Tanklaivio kapitonas – apie jūrą, knygas, Lietuvą ir muziką

Mokykla tai didelė bendruomenė, ją sudaro ne tik mokytojai ir mokiniai, bet ir jų tėvai bei artimieji. O kiekvienoje šeimoje yra žmonių, turinčių įdomių istorijų, veiklų ar hobių. Šiuos žmones ir norisi pakalbinti. Šįkart stabtelėjau prie savo pačios dėdės Sauliaus Lučkos. Jis jau šešioliktus metus dirba tanklaivio kapitonu, yra apkeliavęs kone visą pasaulį, tad pamaniau, jog būtų įdomu užduoti jam keletą klausimų ir sužinoti, ką gi jis pats mano apie šią profesiją.

 

Kada ir kodėl nusprendėte tapti tanklaivio kapitonu?

Pirmiausia, paauglystėje gimė svajonė tapti jūrininku, o tik vėliau, juo tapus, karjera vedė į kapitono tiltelį. Kai man buvo 15 metų, dėdė jūrų kapitonas Ričardas Lučka kartą pasiūlė plaukti laivu kartu. Gal siūlė juokais, gal rimtai, tačiau aš nedvejodamas sutikau ir vos po keleto dienų bėgiojau laivo deniais, o Klaipėdos uostas liko kažkur toli už horizonto – mūsų kursas driekėsi į Sankt Peterburgą (tuometinį Leningradą). Šio pirmojo reiso metu supratau, kad mėlyni vandens toliai mane žavi ir vilioja, žmonės, dirbantys laive, yra ypatingi, o pats laivas stebina savo sudėtinga konstrukcija, kurią valdyti tuomet rodėsi kaip „misija neįmanoma“, tačiau jai vadovauja vienas žmogus ir jis yra mano dėdė. Aš norėjau būti kaip jis. Tikriausiai to reiso metu aš įsimylėjau JŪRĄ.

Kaip manote, kokių savybių reikia žmogui, norinčiam dirbti tokį darbą?

Pirmiausia, kaip jau minėjau, žmogus turi mylėti jūrą. Tai nėra žmogaus savybė ar būdo bruožas, tai yra jausmas, kurį širdyje jaučia kiekvienas jūrininkas. Patekę į pačią didžiausią audrą, jūrininkai nekeikia likimo ir nepyksta ant vandenyno dievų už pasiųstą išbandymą, jie visi tarsi žino, kodėl jie čia. Jūrininkai, kaip įprasta, yra drąsūs žmonės, nors širdyje jie didžiausi romantikai, juk būtent romantikus jūra suvilioja savo žydryne.

Ši profesija, kaip ir visos kitos, turbūt turi pliusų ir minusų. Ar galėtumėte išvardinti po tris?

  • Didžiausias pliusas yra tas, kad šis darbas be rutinos – kiekviena diena yra kitokia, supa vis nauja aplinka, vis kiti žmonės, naujos šalys su kitokiais papročiais ir įstatymais, naujos taisyklės ir reikalavimai, keliami laivams ir visam jūriniam verslui, jų reikia laikytis ir juos išmanyti..

  • Kitas didelis pliusas yra atostogos – jų yra daugiau, nei turi mokytojai.

  • Vienu metu dirbi ir keliauji po pasaulį, sutikdamas įvairių tautybių, rasių ir religijų žmonių. Tai neabejotinai yra dar vienas didelis šios profesijos pranašumas.

  • Šeimos ilgesys – jis visada lydi jūrininkus bet kuriame pasaulio kampelyje ar vandenyne. Būti toli nuo šeimos yra sunku ir tai yra didžiausias šios profesijos minusas.

  • Žmonės sako, kad jūroje supa. Patikėkite, tai yra tiesa, šį faktą įvardinčiau kaip antrą didžiausią minusą mūsų darbe.

  • Trečias minusas tai vis dažniau girdimos kalbos, jog laivas gali plaukti be komandos ir būti pilotuojamas iš kranto.

 

Kiek laiko ilgiausiai buvote išplaukęs? Koks buvo kelionės maršrutas?

Beveik septyni mėnesiai – tai mano ilgiausias jūroje praleistas laikas. Tiesa, tai buvo jau senokai, bet tokius ilgus reisus atsimenu geriausiai. Mes išplaukėme iš Sankt Peterburgo į Atlanto vandenyne esančias Falklendų salas ir Argentiną, iš kur, pakrovę laivą ir papildę atsargas, per Magelano sąsiaurį keliavome Japonijos link. Pasisvečiavę tekančios saulės šalyje ir iškrovę krovinį, per visą Ramųjį vandenyną ir Dreiko sąsiaurį grįžome į Argentiną ir, vėl pakrovę laivą, pakartojome kelionę į Japoniją. Šiame maršrute paminėjau Dreiko sąsiaurį – tad .... pagal seną jūrinę tradiciją turiu teisę nešioti auskarą ausyje.

Dirbdamas pabuvojote įvairiose šalyse. Kuri ir kodėl paliko didžiausią įspūdį?

Aplankytų šalių sąrašo pirmąją vietą skirčiau Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Ji yra mano favoritė dėl paprastos priežasties – viskas, kas yra išrasta pasaulyje, yra Amerikoje, tuo esu ne kartą įsitikinęs. Jei paklaustumėt, kur norėčiau gyventi, atsakymas būtų paprastas – Lietuvoje: kuo daugiau keliauju, tuo labiau norisi čia grįžti. Nors čia ir lyja.

