MBGatvė
Gimnazistų laikraštis
Daug stebuklų yra pasaulyje, tik ne visiems jie prieinami; vieniems dėl to, kad jų negirdi ir nemato, kitiems dėl to, kad jų nesupranta. (M. K. Čiurlionis)
Poezijos popietė „Prie samovaro“.
Tęsiant tradicijas ir šiais metais, gražią žiemos dieną, kai už lango pustė sniegas, susirinkome „poezijos popietei prie samovaro“. Susirinkome mes, vienuoliktokai, ir mūsų svečiai iš devintų, dešimtų bei dvyliktų klasių. Smagu, kad susirinko toks įvairus žmonių būrys. Atskleisiu vieną paslaptį apie popietę prie samovaro, ji niekada nebūna tokia pati. Kaskart išgirsti ir sužinai, pamatai ir supranti ką nors naujo. Šį kartą po rusų kalbos mokytojos Alos Tichomirovos įžanginių žodžių Gabrielė iš III d klasės mums buvo parengusi pranešimą. Ji mums atvėrė dalelę savęs, papasakodama, kas jai yra literatūra ir kaip gyvenimas jau nuo mažų dienų atvedė ją į šį paslaptingą raštijos kelią. Mes, šios popietės dalyviai, turėjome nepakartojamą progą išgirsti ir pačios Gabrielės sukurtą trumpą pasakojimą. Na, o po nuostabaus pristatymo skambėjo patys įvairiausi eilėraščiai: nuo Puškino laikų poetų iki šių dienų rašytojų. Iš sidabrinio amžiaus poetų skambėjo Sergėjaus Jasenino, Anos Achmatovos, Marinos Cvetajevos eilėraščiai. Iš šiuolaikinių - Irinos Samarinos, Vladimiro Orlovo, Igorio Mazunino eilėraščiai. Taigi popietėje išgirdome pačių įvairiausių ir vienų į kitus nepanašių eilėraščių.
Visų pirma, visus sujaudino Igorio Mazunino eilėraštis „Bjaurus katinas“, kurį deklamavo Justė iš III g klasės. Taip pat visiems labai patiko rusų poeto ir rašytojo Ivano Bunino eilėraštis ,,Vakaras“, kurį skaitė Amalija, XX a. poeto Roberto Roždestvensko eilėraštis ,,Sniegas“, kurį deklamavo Sandra iš Ic klasės. Tai labai gražus, emocionalus eilėraštis, kurį deklamuodama Sandra mus visus tarsi užbūrė. Irinos Samarinos eilėraštį pavadinimu ,,Gerumas“, kuriame kalbama apie santykius tarp žmonių, kuriuose trūksta bent kruopelytės šilumos, supratingumo ir nuoširdumo, mums skaitė Martynas iš III d klasės. Svečiuose taip pat turėjome mokytoją Rozą, kuri papasakojo jautrią istoriją apie tai, kas ją sieja su Vladymiro Vysockio daina apie draugus, ir mums ją pati perskaitė. Skambėjo ir ukrainiečių poetės bei rašytojos Lesios Ukrainkos eilėraštis „Mūsų pievos...“ apie lyriką, gamtos grožį, santykį tarp gamtos ir žmogaus. Skaitė Jonė iš IV f klasės.
Išgirdome poeto Nikolajaus Gumiliovo eilėraštį „Atmintis“. Skaitė Gabrielė iš III d klasės. Taip pat popietės metu turėjome progą pabendrauti ir atsigerti arbatos su riestainiais iš pačio samovaro. Visi mūsų svečiai turėjo ypatingą galimybę pasiklausyti latvių kompozitoriaus Raimondo Paulo muzikos iš kino filmo ,,Ilga kelionė per kopas“, kurią su saksofonu atliko nuolatinis mūsų svečias Mantas iš IIf klasės. Ačiū Mantui, kuris niekada neatsisako ateiti pas mus į svečius. Na, ir popietės pabaigoje mūsų visų laukė dar vienas muzikinis pasirodymas. Jau ne pirmą kartą savo nuostabiu balsu mus nustebino abiturientė Urtė iš IV b klasės su autoriaus Danilo Harmso kūriniu „Aš garsių ugnies kalbų genijus“. Mūsų popietę užbaigė rusų kalbos mokytoja Ala Tichomirova, deklamuodama Eduardas Asadovas eilėraštį „Branginkite laimę...“.
