prie savo autobusiuko – kelionė kojomis baigėsi, dabar laukė keletas valandų kelio iki Vilniaus, kurios prabėgo labai greitai, nes tokioje smagioje kompanijoje laikas nė sekundei nesustoja!

  Vakare, apie 19 valandą, jau buvome Spaudos rūmų aikštelėje ir ruošėmės išsiskirstyti. Manau, kad daugelis grįžę namo užmigo kupini nuostabių įspūdžių ir nekantraudami laukė kito, daug nuotykių žadančio, žygio.

Nuoširdžiai ačiū mūsų žygio vadovui mokytojui Daliui ir jo palydovams! Jūsų dėka Lietuvoje keliautojų tikrai nepritrūks!

 

Rugilė Stonkutė, I a klasės gimnazistė

MBG keliautojų klubo pėsčiųjų žygis Labanoro girioje

zygis_2015_6
zygis_2015_6
zygis_2015_5
zygis_2015_5
zygis_2015_4
zygis_2015_4
zygis_2015_3
zygis_2015_3
zygis_2015_2
zygis_2015_2
zygis_2015_1
zygis_2015_1
zygis_2015_7
zygis_2015_7

   Ankstų lapkričio pabaigos rytą į geležinkelio stotį rinkosi būrys nuotykių ištroškusių gimnazistų, priklausančių MBG keliautojų klubui „Kertam kampą“.  Iš viso dvidešimt trys poros kelioninių batų, dvidešimt trys sunkios kuprinės ir tiek pat jas nešančių jaunuolių, nepabijojusių spaudžiančio šaltuko, pajudėjo į Labanoro regioninio parko gilumas.

   Pirmąją dieną iki savo tikslo – Labanoro kaimo – sukorėme 31 kilometrą. Kelias driekėsi pro šalčiu apsitraukusias aukštapelkes, žydrąsias girios akis – ežerus  ir šerkšnu pasidengusią miško paklotę. Nuo Švenčionėlių geležinkelio stoties keliavome link Kampuočio ežero, pakeliui teko sutikti ne vieną gamtos įrengtą kliūtį – statėme tiltą per upelį, žengėme per dar tik pradėjusius užšalti pelkių vandenis. Pasiekėme  Kampuotį ir toliau keliavome numatytu maršrutu. Po valandėlės, perėję pelkę, atkeliavome prie Ešerinio ežero, pasigėrėjome nuostabiai kvepiančių gailių gausa ir ežero pakrantėmis, stebėjomės gaigalinio kadagiu, kurio viršūnė dangų remia trylikos metrų aukštyje. Pietus valgėme prie Peršokšnos – vienos natūraliausių ir švariausių Lietuvos upių. Stovyklavietėje mus pasitiko Labanoro regioninio parko darbuotojai – Gintarė ir Žydrius. Išmokome įkurti laužą su smalėku (sakingu medžio gabaliuku), pamatėme sakintų pušų, pasivaikščiojome Peršokšnos pakrantėmis.

   Pasistiprinę ir pailsėję tęsėme kelionę. Po truputį temo, giria vis tamsėjo, medžių šešėliai ilgėjo, o mūsų žingsniai einant paskutinius kilometrus link Labanoro kaimelio vis sunkėjo. Pasiekę Labanoro regioninio parko lankytojų centrą, nuo pečių numetę sunkias kuprines ir šiek tiek pailsėję, susirinkome paklausyti ekskursijos, kurią mums pravedė centro darbuotojai. Ekspozicija  atskleidė, koks gamtiškai ir kultūriškai ypatingas vienas didžiausių Lietuvos regioninių parkų – Labanoras. Po ekskursijos sulapnojome sočią grikių košę ir su palaima griuvome į miegmaišius ilsinti pavargusių kojų.

  Lapkričio 29-osios rytas mus pasitiko su už lango krentančiu sniegu. Papusryčiavę nieko nelaukdami tęsėme savo kelionę. Antrąją dieną nužygiavome apie 21 kilometrą. Kelias, kuriuo ėjome, raizgė kaimą ir paslaptimi alsuojančius pušynus bei eglynus. Ilsėtis stojome prie Rašios ežero, o vėliau stebeilijome į lengvu rūku apjuostus Baltųjų Lakajų vandenis. Jau temstant lipome į 36 metrų aukščio Mindūnų apžvalgos bokštą.  Įveikę aukščio baimę, pavargę, bet laimingi autobusu grįžome namo.