 

Kas ir kodėl Jus labiausiai džiugina darbe?

Kalbant apie kapitono pareigas, labiausiai žavi tai, kad aukščiau tavęs yra tik ... Dievas . Tu esi „bosas“ ir nuo tavo teisingų sprendimų priklauso viskas, kartais net visų ekipažo narių gyvybė. Žinote, yra toks posakis: laive galioja dvi taisyklės. Pirma: kapitonas visada teisus. Antra: jei tau taip neatrodo, skaityk pirmą taisyklę.

Tai, žinoma, yra tik jūrinis humoras.

 

Ar išplaukdamas su savimi pasiimate kokį nors talismaną, jei taip, kokį?

Mano talismanai – tai vaikų dovanoti piešiniai ar rankdarbiai, jie man yra brangūs, nes dovanoti su meile iš širdies. Nesenai įvyko įdomus nutikimas: prieš keletą metų aš pakeičiau laivą, išvykau dirbti į kitą. Išvykdamas ant sienos kapitono kajutėje palikau sūnaus pieštą piešinį rėmelyje. Šiemet grįžęs nustebau pamatęs piešinį, apie kurį buvau jau senokai pamiršęs – piešinys kabojo toje pačioje vietoje. Per tuos keletą metų keitėsi žmonės, laive dirbo vis kiti kapitonai, bet piešinys kabojo ten pat – juk tai kažkieno talismanas, nes kiekvienas jūrininkas turi savo talismaną ir gerbia kito, net neklausdamas, kam jis priklauso ar ką jis reiškia.

Ar darbo metu lieka laiko knygai? O gal nemėgstate skaityti?

Grožinei literatūrai laiko lieka nedaug. Profesijos ir darbo ypatumai neleidžia sustoti mokytis. Todėl didžiąją laiko dalį praleidžiu gilindamasis į profesines knygas, naujai išleistus reikalavimų rinkinius ir žinynus.

Jei vis dėlto skaitote, kokia knyga ir kodėl yra Jūsų mėgstamiausia?

Tikriausiai nebūsiu originalus sakydamas, kad knygas pažinti pradėjau nuo E. M. Remarko romanų. O kuris „vyrukas“ nenorėjo būti panašus į M. Puzo „Krikštatėvio“ romano gangsterius? O jei rimčiau, tai patinka skaityti dokumentiką, istorinius romanus. Šiuo metu ant stalo laisvos minutės laukia K. Sabaliauskaites trilogijos istorinis romanas „Petro I imperatorė“.Labai džiaugiuosi šios autorės dėka iš naujo atradęs istorinį romaną ( „Silva rerum“ ilgai buvo šeimos diskusijų tema). Labai patinka P. Coelho kūryba, ypač pirmieji romanai. Paskutinysis „Hipis“, deja, nuvylė. Kiekvienam abejojančiam ar sutrikusiam patarčiau pasidomėti L. Gounelle kūryba ( pvz. „Dievas visada keliauja incognito“). Visa tai – grožinė literatura, dėl saviugdos ar savišvietos kiekvienas randa savo knygą – vedlį. Aš savosios išduoti nenorėčiau...juk knygos tai savotiškas žmogaus veidrodis!

O kokios muzikos mėgstate klausytis? Kokia grupė ar atlikėjas(a) užima pirmą vietą Jūsų širdyje?

Šiuo metu ausinėse skamba „Red Hot Chili Pepers“ „Californication“. Šiaip klausau labai plataus spektro atlikėjų ir stilių. Automobilio atmintyje favoritų sąraše įrašytas „Metalikos“ albumas kartu su Jazzu, važiuojant motociklu paprastai skamba sunkusis rokas, „ACDC“ ar Ramštainas, o kasdieniame gyvenime nepamainomai gelbsti „Spotify playlistai“.

 

Interviu parengė Marija Lučkaitė (III b)

2019-11-12

AF02FDCC-6EAC-4451-931D-C0BABCFB38C3
IMG_1978
1/1

Interviu su amerikiečiu, mainų programos mokiniu Patrick Murphy

 

   Kai mokykloje mokosi beveik tūkstantis mokinių, pasidaro sunku į praeinančius žmones žvelgti kaip į atskiras asmenybes, nebent jie išsiskiria savo stiliumi, elgesiu ar kalbėsena.  Galbūt į Patricką ir neatkreiptumėte  dėmesio, jeigu ne jo kiek vyresnė išvaizda ar anglų kalba. Jeigu nesusipažintumėte, turbūt net nepagalvotumėte, kad jis baigęs dvylika klasių perskrido Atlantą, kad galėtų metus mokytis Lietuvoje.

Kodėl  tu nusprendei tapti mainų programos mokiniu?

Man visada patiko mokytis naujų kalbų, o pasitaikius galimybei tapti mainų programos mokiniu, pamaniau, kad tai bus puiki patirtis.

Kodėl pasirinkai būtent Lietuvą iš visų šalių?

Lietuvą aš įrašiau į savo sąrašą šalių, kuriose norėčiau mokytis, nes ji pasirodė įdomi, graži, išskirtinė. O mainų programos organizatoriai ją iš sąrašo man ir išrinko.

Ar tai tavo pirmas kartas Lietuvoje?

Taip, tai taip pat ir mano pirmas kartas Europoje.

Ar išsipildė tavo lūkesčiai atvykus į Lietuvą?