Norėtume labai padėkoti mokytojai Alai Tichomirovai už šią šiltą ir jaukią popietę, kurioje aprmąstėme pagrindines gyvenimo vertybes, išgirdome naujų, mums dar negirdėtų kūrinių, turėjome galimybę visiems padeklamuoti arba paskaityti ir su visais pasidalinti savo mylimu ar tiesiog širdžiai mielu kūriniu. O juk tai taip svarbu jaunam žmogui, nes, kaip sakė Robertas Frostas: „Žodžiai ir poezija suteikia žmogui sparnus“.
MBG Vakaro skaitymai 2019
Jau gilia tradicija tapęs „Vakaro skaitymų“ renginys gimnazijoje vyksta kasmet, čia kiekvienas norintis gali pasidalinti savo kūryba, perskaityti jam patinkančio autoriaus eiles ar atlikti muzikos kūrinį. Taigi ir šių metų gegužės 16 d. vakarą MBG gimnazistai susirinko praleisti kartu.
Kadangi orai tą ketvirtadienį nelepino, renginys vyko mokyklos aktų salėje. Manau, kad kiekvieną žiūrovą bei dalyvį sužavėjo alėjos imitacija scenoje – suoliukas, žibintas ir medžiai sukūrė tokiam vakarui puikiai tinkamą bei jaukią atmosferą.
Renginį vedė mums jau gerai pažįstamas duetas – Austė Steponavičiūtė ( IV b) ir Gvidas Ropė ( III g ). Būtent šis vaikinas su savo kūrybos daina ir pradėjo renginį. Muzikos kūrinius taip pat aliko V. Vaitkus ( II a ), I. Norkutė ( III b ), S. V. Moisiejenko ( II a ), E. Bertulytė ( I b ), L. Bertulis ( III b) , grupė E.I.M.E. Skaitymuose dalyvavo ir gimnaziją jau baigę mokiniai: I. Gutauskaitė skaitė J. Vaičiūnaitės eilėraščius, A. Lapinskaitė atliko dainą bei skaitė A. de Sent Egziuperi kūrinį „Malda“; Greta Barkauskytė skaitė T. Janson „Trolių Mumių“ ištrauką, parodydama klausytojams tai, kad kūriniai vaikams puikiausiai tinka ir suaugusiems. Savo kūryba jau kelerius metus iš eilės dalinosi MBG tikybos mokytoja I. Jonikaitė, eilėraštyje nuodėmes originaliai palyginusi su šaltiena. Taip pat skaitymuose girdėjome G. Morkūno, V. Mačernio, K. Binkio bei kitų autorių kūrybą.
Dalyviams padėkojus ir renginiui pasibaigus, visi svečiai buvo kviečiami pasivaišinti arbata ir sausainiais, pasikalbėti bei pasidalinti vakaro įspūdžiais. Susirinkę gimnaziją baigę mokiniai dar gerą valandą šnekučiavosi ir neskubėjo skirstytis.
Labai džiugu, kad šiame renginyje galime sutikti tiek MBG pirmoką, tiek ketvirtoką, tiek šios mokyklos mokytoją, tiek mokinių tėvus, tiek gimnaziją baigusius mokinius. Tikimės, kad kiekvienas dalyvavęs išėjo su naujomis mintimis, motyvacija kurti ar noru čia sudalyvauti kitąmet. O galbūt ir su visais trim...
Aistė Matulevičiūtė II b
2019-05-23
Pokalbis prieš VAKARO SKAITYMUS apie literatūrą ir kūrybą su rašytoja Ilona Ežerinyte
-
Kada pradėjote domėtis literatūra? Kokios knygos labiausiai įsiminė iš vaikystės ar paauglystės?
Kada pradėjau domėtis literatūra, net neatsimenu. Turbūt vaikystėje, nes tėvai man skaitė knygas. Gana anksti išmokau skaityti ir rašyti – būdama ketverių jau mokėjau užrašyti kelis žodžius. Skaityti taip pat išmokau prieš mokyklą, tik tiksliai neatsimenu kada. Tada, matyt, ir susidomėjau literatūra.