   Per šias dvi dienas sukorėme virš penkiasdešimt kilometrų, stebėjome, kaip savo vandenis neša upės Lakaja ir Peršokšna, pamatėme  nemažai Labanore telkšančių ežerų,  įgijome naujų, jauniesiems keliautojams reikalingų žinių, ir linksmai praleidome laiką. Labanoro girios takai mums dar kartą parodė, kokia nepakartojama, nuostabi ir širdžiai miela yra Lietuvos gamta! Labai ačiū klubo vadui  Daliui Pranculiui, Labanoro regioninio parko darbuotojams Žydriui ir Gintarei bei visiems keliautojams. Iki kitų susitikimų!

Elzė Buslavičiūtė, I a klasės gimnazistė

Dzūkijos miškų takais

MBG KELIAUTOJŲ KLUBAS „KERTAM  KAMPĄ“ DZŪKIJOJE

 

 

   Kol dauguma Kalėdų dvasios laukia miestuose, įsitraukę į dovanų pirkimo šurmulį prekybos centruose, būrelis mokinių iš MBG keliautojų klubo „Kertam kampą“ kartu su nepakartojamu klubo vadovu ir geografijos mokytoju Daliumi Pranculiu patraukė į gamtą. Tai buvo puikus šansas pailsėti nuo miesto triukšmo, mokslų, kasdienybės, tiesiog žingsniuoti miško takeliais link siekiamo tikslo ir nieko negalvoti, leidžiant akims žavėtis nuostabiu lietuviškos gamtos grožiu.

 

KARTU SU PĖSČIŲJŲ ŽYGIŲ ASOCIACIJA

   Pirmąją dieną mes ėjome kartu su Pėsčiųjų žygių asociacijos dalyviais, kurių buvo net virš 500, 25 km distanciją žygyje „Dzūkų kovų keliais“. Šis žygis skirtas A. Ramanausko – Vanago vadovaujamų partizanų Merkinės miestelio puolimo 70-mečiui paminėti. Prasidėjus antrajai Lietuvos sovietų okupacijai 1945m., Vanagas, kurio garbei buvo rengiamas žygis, greitai tapo partizanų Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu.

 

PARTIZANŲ DALIA

   Kaip žinome, partizanų gyvenimas buvo dramatiškas ir ne vien tik jiems, bet ir jų artimiesiems. Visą dešimtmetį motinos lydėjo sūnus į mišką, baimingai laukdavo žinių apie kiekvieną partizanų susirėmimą su priešu, kentė tardymus. Ne vienai teko pamatyti žuvusį savo sūnų, numestą miestelio aikštėje, ar išvysti, kaip jie krenta nuo pasaloje prie namų tūnančių kareivių šūvių. Partizanai ne vien ginklais kovojo, jų vadai suprato, jog pasipriešinti mažiausiai dešimteriopai gausesnei ir gerai ginkluotai sovietinei kariuomenei, partizanai neturi realių galimybių. Todėl jie vengė stoti į tiesioginį mūšį ir kėlė sau tikslą, kiek įmanoma labiau priešintis sovietizacijai, puoselėti patriotines gyventojų, ypač jaunimo, nuotaikas, skatinti pilietinį nepaklusnumą okupacinei valdžiai. Vengdami nuostolingų kautynių, partizanai dažniau rinkdavosi politinio pobūdžio pasipriešinimo formas: buvo žlugdomi sovietiniai rinkimai, trukdoma kolektyvizacijai, rengiamos akcijos prieš sovietinį ir partinį aktyvą. Partizanai skatino gyventojus nepripažinti sovietinio režimo, leido nurodymus gyventojams, kaip jie turėtų elgtis krašto sovietizavimo ir partizaninės kovos sąlygomis. Taip pat buvo priešintasi ir rašytiniu žodžiu. Lietuvoje  per partizaninį karą išėjo daug periodinių leidinių, poezijos, dainų rinkinių, maldynų. Partizanų leidiniai vieninteliai, kuriuose buvo puoselėjama tautinė kultūra ir tradicijos. Tautos mylėtojai dirbo be galo sunkiomis sąlygomis, nuolat persekiojami sovietinės valdžios, slapstėsi iš kaimo į kaimą, partizanų susibūrimus šaukė ir rašė (net raštijos priemonių: popieriaus, rašiklių – būdavo beprotiškai sunku gauti) požeminiuose ankštuose bunkeriuose miškuose. Kaip bebūtų liūdna, sėkmingai slapstytis buvo beveik neįmanoma, nuolatiniai susirėmimai su kariuomene, naikintojų batalionais buvo partizaninio gyvenimo kasdienybė. Ir dar liūdniau tai, jog tik retais atvejais būdavo leidžiama artimiesiems palaidoti žuvusius kovotojus už Tėvynės laisvę.

   Partizano, kurio garbei rengiamame žygyje dalyvavome, gyvenimo baigtis buvo nežmoniškai tragiška. A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio.  Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas. Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės A. Ramanauskas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens. Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, besąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas. Ligonis visas kruvinas…“. A. Ramanauskas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus. Ištvermingas kaip reta! LSSR Aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę. Palaidojimo vieta nežinoma.