Prieš man atvykstant į Lietuvą buvau girdėjęs iš žmonių, kad lietuviai drovūs, todėl bus sunku susirasti draugų. Bet aš gana lengvai jų susiradau, o klasiokai labai šiltai mane priėmė.

Kas tau labiausiai patinka Mykolo Biržiškos gimnazijoje?

Man labiausiai patinka smagi atmosfera. Ten, kur mokiausi, nebuvo daug veiklų, kurios suburdavo kartu visą mokyklą. Čia, pavyzdžiui, penktadieniais per pertraukas koridoriuose groja muzika, taip pat mokykloje yra daug renginių, kuriuose dalyvauja visi, o ne tik tam tikros mokinių grupelės.

Kuo Mykolo Biržiškos gimnazija skiriasi nuo tavo buvusios mokyklos?

Mano buvusioje mokykloje mokėsi apie du tūkstančiai septyni šimtai mokinių, tad, palyginus, Mykolo Biržiškos gimnazija atrodo maža. Amerikoje taip pat buvo daugiau mokyklos organizuojamų klubų bei įvairaus sporto: beisbolas, krepšinis, boulingas, ledo ritulys, futbolas, golfas, lakrosas, softbolas, plaukimas, tenisas, tinklinis, imtynės. Vis dėlto iš jų populiariausi buvo amerikietiškas futbolas bei lakrosas.

Ar lietuvių kalbą yra sunku išmokti užsieniečiui?

Taip, manau, kad lietuvių kalba yra labai sunki. Aš moku prancūzų ir ispanų kalbas ir galiu pasakyti, kad lietuvių kalba yra sunkesnė už jas abi. Tačiau aš papildomai mokausi vakarais universitete bei išgirstu įvairių naujų dalykų iš draugų.

Ar turėjai laikyti egzaminą, kad patektum į mainų programą?

Aš dalyvavau interviu, taip pat reikėjo pateikti savo pažymius, universiteto testo balą, tad buvo šioks toks konkursas.

Kodėl nusprendei išvykti su mainų programa po mokyklos baigimo Amerikoje?

Aš buvau labai įsitraukęs į mokyklos gyvenimą ir žinojau, kad patekęs į mainų programą turėsiu to atsisakyti, taip pat norėjau baigti mokyklą su savo draugais.

Ar nemanai, kad yra per vėlu po mokyklos baigimo vykti į mainų programą?

Nemanau, kad toks laikas per vėlus, nes turi metų pertrauką, per kurią gali išmokti naujų dalykų, persiprogramuoti, pasiruošti naujiems metams, ateinančiam gyvenimui. Kitais žodžiais tariant - gauni vienerius metus vaikystės.

Kaip reagavo tavo šeima ir draugai, kai jiems pasakei, kad išvyksti metams?

Aš bet kokiu atveju būčiau išvykęs į universitetą, tad tiek mano šeima, tiek draugai su ta mintimi buvo susitaikę, bet jie buvo truputį susirūpinę, nes beveik nežinojo apie Lietuvą.

Ar turi kokį nors planą, ką veiksi grįžęs?

Taip, grįžęs aš turbūt iškart pradėsiu mokytis universitete, dabar kaip tik teikiu prašymą ir turbūt mokysiuosi Ilinojaus universitete Čikagoje.

Ar tau patinka jūrų žvaigždė Patrikas iš Kempiniuko Plačiakelnio filmuko? (To paklausiau dėl sutampančių vardų)

Taip, patinka, vaikystėje žiūrėdavau šį filmuką.

Kokia tavo mėgstamiausia knyga?

Man labai patiko George Orwell knyga „1984“, kuri atskleidė kitokį požiūrį į pasaulį ir kaip yra elgiamasi su žmonėmis kitose šalyse, taip pat man „prilipo“ ir rašymo stilius.

Patrick Murphy kalbino Jorė Kaktytė,

II b klasės gimnazistė,

2019 m. sausis

Patrick Murphy.jpg

ŽMOGAUS TEISIŲ DIENA

Arklys ir žmogus. Kas juos sieja?

 

 

Gruodžio šeštoji – Arklių diena. Taip pat šią dieną minima ir dar viena asmenybė – Šventasis Mikalojus. Ne visi žino, kad pirmasis Kalėdų senelis ir buvo šis vyskupas. Šv. Mikalojus laikomas keliauninkų globėju, o arkliai buvo geriausi keliauninkų draugai, padėjėjai, todėl jo vardo diena paskelbta Arklių diena. Mokslas sako, kad žmogus žirgą prisijaukino dar akmens amžiuje, prieš kokius 5–6 tūkstančius metų. Apie tai kalba petroglifai – piešiniai, iškalti ant uolų. Jų yra ir Norvegijoje, ir Altajuje. Tuose vaizdavimuose arkliai ne tik traukia žagrę, bet poromis įkinkyti į vežimą veža saulę dangaus skliautu. Tokį vaizdinį galima rasti dar ir viduramžių Europos mene. Arklio, kaip dieviško ir aukojamo gyvulio, kulto pėdsakų aptinkama nuo V tūkstantmečio prieš Kristų pradžios. Jau nuo tada arkliai naudojami karuose. Žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus. 