Daug kam esu pasakojusi apie iš vaikystės bene labiausiai įsiminusią knygą. Kai buvau ketverių, tėvai man nupirko A. Lindgren knygutę „Nykštukas Nilsas“. Ir pirmoji pasaka mane absoliučiai užbūrė. Ji buvo apie šešiametį vienišą berniuką Bertilį. Vieną kartą jis po savo lova išgirdo krebždesį. Pasilenkęs pamatė mažą žmogiuką, kuris ir buvo Nykštukas Nilsas. Kadangi Nilsas negalėjo pasiversti dideliu žmogumi, tai pamokė Bertilį, ką reikia padaryti, kad taptum mažas ir galėtum nukeliauti į butą po grindimis. Tereikėjo paliesti išsikišusią grindų vinį ir ištarti „Čilevipen“. Aš vaikystėje perėjau visas grindis keliais, liesdama kiekvieną išsikišusią vinį, tikėdama, kad įvyks stebuklas. Neįvyko. Tačiau ilgam supratau, kokį poveikį gali turėti knyga. Rašytojo galioje yra kurti stebuklingus pasaulius, keisti likimus.
Paaugliams skirtų knygų nepamenu, nuo pasakų beveik iškart šokau prie suaugusiųjų literatūros. Gal mano laikais nelabai buvo paaugliams skirtų knygų, o gal man nebuvo poreikio tapatintis su jaunaisiais herojais? Norėjosi pažinti tikrą pasaulį. Kaip dažna mergaitė, pradėjau domėtis visokiomis meilės istorijomis, mane jaudino filosofinės ir fantastinės knygos. Mokyklos metais savo malonumui skaičiau poeziją. Gyvenau ypatingoje vietoje – antrame daugiabučio aukšte, o pirmajame buvo įsikūrusi biblioteka. Man buvo labai paprasta ir lengva gauti įvairiausių knygų. Nelabai kas domėjosi poezija tame darbininkų rajone, tai visos lentynos priklausė man. Pradėjusi nuo Marcelijaus Martinaičio, ėmiau skaityti viską, ką tik radau.
-
Kadangi esate mokytoja, kaip manote, kokią naudą turi knygų skaitymas jaunam žmogui?
Aišku, turi didelę naudą, ką jau čia ir kalbėti, tik... Man norisi paklausti švietimo sistemos valdininkų, kokį santykį su literatūra turi turėti žmogus, baigęs mokyklą. Aš norėčiau, kad baigęs 12 klasių jis turėtų a) poreikį, pomėgį skaityti, b ) puikiai žinotų, kokios knygos jam patinka, ir mokėtų jas pasirinkti, c) turėtų teksto analizės žinių, kritinio mąstymo įgūdžių, kad galėtų tas knygas ir jų vertę suvokti. Ar mokyklose pateikiama programa siekia išugdyti šiuos dalykus? Man atrodo – ne. Jaunam žmogui kišama literatūra, su kuria jis nejaučia ryšio. Skaitydamas tik privalomus tekstus neturi galimybės sužinoti, kas jam iš tiesų patinka. Šiuolaikiniai tekstai jo nepasiekia. Neseniai lankiausi vienoje prestižinėje Lietuvos mokykloje ir buvau pakraupusi, kad nei mokiniai, nei mokytojai nieko nežino apie lietuvių autorių knygas paaugliams. Vardinau pavardes ir prašiau kelti ranką, jei būtų nors kurią girdėję. Nieko. Mokytojos sutrikusios teisinosi – jos neturi laiko skaityti neprograminės literatūros. Ir tai tiesa. Pati dirbau mokykloje, dėsčiau literatūrą be literatūros. Skaityti naujausių knygų mokytojas neprivalo. Privalo ruošti egzaminui. Mokinys irgi privalo tik kuo geriau išlaikyti egzaminą. Su literatūra, kaip menu, tai neturi nieko bendra. Padėtį kiek pagerina mokyklose veikiantys knygų klubai. Štai kad ir jūsų. Mane tikrai sužavėjo, kad jūs renkatės, skaitote, diskutuojate. Bet tai visur turėtų vykti ne po pamokų, o per pamokas. Tai, ką darote jūs, ir yra literatūros mokymasis. Pats tikriausias.