  Tokie renginiai, kaip šis žygis, neleidžia mums pamiršti savo tautos dramatiškos istorijos. Būdami gamtoje, miškuose, kaimeliuose, mes galime bent dalelę pajusti tokio gyvenimo, kokį gyveno jie. Pąmąstyti, kaip buvo nelengva, juk klimatas mūsų šalyje gana permainingas ir nepalankus gyvenimui lauke. Ir vis dėlto mes turime didžiuotis ir Jiems dėkoti už nepalaužiamą meilę Tėvynei, nes Jų dėka šiandien turime savąją Lietuvą.

   Iškart po žygio, skirto partizanų vadui Vanagui, MBG keliautojų klubo nariai su mokytoju sėdo į autobusiuką ir išvažiavo nakvynės į kaimo turizmo sodybą Puvočiuose, kur mūsų pavargusių laukė pirtelė ir patogios lovytės.

 

PAKELIUI NAMO

   Prabudę gana anksti ryte, patraukėme keliu link Marcinkonių traukinių stoties, kuri buvo už daugiau nei 20 km. Nors beveik visą dieną lijo, bet tai nesutrukdė mums džiaugtis Lietuvos gamtos grožiu. Pamatėme, kokie nuostabūs yra žmonių nepaliesti, žali Dzūkijos miškai, ėjome pro Skroblaus rezervatą, pasigrožėjome upe, ji yra viena iš nedaugelio upių Lietuvoje, kurios vandenį galime gerti, ir ragavome jį, vanduo tikrai labai skanus!

   Eidami tikslo link pabuvojome nuošaliame Rudnelės kaimelyje, kuriame savo sodyboje dažnai vasaroja lietuvių rašytojas Kazys Saja (1932m.) ir anksčiau dirbo Lietuvos grafikė, knygų iliustratorė Gražina Didelytė (1938-2007). Mes gavome šansą pamatyti nedaug kam žinomą jos kaimiškame namuke įrengtą Dainavos girios galeriją „Andeinė“.      Socialinių mokslų daktaras Vygandas Čaplikas, kuris gana dažnai lankosi ir apsistoja Rudnelėje, mums pasakojo apie G. Didelytės kūrybą, gyvenimą, rodė jos piešinius. Sužinojome, jog ji nebyliai kovojo už Tėvynės laisvę, jos piešiniuose atsispindi simboliai apie Lietuvą, autorė yra gavusi daug premijų užsienio konkursuose, parodose už ekslibrisus. Dailininkė be galo mylėjo gamtą. Kartą perbrido išilgai visą šaltą Skroblaus upelį, piešdama krantus. Sužinoję apie dar daugumai negirdėtos asmenybės Gražinos Didelytės gyvenimą ir šiltai atsisveikinę su Vygandu, pajudėjome toliau. Keliaudami miško takeliais, keliais aplankėme Gaidžio kopą. Tai žemyninė kopa, kuri vis dar gyva ir jos dar nesustabdė, medžiai ir žolinė augmenija, ji dar slenka ir padedama vėjo, stengiasi kovoti su augalais. Ir tai dar ne viskas, pamatėme dar vieną Lietuvos gamtos objektą – Meškos šikną. Tai aukštapelkė, kurių Lietuvoje nėra tiek daug. Galiausiai baigėme kelionę, nuėję 22 km, šlapiais drabužiais sėdome į traukinį ir nuo Marcinkonių, didžiausio Lietuvos kaimo, pajudėjome į Vilnių. Iš viso per savaitgalį nuėjome 47 km.

 

 

   Po kiekvieno žygio vis labiau įsitikinu, kad gyvename nuostabiai gražią Tėvynę, ir ji žavi mus bet kokiu metų laiku... Tereikia paieškoti ir pastebėti visa, kas gražiausia paprastume. Be to, kiekvienas dalyvis vis sužino kažką naują apie mūsų šalies istoriją, geografiją, svarbius asmenis. Žygiai kartu su MBG keliautojų klubu yra tikrai didelė atgaiva sielai ir protui. Kiekvienas gamtos mylėtojas nepasigailės prisijungęs prie mūsų gretų, jaukiai ir šiltai priims bet kokį žmogutį mūsų vadas Dalius Pranculis, MBG keliautojų klubo nariai bei įspūdingieji gimtosios žemės vaizdai. Jeigu kilo noras traukti į gamtą, nedelsdamas rašyk mokytojui Daliui Pranculiui, kuris pridės Tave į „Facebook“ grupę, ten tave pasieks naujienos apie artėjančius žygius!

 

 Enrika Miltenytė, III c klasės gimnazistė, 2015 m.