Kaime Arklių diena buvo išskirtinė. Ne žmonėms, bet gyvūnams.  Juk reikia pamaloninti gyvulėlius už sunkų rudens triūsą. Į ėdžias šeimininkas pripildavo daug  avižų, kad arkliai per žiemą išbūtų tvarte sveiki, pavasario sulauktų stiprūs. Šyvas žirgas ar vaško kumelaitė atveža vaikams ilgai lauktąsias Kalėdas. Suvalkiečiai turi išsaugoję įdomų Šyvio šokdinimo paprotį Kalėdų laiku. Žemaičių Užgavėnių būtinas personažas – raitelis su žirgu. Žirgų lenktynės ant ledo Dusetose – šimtametė tautos tradicija. Lietuvių tautos padavimuose, baladėse dažnai minimi žirgai, apdovanoti antgamtiniu protu, turintys ateities numatymo galią. Su žirgu šnekamasi, tariamasi, jam guodžiamasi. Tautos poezijoje žirgas apgaubtas žavesiu ir meile. Iš sakmių ir stebuklinių pasakų taip pat matyti, kad žmogus negalėjo atsidžiaugti bičiulyste su žirgu. Ten mitologiškai aiškinamos nepaprastos jo savybės – veržlumas, greitis, ištvermė, žmogaus supratimas ir ištikima tarnystė jam. Arklys – tiesiog dangaus dovana žmogui. Tautosakoje arklys yra žmogaus padėjėjas arba jo išbandytojas. Lietuvį su žirgu ar arkliu sieja tūkstantmečių istorija. Tėvynę ginant, ir duonelę kasdieninę auginant, visus kitus ūkio darbus nuveikiant, pramogaujant šventėse – visur kartu. Artimas ir mielas šis gyvūnas lietuvio širdžiai; gera jį paglostyti, patapšnoti per sprandą, pažvelgti į protingas akis. Lietuvių kalba išlaikė seniausią indoeuropietišką, tikriausiai dar iš prokalbės paimtą arklio pavadinimą –  „ašva“ ir jo vedinį „ašvienis“. Ir kiti arklio, žirgo pavadinimai, jo spalvos nusakymai yra saviti. Plauko arkliai –  įvairaus: bėras, sartas, bulanas, pelėkas, širmas, derešas, obuolmušas, šyvas, keršas, juodis… Lietuvoje yra išvestos trys žirgų veislės: žemaitukų, Lietuvos sunkiųjų ir trakėnų.

Taigi, ši, iš pirmo žvilgsnio įprasta diena, gruodžio šeštoji, byloja mums apie svarbius žmonių bičiulius ir pagalbininkus – arklius.

 

Vytautas Miškinis,

I b klasės gimnazistas

2017-12-06

  Kiekvienais metais gruodžio 10 d. yra minima Žmogaus teisių diena. 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Organizacijos (JT) Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Tai buvo pirmasis istorijoje tarptautinis dokumentas, visuotinai pripažįstantis, kad visi žmonės nuo pat gimimo turi vienodas teises ir laisves. Aktas yra išverstas į 360 kalbų.  Iniciatyvą gruodžio 10 d. atminti 1950 m. iškėlė Jungtinės Tautos.   Kasmet šią dieną Europos Parlamentas įteikia Sacharovo premiją, kurią skiria išskirtinėms asmenybėms ir organizacijoms, kovojančioms prieš priespaudą, neteisybę ir nepakantumą. Lietuvoje šią dieną Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras rengia mažąjį kino festivalį, kurio pagrindinė tema – žmogaus teisės.

  Remiantis tyrimų bendrovės „Vilmorus“ atliktais tyrimais, Lietuvos žmonės labiausiai nepatenkinti dėl šių teisių apsaugos:

  • Teisė turėti ir pasirinkti darbą;

  • Teisė į teisingą darbo apmokėjimą;

  • Teisė į deramą gyvenimo lygį;

  • Teisė į socialinę apsaugą;

  • Teisė į savalaikę ir kokybišką medicininę pagalbą;

  • Vaiko teisė gauti tinkamą paramą iš valstybės, kad būtų apsaugota jo teisė į mokslą;

  • Senyvo amžiaus žmonių teisė į socialinę apsaugą;

Visuomenės nuomone, geriausiai apsaugotos žmogaus teisės Lietuvoje:

  • Tikėjimo ir religijos laisvė;

  • Tautinių mažumų teisės;

  • Teisė į žodžio laisvę.

  Saugokime ir gerbkime vieni kitus, juk mes, žmonės, turime būti vieningi! Bei nepamirškime, kad „Mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė“ (I. Kantas).

                                                                                                                                                       IV b klasės gimnazistė Irtautė Gutauskaitė

2017-12-17

TANGO diena

 

Kai atsiverčiau gruodžio 11-osios kalendoriaus lapelį, nustebau. Pamačiau, kad tą dieną švenčiama Pasaulinė tango diena! Nusprendžiau pasidomėti daugiau apie šią dieną ir apie patį šokį.

Gruodžio 11-ąją gimė net dvi garsios tango žvaigždės – tango karaliumi tituluojamas Carlosas Gardelis ir Julio De Caro. Šiai dienai paminėti rengiami įvairūs festivaliai daugelyje pasaulio šalių. Didžiausi festivaliai vyksta Argentinoje ir Buenos Airėse. „Tango“ lotyniškai reiškia „liečiu“. Tai Lotynų Amerikos šokis, kuris gimė apie 1890 metus Urugvajaus ir Argentinos pasienyje. Tai aistringas moters ir vyro šokis, perteikiantis jausmus – geismą, pavydą, pyktį. Kiekvienas šokis skirtingas, nes kiekvienas vyras muziką jaučia ir partnerę veda savaip, partneriai turi ne tik girdėti muziką, bet ir jausti vienas kitą. 