-
Savo knygos „Verksnių klubas“ pristatyme sakėte, kad nenorite priskirti kūrinio prie tam tikros amžiaus grupės, vis dėlto šis skirstymas supaprastina knygų paieškas. Tad kaip apibūdintumėt lietuviškos literatūros, skirtos paaugliams/jaunimui, dabartinę situaciją?
Na, knygos paauglių kategorijai paprastai priskiriamos pagal pagrindinio veikėjo amžių, tai iš dalies yra teisinga. Žmogus, kuris skaito, geriau tapatinasi su bendraamžiu, tačiau suaugusieji, skaičiusieji vieną ar kitą mano knygą, yra sakę, kad atpažino save. Taigi skirstymas visada sąlygiškas. Paauglių literatūros situacija Lietuvoje yra tikrai nebloga: daugėja ir verstinių, ir lietuviškų kūrinių. Jaunieji skaitytojai jau turi iš ko rinktis: vieni knygoje atpažins mažo miestelio, panašaus į jų gimtąjį, realijas, kiti pasiims skaityti apie savo didmiestį. Veikėjų ir problemų įvairovė irgi padeda rasti artimą širdžiai knygą. Manau, kad nėra nei gerų, nei blogų knygų. Jei nors vieną skaitytoją knyga palietė, tai jau yra gerai. Žinoma, lietuviškoji jaunimo literatūra yra tik kelio pradžioje, mums dar tobulėt ir tobulėt.
-
Kada pradėjote kurti? Ar rašymas buvo Jūsų svajonė?
Labai giliai širdy tokią svajonę turėjau. Man atrodė, ką geriausio žmogus gali padaryti gyvenime, tai parašyti knygą. Aš savęs tokiu ypatingu žmogumi nelaikiau. Tai nebuvo mano tikslinga svajonė, kad štai dabar įstosiu į filologiją ir tapsiu rašytoja. Lituanistikos studijos man tiesiog atrodė būdas būti arčiau literatūros. Rašytojų klube pristatantys savo knygas žmonės man atrodė kažkokie išskirtiniai, nors tarp jų buvo ir mano bendraamžių, ir pažįstamų. Nemaniau, kad pati turiu tiek drąsos rašyti, man neatrodė, kad įžvelgiu pasaulyje tiek daug ir tiek giliai, kiek kiti. Rašyti pradėjau tada, kai nebebuvo kur trauktis – gyvenimas gerokai persirito į antrą pusę. Atrodė, kad jei dabar to nepadarysiu, niekad ir nesužinosiu, ką tai reiškia – parašyti knygą. Taip save už pakarpos įmečiau į literatūrą. Ir visai nesigailiu.
Iš tėvų namų vis vežuosi Vilniun stalčių ir spintų turinį, randu dienoraščių ir kitų užrašų. Ir – kaip keista – dažnai ten kartojasi toks motyvas: aš visai mirčiau, visai nenoriu gyventi, bet jei numirsiu, nebegalėsiu rašyti, o gal dar gyvenime knygą kokią parašysiu, reikia gyvent. Visai buvau pamiršusi, kad paauglystėje „juodaisiais momentais“ mane palaikė knygos idėja.
-
Kaip vyksta Jūsų rašymo procesas? Ar iš karto žinote istorijos pabaigą?
Pabaigą aš tik ir žinau, o dažniausiai – paskutinį sakinį. Žinau, kaip man reikėtų ir kaip man sekasi rašyti – turiu kasdien nuo 9 ryto iki 12 val. dienos sėdėti prie kompiuterio ir dirbti. Pertrauka – nebent kavos pasidaryti. Tada šį tą parašau. Bet aš esu visiškai nedisciplinuotas žmogus, man nesiseka savęs įkišti į kokią nors sistemą. Sako, kad jei nesiseka to daryti, tai ir nereikia savęs kankinti. Bet vėlgi - rašymas turi turėti rutiną. Tai darbas, kuriam reikia pakankamai laiko. Kitaip kūrinys bus parašytas paskubomis, grėsmingai artėjant rankraščio atidavimo datai. Knyga gal ir išeis, bet tikrai ne tokia gera, kokia galėtų būti.
