top of page

Poezijos popietė Markučiuose

   Kaip ir kiekvieną pavasarį įvyko jau tradicija tapusi poezijos popietė, kurioje garsių Rusijos poetų eiles deklamuoja moksleiviai iš Vilniaus Žemynos, Vilniaus Simono Daukanto ir Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijų. Renginys visuomet vyksta literatūriniame Aleksandro Puškino muziejuje – kultūros ir meno židinyje. Mūsų gimnazistai kasmet dalyvauja ir kituose šio muziejaus inicijuojamuose meniniuose konkursuose bei renginiuose, kuriuose biržiškiečiai visada pasižymi kaip itin talentingi ir išradingi mokiniai bei patenka į laureatų gretas.

     Atvykus į muziejų visus šiltai pasitiko renginio vedėja Tamara Jackevič ir pasidžiaugė, kad visi kasmet susirinka draugėn ir nepamiršta gilių tradicijų. Tada muziejaus salone, kuriame kadaise muzikavo ir galbūt taip pat eiles deklamavo Puškino sūnus su žmona Varvara, visi susirinkę moksleiviai deklamavo Michailo Lermontovo ir Aleksandro Puškino eilėraščius. Simono Daukanto bei Žemynos gimnazijų mokiniai išsiskyrė romumu ir nuoširdumu. Itin gražiu deklamavimu ir susikaupimu sužavėjo mūsų gimnazijos vienuoliktoje klasėje besimokančios atstovės: Rita Dujeva, savo iškalba ir išraiškingumu pribloškusi visus susirinkusius, Julija Agėjevaitė, eiles padeklamavusi itin nuoširdžiai, Agota Drukteinytė, pakerėjusi subtilumu, bei Ieva Miškinytė, ypač elegišku, ilgesingu deklamavimu su žvake rankose užbūrusi visą auditoriją, kuri pasakiškai ir užbaigė poezijos popietę.

   Padėkos raštais buvo atsidėkota kiekvienos iš gimnazijų rusų kalbos mokytojoms už mokinių skatinimą puoselėti poezijos tradicijas bei mokiniams už dalyvavimą. Belieka tikėtis, kad ši graži ir poezijos deklamavimą skatinanti tradicija gyvuos dar daugybę metų, o literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus ir toliau išliks tokiu pat šviesos šaltiniu, kokiu dar kartą įrodė esąs šiuo renginiu.

 

Kornelija Juknytė, IIIb

Trečiokų  išvyka į literatūrinį Aleksandro Puškino muziejų

 

 

 

 

 

  

 

 

Šaltą ir vėjuotą spalio trečiadienį, susirinkę prie mokyklos durų, mes, Mykolo Biržiškos gimnazijos trečiokai, išskubėjome į rusų kalbos mokytojos Alos Tichomirovos organizuojamą ekskursiją į literatūrinį Aleksandro Puškino muziejų, įsikūrusį Markučiuose. 

   Išlipę iš autobuso, pasukome prie aukštų mūrinių laiptų, vedančių link įmantraus namo, kuris dvelkė senove ir turtinga savo istorija. Kiek palūkuriavome prie namo, įsiamžinome prie Aleksandrui Puškinui skirto paminklo ir, įsigiję bilietus į muziejų, leidomės į ekskursiją.

   Dvare mus pasitiko gidė, kuri, pasveikinusi atvykus į muziejų, pradėjo eksursiją nukeldama  į tuos laikus, kai name dar gyveno rašytojo Aleksandro Puškino jauniausiasis sūnus Grigorijus Puškinas su savo įstabaus grožio bei be galo talentinga žmona Varvara. Ekskursijos vadovė pasakojo, kad ponia Varvara turėjo itin išpuoselėtą skonį, ir tuo buvo galima įsitikinti pažvelgus į kiekvieną namo kampelį: aukščiausios klasės mediniai stalai, aksomu apvilkti krėslai, rankomis siuvinėti sienų gobelenai, šeimos heraldika puošti baldai, prašmatnus biliardo kambarys... Iš gidės pasakojimų sužinojome, kad ponia Varvara turėjo ne tik gerą skonį, bet buvo ir talentinga dailininkė, tapiusi olandiškuojiu stiliumi. Ji taip pat grojo fortepijonu. Jos tapybos darbai iki šiol puošia namo sienas, o fortepijonas vis dar tebestovi svetainėje. 

   Apžiūrėję abu namo aukštus, sužinojome ne tik įdomių faktų ir smulkmenų iš Puškinų gyvenimo istorijos, bet taip pat išvydome tikras istorines, literatūrines verybes – tai Aleksandui Puškinui dar pačiam esant gyvam išleisti jo knygų, tokių kaip ,,Kaukazo belaisvis“, ,,Ruslanas ir Liudmila“, egzemplioriai, kuriuos pats Puškinas laikė savo rankose.

 Pats literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus buvo įkurtas ponios Varvaros įsakymu. Ji testamente rašė, jog nenori, kad po jos mirties dvaras būtų parduotas ar jame kas kitas gyventų, ir ten turi būti įkurtas A. Puškino literatūrinis muziejus. Praėjus penkeriems metams po Varvaros Puškinos mirties, 1940 metais  buvo įsteigtas muziejus, kuris veikia iki šiol ir šviečia žmones, leidžia nusikelti į senus laikus, pajusti jų dvasią, prisiliesti prie Grigorijaus ir Varvaros Puškinų istorijos, leidžia įsigilinti į Aleksandro Puškino kūrybą ir jos svarbą.

   Eidami atgal į tą pačią stotelę, visi jautėmės kitaip. Jautėmės taip, tarsi išėję iš to paslaptingo dvaro kartu būtume pasiėmę dalelę jo kartu: jo keistą kvapą, prabangų interjerą, Grigorijaus ir Varvaros Puškinų gyvenimo istorijos nuotrupas bei Aleksandro Puškino kūrybinį bei literatūrinį palikimą.

Kornelija Juknytė, III b

bottom of page