Lietuvoje, deja, šis šokis nėra populiarus, todėl ir tango diena nėra plačiai žinoma ir minima. Bet tikiuosi, kad ateity tai pasikeis, nes vien beskaitydama apie tango užsimaniau šokti!

 

Kamilė Piličiauskaitė, III e klasės mokinė,

2017-12-10

NErūkymo diena

   Dėl aktyvaus rūkymo Žemėje kasmet miršta apie 5 milijonus žmonių, dar 600 tūkstančių gyvybes pasiglemžia pasyvaus rūkymo sukeltos ligos. Rūkymas gali sukelti vėžį. Tai nuolatos kartojami faktai, kurie rūkaliams dažniausiai nieko nereiškia, Nors biologiškai žmogui skirta gyventi maždaug 120 metų.

 

Tai kuo gi rūkymas yra toks žalingas?

Cigarečių dūmuose yra daugiau nei 400 cheminių junginių, kurie, kaip buvo nustatyta, yra pavojingi žmogaus sveikatai.

Cigarečių dūmuose yra trys itin pavojingos medžiagos:

  • kancerogeninė medžiaga,

  • tai nuodinga medžiagą, kurią ilgą laiką naudojo vabzdžiams naikinti bei žiurkėms nuodyti. Pagal toksiškumą nikotinas yra antroje vietoje (lyginant su cianidais), tad galima tik įsivaizduoti žalą, kurią jis daro žmogaus organizmui,

  • šių dujų yra cigarečių dūmuose.

Cigarečių žala:

Tikriausiai tiek tėvai, tiek pažįstami, žinoma, ir televizija jums kalė į galvas, jog rūkymas gali sukelti vėžį. Žvilgterėkime į nelaimių šleifą, kuris keliauja koja kojon su rūkymu:

  1. Kvėpavimo takų gleivinių dirginimas

  2. Peptinė opa

  3. Kvėpavimo takų susirgimai

  4. Osteoporozė (kaulų „išretėjimas“, susilpnėjimas)

  5. Ankstyva menopauzės pradžia

  6. Poveikis nėščioms moterims

  7. Plaučių alveolių pažeidimai (emfizema)

  8. Sumažėjęs deguonies kiekis kraujyje

  9. Vėžys

  10. Vitaminų netekimas

  11. Poveikis širdžiai ir kraujagyslių sistemai

  12. Insultas ir paralyžius

  13. Rūkymas skatina cukraus kiekio kraujyje padidėjimą ir diabetą.

 

Apie tarptautinę nerūkymo dieną

Tarptautinė nerūkymo diena yra minima kiekvienais metais trečiąjį lapkričio ketvirtadienį daugelyje pasaulio šalių, diena yra paskirta rūkančiųjų skaičiui mažinti ir atkreipti rūkalių dėmesį į galimybes atsisakyti žalingojo įpročio.

 

Rūkymas – problema tarp jaunimo, bet ar ji sprendžiama? Ar tikrai tarptautinis minėjimas yra naudingas?

Cigarečių pakeliai apklijuoti baisiomis rūkymo pasekmių sukeltų ligų fotografijomis, ant pakelių puikuojasi pranašiški sakiniai. Be to, cigaretes galima įsigyti nuo 18 metų. Bet prie daugumos Lietuvos gimnazijų rūksta dūmų stulpai nuo rūkalių, kuriems daugeliui dar toli gražu nešviečia pilnametystė. Vienoje Vilniaus gimnazijoje vyko cigarečių laidotuvės, po ceremonijos didelė dalis buvo iškastos ir surūkytos...

Labai didelė problema yra dėl nepilnamečių rūkymo. Dauguma paauglių pradeda rūkyti susidėję su blogomis grupuotėmis. Savo brendimo metu jie galvoja, kad tai yra smagu, ,,kieta“ , pakelia vertę kitų akyse, arba kaip tik bijo nepritapti prie savo bendraamžių, kol galiausiai juos pavergia priklausomybė, žadanti sugriauti jaunuolių ateitį. Taigi nerūkymo dienos minėjimas yra būtinas, yra labai svarbu (ypač jaunuolius) supažindinti su šiuo blogiu, dėl kurio nemaža dalis jaunimo gali susigriauti savo ateitį arba išvis jos neišvysti.

Bet iš šios problemos išauga dar viena: didelėje dalyje Lietuvos mokyklų nėra pažindinančių programų apie gyvenimą griaunančius įpročius. Daugelyje šalies mokyklų (ypač progimnazijų, kuriose septintokai/aštuntokai, o kartais net jaunesni mokiniai bando atrasti save, susirasti draugų, dažnai pasuka blogais keliais), mokiniai nesupranta bei nežino (nors iš kur jiems žinoti, kai nėra tam tikrų pažindimo pamokų, renginių ar programų?!) savo „kietumo“ pasekmių.

 

Statistika Lietuvoje kinta, bet ar tai gerai?

Jau kelis metus cigarečių pardavimai šalies rinkoje krito. Dauguma džiaugiasi, kad rūkalių mažėja, galbūt padėjo akcizai, fotografijos ant cigarečių pakelių. Atrodo, turėtume džiaugtis, bet aš manau, kad kaip tik turėtume sunerimti. Per tą laikotarpį, kai sumažėjo cigarečių pardavimų rinkoje, labai padidėjo įvežamų kontrabandinių cigarečių kiekis, be to, reiktų nepamiršti, jog jau nemaža dalis visuomenės teikia pirmenybę elektroninėms cigaretėms. Taigi krintantys pardavimai nebūtinai reškia mažėjantį rūkančiųjų skaičių.