-
Kas Jus įkvepia? Kaip gimsta naujos istorijos?
Juokauju, kad galėčiau pardavinėti už kelis eurus knygų idėjas, nes jų yra begalės. Jos šauna į galvą visiškai bet kada ir bet kur. Užsirašau jas į telefoną, tegul būna ten, kol ateis jų laikas. Dabar esu įstrigusi ties ketvirtąja knyga, susikoncentravusi tik į ją. Kitos idėjos palauks. Ai, kas įkvepia? Gyvenimas, žinoma. Ypatingas jo grožis ir įvairovė.
-
Kadangi jau esate išleidusi tris knygas, turite patirties leidybos procese ir pažįstate mūsų rinkos ypatumus. Kokie faktoriai, Jūsų nuomone, lemia knygos sėkmę Lietuvoje?
Man atrodo, kad nauja knyga turi kalbėti kitaip, nei buvo kalbėta iki tol. Tema gali būti neoriginali ar net nuvalkiota, tačiau jei istorija pasakojama kitaip, tai lemia jos išskirtinumą. Yra knygų, kurios sėkmingos tarp literatūros gurmanų, tačiau niekada nebus tikrai populiarios. Yra atvejų, kai visai vidutinė knyga būna išaukštinta, išreklamuota, išperkama, populiari, o po metų, po kitų jos beveik niekas neprisimena. Knygos sėkmė susideda iš daugelio dalykų: temos, problemos, rašytojo talento, pasirodymo laiko, leidyklos, reklamos, pinigų, tinkamų recenzijų...
-
Tai manote, kad šiais laikais istorija yra svarbiau nei knygos reklama ir patrauklus apipavidalinimas? Kodėl nebūtinai vertinga literatūra tampa populiari?
Man atrodo, kad gera istorija yra svarbiausia. Antras dalykas – kiek ilgai knyga lieka žmogaus galvoje. Man tai – knygos vertės matas: kiek ilgai perskaitęs knygą ją mintyse nešiojiesi, tiek tau tas kūrinys ir davė. Knyga mat turi galią sujaudinti žmogų. Galima sukelti žemąsias emocijas: baimę, siaubą, nerimą, seksualinį jaudulį. Kiek sudėtingiau paliesti gilesnius žmogaus sielos dalykus. Bet ir vienu, ir kitu atveju knyga turi būti gerai „sukalta“, kitaip ji taps tik eiliniu „siaubiaku“ ar vulgarybe. Paviršutiniškų skaitytojų daugiau, tad ir vidutiniška literatūra turi didesnę paklausą, elementaru.
-
Kadangi šiandien susirinkome į MBG vakaro skaitymus, kurie, kaip ir almanacho išleidimas mokykloje, yra tarsi kūrybos šventė, pakalbėkime apie kūrybą jaunimo gyvenime. Kas padeda jaunam kūrėjui tobulėti?
Pirmiausia reikėtų nesustoti ir nenustoti rašyti. Jeigu rašai, turi būti labai sąžiningas sau ir žinoti, kodėl tu tai darai. Ir tuomet klausti savęs: jei mano kūryba niekad neišvystų dienos šviesos, ar aš vis tiek rašyčiau? Kartais žmogus susipainioja, jis nori save kažkaip parodyti, pateikti, nori būti ypatingas, todėl rašo. Jam sekasi rašyti, jis gali, tačiau rašo ne iš vidinės, o iš, sakyčiau, išorinės būtinybės. Čia yra tokia plonytė riba... Kita vertus, rašymas yra puikus saviraiškos būdas ir iš to vėliau, asmenybei subrendus, gali kas nors išeiti. Reikia tiesiog palyginti malonumus: jauti malonumą rašydamas, bet jauti malonumą ir plaudamas indus ar važinėdamas riedučiais, šokių būrelyje ar virtuvėje prie orkaitės... Sugraduok tuos malonumus. Būk sąžiningas ir pamatysi, kur tavo kelias. Jei rašymas – tada skaityk. Daug ir įvairios literatūros. Skaitymas turi tapti tavo aistra. Tik nepradėk lyginti savęs su Hese (jis visada bus geresnis rašytojas už tave, už mane ir už milijoną kitų – susitaikyk su tuo) ir nepradėk mėgdžioti šiuolaikinių internetinių dievukų rašymo stiliaus (būk savitas – tai vertybė). Tiesiog rašyk.