 

Mesti rūkyti sunku, bet įmanoma!

Daugybė žmonių žino bei supranta rūkymo pasekmes, jie tiesiog jau nebegali gyventi be cigarečių. Žmonės pabando, jiems ,,nepavyksta“ ir jie visa tai meta. Svarbiausias dalykas norint mesti rūkyti yra norėjimas išlipti iš šios duobės ir tikslo siekimas, žinoma reikia žinoti, kodėl rūkyti yra blogai ir dėl kokios priežasties Tu turėtum atsisakyti šio įpročio. Taip pat šiuo metu prekyboje yra daugybė tablečių bei pleistrų, kurie padeda atsisakyti rūkymo.

 

Meta rūkyti (dažniausiai) tie, kas susiduria su šio įpročio pasekmėmis.

Taigi geriau užkirskime kelią rūkymui ir pasakykime NE! cigaretėms.

I d klasės gimnazistė Deimantė Bulo

2017-11-28

Veganizmas – ne dieta, bet gyvenimo būdas

Green Goodness
Green Goodness
Blueberries
Blueberries
Berries
Berries
Fresh Vegetable in Basket
Fresh Vegetable in Basket
Green Beans
Green Beans


   Praėjusią savaitę, lapkričio pirmąją, buvo minima ne tik Visų Šventųjų diena, bet ir Pasaulinė veganų diena. Ši data pasirinkta dėl to, kad būtent 1994 metais  lapkričio pirmąją dieną Didžiosios Britanijos veganų bendruomenei suėjo 50 metų. Veganai – žmonės, kurie maitinasi vien augalinės kilmės maistu. Nuo vegetarų jie skiriasi tuo, kad nevalgo žuvies, kiaušinių, pieno. Jų maisto racioną sudaro vaisiai, uogos, daržovės, grūdai, riešutai, grybai. Veganų nuomone, žmogus gali maitintis vien augaliniu maistu, nežudydamas gyvūnų. Jie smerkia ir gyvūnų žudymą dėl kailio ar odos, gyvūnų naudojimą laboratoriniams tyrimams. Būtent šios dienos proga žurnalistė antrokė Sabina Stūronaitė pakalbino gimnazistą Paulių Liaubą, kuris yra veganas.

  • Papasakok, kaip, kada ir kodėl tapai veganu?

Prieš pusantrų metų tapau veganu „per naktį“. Iš esmės pagrindinė priežastis buvo (ir vis dar yra) etinė. Pamatęs dokumentinį filmą „Earthlings“ tiesiog negalėjau toliau ignoruoti gyvūnų išnaudojimo. Gali pasirodyti juokinga, bet tą naktį negalėjau ramiai užmigti, pasirodo, žinoti yra išties pavojinga. Nusprendžiau atsisakyti visko, kas susiję su gyvūnų išnaudojimu. Tiesa, pradžia buvo nelengva, reikėjo išmokti maitintis visai kitaip nei buvau įpratęs. Tik po kelių mėnesių pradėjau plačiai domėtis mityba ir apskritai mitybos ir sveikatos ryšiais. Per šį pusantrų metų laikotarpį kardinaliai pasikeitė mano vertybės, požiūris į maistą ir gyvūnų paskirtį šioje planetoje.

 

  • Kokie maisto produktai, patiekalai yra tavo mėgstamiausi? Gal norėtum pasidalinti su skaitytojais kokiu nors nesudėtingu receptu?

 Atsisakęs gyvūninės kilmes produktų atradau visą pasaulį maisto, kurio net nebūčiau paragavęs. Tofu, seitanas, tempeh, jackfruitas (arba duonvaisius, bet nekaip skamba), begalė augalinio pieno pasirinkimų, tai pat falafeliai, humusas, burgeriai, pagaminti iš ko tik užsigeisi, – sąrašas nesibaigia ir tik plečiasi. Tikriausiai, kaip ir dauguma žmonių, maniau, kad būti veganu tai valgyti žolę. Bet likau apstulbęs. Kaip koks Jėzus pakeičia vandenį į vyną, taip veganai iš riešutų, daržovių, citrinos sulčių ir maistinių mielių pagamina sūrį. Man tai vis dar magija, kaip tiksliai galima atkartoti iprastų produktų skonį ir tekstūrą. Neseniai atradau dar vieną tokį magišką receptą, tai sausainiai iš avinžirnių, taip, AVINŽIRNIŲ. https://detoxinista.com/vegan-chickpea-chocolate-chip-cookies-gluten-free-nut-free/

 

  • Kokių sunkumų kyla būnant veganu?

Sunkiau surasti, kur pavalgyti, kai esi nedideliame mieste, sunkiau sutarti, kur pavalgyti su draugais, kurie maitinasi įprastai, tačiau dažniausiai įtikinu rinktis augalinį variantą. Tačiau bent jau man nemaloniausias dalykas būnant veganu – giminių nesupratingumas ir nepalaikymas. Iš dalies aš juos suprantu, nelengva priimti naujas idėjas.

 

 

  • Ar planuoji kada nors sustoti? Ar manai, kad tai visam gyvenimui?