-
Ko pradedančiajam kūrėjui reikia, kad jis taptų rašytoju?
Jam reikėtų parodyti savo kūrinius išmanančiam žmogui – mokytojui, redaktoriui, leidėjui. Tada labai atidžiai išklausyti jo nuomonę ir apmąstyti. Visai nebūtinai viskas, ką sako profesionalas, yra tiesa, bet gerus patarimus priimti verta. Tada dar kam nors parodyti. Ir dar kam nors, kas nėra asmeniškai pažįstamas. Jei visų kritika daugmaž sutampa, vadinasi, kūrinys išties turi silpnų vietų. Reikia jas ištaisyti ir vėl padėti rankraštį bręsti. Po mėnesio procedūrą pakartoti. Taigi kūrėjui reikia išmokti braukti, trinti ir perrašyti, braukti, trinti ir perrašyti. Iš to visada išeina kas nors gero.
Rašytoją kalbino IV a klasės gimnazistė Greta Barkauskytė
2018-05-17
Vakaro skaitymai 2017
„Poezija nėra vien jausmai. Tai kalba, kuri sukelia jausmus.“ (Umberto Eco)
Labai šiltą ir gražų ketvirtadienio vakarą į gimnazijos kiemelį prie fontano poezijos, prozos, muzikos gerbėjai susirinko į tradicinį renginį – Vakaro skaitymus. Šis renginys – unikali galimybė atsiskleisti jauniesiems poetams, muzikantams ar tiesiog literatūros mylėtojams. Susirinko ne tik esami gimnazistai, bet ir studentai, baigę MBG, kuriems vis dar norisi sugrįžti į mokyklą.
Kaip ir kasmet, renginį vedė dabar jau II kursą baigiantys studentai Greta Kvederaitė ir Dominykas Bielunskis, savo kūrybą skaitė buvusi MBG mokinė, III kurso studentė Salomėja Vasilevskytė, gitara grojo ir dainavo antrakursė Gintarė Bauerytė. Daugiausia dalyvių buvo dabartinių ketvirtokų (Aušrinė Bieliajevaitė, Domantas Lapinskas, Miglė Šimukonytė, Urtė Deinoravičiūtė, Simona Rimkutė, Enrika Miltenytė, Auksė Kazlauskaitė, Ugnius Binkauskas ir kt.), kurių entuziazmas visai nepriminė poryt prasidedančios egzaminų sesijos.
Nuskambėjo daug eilėraščių, dainų, tekstų ištraukų – tai, kas mums patinka ir kas yra miela mūsų širdžiai... Labiausiai šiame renginyje žavi tai, kad vis daugiau dalyvių nusprendžia atskleisti ir visiems parodyti savo kūrybą. Ir ne veltui Vakaro skaitymai yra vienas laukiamiausių renginių – tai vakaras, kai pabėgi nuo visų rūpesčių, minčių apie artėjančius egzaminus ir leidi savo sielai, širdžiai džiaugtis nuostabiais kūriniais...
Austė Steponavičiūtė, II b klasės gimnazistė,
2017-05-18
Vakaro skaitymai 2016
„Kol mokslininkas ieško, menininkas randa“
Jaukų vakarą visiems susirinkus po mokslinių ieškojimų, meniniai atradimai liejosi tarsi iš gausybės rago. Muzikantai ir dainininkai sukūrė įtraukiančią ir gyvybingą atmosferą, o skaitovai ją pripildė gerų idėjų ir mąslumo. Kasmetinis renginys „Vakaro skaitymai“ šiais metais buvo ypatingas – ne tik dalyvių ir žiūrovų skaičiumi, bet ir pasirodymų kokybe bei išradingumu. Moksleiviai dalinosi savo kūryba, skaitė jiems patikusius kitų autorių kūrinius ir atliko dainas. Vakaro svečias, rašytojas, istorijos mokslų daktaras Tomas Vaiseta, kadaise irgi mokęsis MBG, džiaugėsi dabartiniais gimnazistais ir skaitė savo kūrybą. „Vakaro skaitymų“ proga į gimnaziją grįžo ne vienas mokyklą jau baigęs mokinys ir taip pat pasirodė renginyje, dalinosi geromis emocijomis, kilusiomis grįžus į savo gimnaziją.