Niekada nekilo mintis, kad galėčiau grįžti prie senų įpročių ir gyventi taip pat kaip anksčiau. Mano nuomone, žmonės, kurie sugrįžta prie gyvūninės kilmės produktų, niekada ir nebuvo veganai, tiesiog pabandė augalinę mitybą. Veganizmas nėra dieta, tai gyvenimo būdas. Nors ir gyvūninės kilmės produktų atsisakymas yra didžiulis teigiamas žingsnis, veganas tai pat neremia odos, kailio pramonės, nesilanko cirkuose, delfinariumuose, neperka kosmetikos produktų, kurie buvo testuojami ant gyvūnų ir kaip įmanoma labiau neprisideda prie jų išnaudojimo.

 

  • Ką norėtum pasakyti mūsų skaitytojams?

Noriu pasakyti, kad bet kokios jūsų pastangos padėti gyvūnams yra svarbios. Nebūtina per naktį tapti aktyvistu veganu. Išbandykite, kokie augaliniai patiekalai jums patinka, stenkitės būti atviri naujoms idėjoms, pasidomėkite, kokiomis sąlygomis laikomi maistui auginami gyvūnai, ir pagalvokite, ar tikrai norite būti šios žiaurios industrijos rėmėjai.
Žinoma, negaliu nepaminėti didžiausios ir aktyviausios gyvūnų teisių organizacijos „Tušti narvai“. Jei norite žinoti naujienas, susijusias su gyvūnų teisėmis Lietuvoje ir pasaulyje, galite pasekti juos „Facebook“ „Tušti narvai“.

                                   Ačiū gimnazistui Pauliui už atsakymus!                                                                                                                                IVb klasės gimnazistė Irtautė Gutauskaitė ir

II c kalsės gimnazistė Sabina Stūronaitė

2017-11-10

Medžiotojų diena

 

   Vakar vakare mestelėjau žvilgsnį į kalendorių ir mano dėmesį patraukė lapkričio trečiąją pažymėta šventė – Medžiotojų, arba Šv. Huberto, diena. Susidomėjusi nusprendžiau sužinoti daugiau. Ir štai ką atradau – pasirodo, lapkričio trečioji Lietuvoje – nuo seno minima šventė, šią dieną prasidėdavo medžioklės sezonas. Lietuvių pagonių medžioklės deivė bei miško globėja buvo Medeina, senovės romėnai turėjo deivę Dianą, o senovės graikai – Artemidę. Įsigalėjus krikščionybei, Medžiotojų diena sutapatinta su Šv. Huberto vardo diena, mat būtent šis šventasis yra laikomas medžiotojų globėju.

 

   Pasak le­gen­dos, per Ka­lė­das (vienur teigiama, kad Di­dį­jį Penk­ta­die­nį, kitur -  jog sek­ma­die­nį) Hu­ber­tas kar­tu su drau­gais iš­jo­jęs me­džio­ti. Staiga riteriams pa­si­ro­dęs di­džiu­lis bal­tas el­nias. Hu­ber­tas nu­jo­jęs pa­skui žvė­rį. Per­se­kio­ji­mas tę­sęsis daug va­lan­dų, tačiau el­nias ne­ro­dęs jo­kių nuo­var­gio ženk­lų. Stai­ga žvė­ris pa­ts su­sto­jęs. Hu­ber­tui pri­jo­jus prie el­nio per ak­mens svie­di­mo at­stu­mą su­sto­jęs me­džiok­lio žir­gas, tar­si suak­me­nė­ję jį ly­dį šu­nys.  Me­džio­to­jas pa­ma­tęs, kad tarp de­šimt­ša­kių el­nio ra­gų vai­ni­ko žė­ri švy­tin­tis kry­žius. El­nias pra­kal­bęs žmo­gaus bal­su: „Hu­ber­tai! Hu­ber­tai! Ko­dėl drums­ti žvė­rių ra­my­bę šven­tą die­ną? Ko­dėl ne­si­rū­pi­ni sa­vo sie­los iš­ga­ny­mu?“ El­nio vaiz­das ir ra­gi­ni­mas rū­pin­tis sa­vo sie­la taip pa­vei­kė kil­min­gą­jį jau­nuo­lį, jog jis at­si­sa­kęs rū­mų bei ti­tu­lų ir įsto­jęs į vie­nuo­ly­ną, kur pradėjęs at­si­sky­rė­lio gy­ve­ni­mą.

   Nors visa tai tegali būti graži pasaka, Fransua Hubertas buvo tikra asmenybė, Burgundijos hercogas, gimęs 655 metais Frankų imperijoje. 7 me­tus at­si­sky­ręs Hu­ber­tas gy­ve­no Ar­dė­nų kal­nuo­se ak­me­ni­nė­je tro­be­lė­je, po to bu­vo pa­skir­tas vys­ku­pu. Sa­vo bu­vu­sių me­džiok­lių plo­tuo­se Hu­ber­tas įkū­rė ke­le­tą vie­nuo­ly­nų, rū­pi­no­si gam­tos ap­sau­ga. Po mir­ties (727 m.) bu­vo pa­skelb­tas šven­tuo­ju ir palaidotas šventojo Huberto bazilikoje netoli Namiūro miesto. Ži­no­ma, kad Hu­ber­tas iš­ve­dė nau­ją me­džiok­li­nių šu­nų veis­lę – blad­haun­dus. Vi­du­ram­žiais šie šu­nys ne­tgi bu­vo va­di­na­mi šven­to­jo Hu­ber­to ska­li­kais. Vo­kie­ti­jo­je bu­vo įsteig­tas Šv. Hu­ber­to or­di­nas, ku­riuo ap­do­va­no­ja­mi as­me­nys, nu­si­pel­nę me­džiok­lė­je. XVIII am­žiu­je tai bu­vo aukš­čiau­sias Ba­va­ri­jos ap­do­va­no­ji­mas ir vie­nu me­tu ga­lė­jo bū­ti tik 12 juo ap­do­va­no­tų ka­ra­liš­ko krau­jo as­me­nų ar­ba di­di­kų.