Kiekvienais metais MBG „Vakaro skaitymai“ darosi vis įdomesni, gilesni ir kviečia labiau susimąstyti: mokinių kūryba siekia aukštesnį lygį, skaitovai tekstus skaito aiškiau, jausmingiau, muzikos kūriniai vis sudėtingėja, stipriau išreiškia atlikėjo mintis. Renginys paliko gerų emocijų kartu su melancholišku saviugdos poreikiu, kad kitų metų „Vakaro skaitymai“ būtų ne mažiau įkvepiantys ir dvasingi.
Urtė Deinoravičiūtė, III c klasės gimnazistė
Nuotraukos Ievos Baliasinovaitės, II a klasės gimnazistės
2016-05-19
VAKARO SKAITYMAI įkvėpė ir pakylėjo...
Vėlų, žvarboką, vis lietumi užplūstančio ketvirtadienio vakarą kūrybiškiausi gimnazistai rinkosi aktų salėje į VAKARO SKAITYMŲ renginį. Tai kūrybos (savos ir pripažintų autorių) skaitymai su muzikos intarpais.
Gimnazijos ugdymo skyrių vedėjos Aurelija ir Rūta antrąkart sukvietė kūrybingiausius mokinius pasidalinti vakaro ramybe, muzikos garsais, žodžio skambesiu, pamąstymais. Tai ir gimnazijos bendruomenei skirtas renginys, kur susirinko gimnazistų jaunesnieji broliukai ir sesutės, vyresnieji šeimos atstovai.
Renginyje pristatytas MBG išleistas kompaktinis diskas „Garsai ir žodžiai“. Dainas ir skaitomus tekstus į kompaktinį diską įrašė gimnazistai ir pernai gimnaziją baigę mokiniai, kai kurie iš jų svečiavosi renginyje. I kurso studentės, baigusios MBG, Kamilė Miliūtė ir Geistė Jurgaitytė vakaro pabaigoje susirinkusiems dainavo savo kūrybos dainas. Kompaktiniu disku „Garsai ir žodžiai“ buvo apdovanoti visi renginio atlikėjai.
Šiemet, kaip ir pernai, Vakaro skaitymuose svečiavosi gyvenimo džiaugsmą skleidžianti talentinga poetė Ilzė Butkutė. Ji skaitė eilėraščius iš rinkinio „Karnavalų mėnuo“ ir skatino gimnazistus kurti bei dėkojo už unikalią galimybę dalyvauti tokiame renginyje, kurio kokybė, pasak poetės, stipriai ūgtelėjo.
Poetė Ilzė Butkutė pernai gimnazijos svečių knygoje Mykolo Biržiškos gimnaziją pavadino savo kūrybos lopšiu. Reikia tikėtis, kad ateityje taip manačių ir teigiančių gimnazistų bus daugiau, juk tiek nemažai jų norėjo dalyvauti šiuose Vakaro skaitymuose...
Renginio pradžioje skambėjo Ia klasės mokinės Eglės Jocytės ir svečio iš Simono Daukanto gimnazijos Gedimino Rydelio fleitų duetas. Tekstus skaitė Agnė Macaitė (IV e), Akvilė Jadzgevičiūtė (III d), Vytautė Petkevičiūtė (IV f), Domantas Lapinskas (II b), Enrika Miltenytė (II c), Aušrinė Bieliajevaitė (II b), Greta Barkauskytė (I a), Urtė Deinoravičiūtė (II c), Miglė Šimukonytė (II b), Goda Polikaitytė (III d), Evaldas Alekna (I e), Indrė Šarauskaitė (II a), Kristina Abromaitytė (IV a), Beatričė Baronaitė (IV d), Ieva Miškinytė (II d). Savos kūrybos dainas atliko Gintarė Bauerytė (IV a), Jurgita Belinytė (IV d) ir Jokūbas Staniulis (III g), gitara, fortepijonu grojo ir dainavo Evaldas Alekna (I e) su Indre Šarauskaite (II a), Meda Kaunaitė (I a), Aistė Žutautaitė (I b), Patricija Dyminaitė (I d) ir Lukas Raulinaitis (I d). Klausytojus sužavėjo renginio vedėjų Gretos Kvederaitės (IV b) ir Dominyko Bielunskio (IV c) dueto daina „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, ketvirtokų Pauliaus Prasauko, Silvijos Kalinauskaitės, Kristinos Abromaitytės, Vytautės Petkevičiūtės, Gintarės Bauerytės dainuojamoji poezija, MBG vokalo grupės atliekama daina „Lauk manęs“.