  Dau­ge­ly­je Eu­ro­pos ša­lių Medžiotojų dieną pra­si­de­da di­dy­sis me­džiok­lės se­zo­nas. Tądien (ar­ba ar­ti­miau­sią sa­vait­ga­lį) ren­gia­mos iš­kil­min­gos šven­tiš­kos me­džiok­lės. Daž­nai prieš me­džiok­lę ko­kio­je nors ar­čiau­siai me­džiok­lės plo­tų ar juo­se esan­čio­je kop­ly­čio­je au­ko­ja­mos mi­šios. Il­gą lai­ką per jas baž­ny­čio­je ir šven­to­riu­je bu­vo lei­džia­ma bū­ti ir me­džiok­lė­je da­ly­vau­jan­tiems gy­vū­nams: me­džiok­li­niams šu­nims, sa­ka­lams, žir­gams, tačiau il­gai­niui po­pie­žiai sa­vo bu­lė­se me­džio­to­jų pa­gal­bi­nin­kų tei­ses ap­kar­pė – iš pra­džių žir­gų, o vė­liau ir šu­nų.

  Ši diena skirta ne vien medžiotojams – ji skirta kiekvienam mūsų, trokštančiam atrasti sau skirtą kelią, diena, kai turime prisiminti visad šalia mūsų esančius geriausius draugus – gyvūnus, padovanoti jiems ir sau kartu tai, ko stokojame labiausiai – meilės bei užuojautos, metas suvokti tiesą – medžioja ne stiprieji, medžioja silpnieji.

I d klasės gimnazistė Ūla Klimaševska

2017-11-03

Pabaisko mūšio pėdsakų beieškant

 

   Manau,  visi žino, kad 1435 metais rugsėjo 1 dieną  įvyko Pabaisko mūšis, bet čia daugumos mūsų žinios ir baigiasi. Ir iš tiesų patys istorikai žino tik apytikslią mūšio vietą (šalia Pabaisko miestelio, Ukmergės rajone), kurioje kovėsi Jogailos brolis Švitrigaila su sąjungininku Livonijos ordinu  ir Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis kartu su Lenkijos karalystės kariuomene. Nors šis mūšis vadovėliuose aprašomas tik keliais sakiniais, istorikai teigia, kad Pabaisko mūšis yra svarbiausias LDK mūšis po Žalgirio.

   Keletą metų archelogai naršė po Pabaisko apylinkes, tikėdamiesi surasti masinę mūšio karių kapavietę.  Buvo atlikti archeologiniai kasinėjimai Pabaisko bažnyčios šventoriuje, šalia esančiuose Rakaučiznos ir Gaiciūnų kaimuose.  Patys vietos gyventojai  išsikvietė archeologus dėl nedideliame gylyje rastų žmonių kaulų. Atliekant archeologinius kasinėjimus Rakaučiznos kaime, visi palaikai buvo rasti labai negiliai - nuo kelių centimetrų iki dviejų metrų. Trejus metus tiriant Rakaučiznos kapinyną buvo rasti daugiau kaip šešiasdešimties žmonių palaikai, bet, deja, tai ne Pabaisko mūšio dalyviai.    Dauguma rastų palaikų buvo vaikų, moterų, nustatyta, kad jie galėjo būti laidojami XVII amžiuje. Panaši padėtis ir Gaiciūnų kaime – rasti trylikos XV amžiaus žmonių palaikai, iš kurių dauguma moterų ir vaikų, Pabaisko bažnyčios šventoriuje – septyniolika XVII amžiaus  palaikų. Daugiau nei pusę sudarė moterys ir vaikai.

   Nors kalbant apie Pabaisko mūšį iškyla daug klausimų ir daug nežinomų faktų, Pabaisko miestelio gyventojai nepamiršta šio svarbaus mūšio – miestelio centre stovi paminklas, skirtas Pabaisko mūšiui, rugsėjo mėnesį buvo minimos 580 - osios  mūšio metinės. Istorikai ir archeologai Lietuvos edukologijos universitete buvo surengę konferenciją, skirtą Pabaisko mūšiui. Jie ir toliau tiria istorinius šaltinius, kuria planus ir neprararanda vilties surasti Pabaisko mūšio karių kapus.

 

Ugnė Budriūnaitė, I b klasės mokinė

 

 

 

Pabaisko_mūšiui_skirtas_paminklas
Pabaisko_mūšiui_skirtas_paminklas
Kasinėjimai_Rakaučiznos_kapinyne
Kasinėjimai_Rakaučiznos_kapinyne
Kasinėjimai Pabaisko bažnyčios šventoriuje
Kasinėjimai Pabaisko bažnyčios šventoriuje
Palaikai_iš_Rakaučiznos_kapinyno
Palaikai_iš_Rakaučiznos_kapinyno
1/1