Vakarą vainikavo gimnazijos direktoriaus Valdemaro Kaupinio perskaityta poezija. Direktorius prisipažino, kad yra labai išrankus poezijos skaitytojas ir neturi mėgstamo poeto. Pasirinkimą lemia nuotaika ir jausmai.
Dvi su puse valandos Vakaro skaitymų prabėgo akimirksniu ir niekas neskubėjo tą labai vėlyvą vakarą skirstytis namo...
Kūryba ir menas – pati žavingiausia amžino, nepavaldaus žmogaus protui veržimosi į gėrį, tiesą, tobulybę išraiška. Kūryboje ieškome savęs, atramų savo egzistencijai. Kūryba nepavaldi laikui, ji tai, kas mums padeda įveikti akimirkos trapumą. Vakaro, kuriame skambėjo gyvas žodis ir muzika, įspūdžiai neišdils taip greitai... Jaukumo, šviesumo, skaidrumo, lengvumo ir kūrybiškumo įkvėpti bei pakylėti pabaigsime šiuos mokslo metus.
Ačiū dalyvavusiems tėveliams ir tiems, kurie savo šiltuose atsiliepimuose rašėte, kad jau laukiate kito pavasario, naujų skaitymų...
Štai toks mūsų visų sukurtas vakaras.
VAKARO SKAITYMAI 2014
Mykolo Biržiškos gimnazijos kiemelyje vėlų ketvirtadienio vakarą (2014-05-15) skambėjo eilės, proza ir dainos. Fontano fone susirinkusieji klausėsi gimnazistų kūrybos tekstų ir muzikos.
Skaitymų vakarą fleitos kūriniu pradėjo abiturientė Gabrielė Šiupšinskaitė. Savo kūrybos lopšyje – mūsų gimnazijoje – tą vakarą poeziją skaitė buvusi gimnazijos mokinė, poetė, dviejų eilėraščių knygų „Karavanų lopšinės“ ir „Karnavalų mėnuo“ autorė Ilzė Butkutė. Ji šiltais žodžiais prisiminė savo kūrybinio kelio pradžią mokykloje.
Skaitymų vedėjai trečios klasės gimnazistai Greta Kvederaitė ir Dominykas Bielunskis susirinkusius džiugino muzika, dainomis, gyvo žodžio raiškumu. Renginyje dainavo abiturientė Kamilė Miliūtė ir trečios klasės mokinė Gintarė Bauerytė. Gintarė perskaitė ir autobiografišką savo kūrybos novelę. Gimnazistė Emilija Paukštytė skaitė kūrinį, skirtą mylimai sergančiai močiutei „Apie brangiausiąją...“, savos kūrybos tekstais dėmesį prikaustė mokinės Agnė Macaitė, Ieva Tomaševičiūtė, lietuvių kalbos mokytoja Dovilė Akstinaitė.
Vakarą paįvairino pirmokų gimnazistų skaitomos žinomų autorių kūrinių ištraukos. Gimnazistų kūrybos paklausyti ir jiems pritarti, kartu padainuoti susirinko jų mažesnieji broliai ir seserys bei vyresnieji šeimos nariai - tėveliai, seneliai, klasių vadovai, entuziastingi mokytojai. Nuo žvarboko vėjo šildė arbata ir visų bendrystė.
Humanitarinio ir socialinio ugdymo skyriaus vedėja
Aurelija Levulytė-Markevičienė