top of page

Įdomybių archyvas

Įsijunkite, smegenys!

 

 

Daugeliui žodis „mentalistas“ asocijuojasi su TV serialu, bet ką gi jis iš tikrųjų reiškia? Internete mentalizmas apibrėžiamas kaip magijos dalis, kurioje ypatingos smegenų savybės naudojamos minčų skaitymui, pranašavimui ar žmogaus valdymui prieš jo valią.

 

Lapkričio 21d. (ketvirtadienį) per 6 pamoką mūsų mokykloje svečiavosi mentalistas Rytis Rafaelis. Mums, gimnazistams, jis parodė keletą triukų su kortomis, pademonstravo savo minčių skaitymo „galias“, paaiškino naudingų efektyvaus mokymosi būdų.

                     

Vienas iš jų - kaip išsiugdyti valią atlikti dalykus, kurie nelabai patinka. Valios ugdymas gali užtrukti kelias savaites. Kaip pavyzdį imkime knygų skaitymą. Prisipažinkime, tikrai ne visi mėgstame jas skaityti. Taigi pagrindinis tikslas šiuo atveju - perskaityti visą knygą.

  1. Reguliarumas. Kad ir kur būtumėte (autobuse, namie, ant stogo), skaitykite knygą tiksliu, savo pasirinktu laiku.

  2. Padalinkite savo pagrindinį užsibrėžtą tikslą į smulkesnius tikslus – skaityti iki tam tikros vietos arba tam tikrą skaičių puslapių. Pavyzdžiui, „man šiandien reikia perskaityti 10 puslapių“ arba „iki penktojo skyriaus“.

  3. Pasirašykite savo pagrindinį tikslą sau ant balto lapo arba pasidalinkite juo su artimu žmogumi. Pažadų tesėjimas skatins siekti tikslų.

 

Valios ugdymui gali trukdyti šie veiksniai:

  1. Stresas. Sutelkti valią ir sėkmingai mokytis trukdo viskas, kas jus liūdina ar pykdo ir kitaip emociškai neigiamai veikia: pykčiai su tėvais, mokytojais, draugais, daugybė namų darbų ir t.t

  2. Miego trūkumas. Būtina gerai išsimiegoti, kad smegenys gerai pailsėtų. Taip būsite žvalesni.

  3. Nesveikas maistas. Svarbu reguliariai ir sveikai valgyti.

 

 

Aušrinė Bieliajevaitė, 1b

 

Streso
tramdymo
būdai

    Streso tramdymo būdai

   Tikriausiai dauguma paauglių paklausti, kodėl nepadarė namų darbų, atsakytų, kad neturėjo laiko. Deja, tai yra viena iš pagrindinių šių laikų jaunimo problemų. Dėl laiko stokos žmonės pradeda nervintis, jų nuotaika genda, visuotinis stresas auga „kaip ant mielų“. Bet gal įmanoma tai sutramdyti ir bent šiek tiek nusiraminti?

   Dauguma psichologų teigia, kad įtampą galima sumažinti tiesiog padarius nedidelę pertrauką, pavyzdžiui, išėjus pasivaikščioti su šunimi arba tiesiog pažiūrėjus pro langą. Taip pat  padeda gilus kvėpavimas ir juokas, nes kūnas tuo metu atsipalaiduoja.

   Jei stresas yra jau įsisenėjęs ir tapęs  įprastu dalyku jūsų gyvenime, padėtų meditacija, sveika mityba, sportas, ir, svarbiausia, geras miegas (mažiausiai 8 valandas per parą).

   Įveikti stresą nėra taip sunku, kaip atrodo, tad kitą kartą, užuot iki išnakčių ruošę namų darbus, nueikite miegoti anksčiau ir gerai pailsėkite!

Urtė Deinoravičiūtė, Ic

Visa tiesa apie Mokytojus

Visa tiesa apie Mokytojus

   Ne viena proga mokiniai neša gėlių savo mylimiems mokytojams, pasako jiems daug gražių žodžių. Kartais net sunku patikėti, kad kažkada mokytojai buvo tokie patys mokiniai, kaip ir mes: vieni krėsdavo įvairiausias išdaigas, kiti buvo pavyzdingi, treti - apimti „nenaudėlio“ tinginio. Nusprendėme pakalbinti kelis mūsų gimnazijos mokytojus: Daivą Merkienę (toliau – D.M.), Alvydę Kuldienę (toliau – A.K.), Honoratą Malevską (toliau – H.M.) ir mokytoją, norėjusią išlikti anonime, (toliau – Mokytoja X). Uždavėme joms kelis klausimus.

 

Papasakokite, kokia buvote mokykloje.

 

D. M.: Mokyklos laikais buvau išdykusi, linkusi organizuoti, visada norėjau kam nors vadovauti – dažniausiai tai ir dariau. Buvau seniūnė, komjaunimo organizacijos sekretorė, ir turėjau daug kitokios veiklos.

 

A. K.: Kadangi mano tėveliai buvo griežti, turėjau mokytis aukščiausiais balais. Buvau stropi mokinė.

 

H.M.: Iš tikrųjų? Jau taip seniai buvo... Na, ginčijausi su fizikos mokytoja dėl uždavinių sprendimo...

 

Mokytoja X: Nelankiau pamokų, nedarydavau namų darbų – juos ruošdavau mokykloje per pertraukas (šypteli).

 

Kokį įvykį geriausiai prisimenate iš mokyklos laikų?

 

D. M.: Jų yra labai daug... Kadangi mūsų klasė buvo labai vieninga, tai, susitikdami kas penkerius metus, tuos įvykius visada prisimename. Vienas iš įsimintiniausių buvo, kai vienas klasės draugas ne tik pro langą išmetė bendraklasį, bet ir pats iššoko. Negana to, jam šokant, nusmuko džinsai, tokie platūs. Žodžiu, buvo juokinga ir įdomu.

 

A. K.: Pabėgimas iš anglų kalbos pamokos. Kai mokytoja pasakė, kad praneš apie tai tėvams, buvo labai baisu ir bėgti iš pamokų daugiau nesinorėjo.

 

H.M.:Kai vasarą išvykdavome į darbo stovyklą ir naktimis išeidavome pasivaikščioti, o auklėtoja tam pačiam kambary būdavo ir sakydavo, kad ji visą naktį nemiegojo – taip dantį skaudėjo... Šiaip būdavo labai linksma, kai išvažiuodavome vasarą į stovyklą, ten iškrėsdavome visokiausių pokštų, su paklodėm lakstėm kažkada po miestelį. Dabar gėda net prisiminti... Bet buvo taip.

 

Mokytoja X: Atsimenu, vienąkart su klasės draugais nusprendėme pabėgti iš pamokų ir nueiti į kino teatrą. Nuvykome į Šeškinę, kur galvojom, kad tikrai nesutiksime pažįstamų. Tačiau buvo kitaip... Pamatėme, kad kino salėje sėdi vienas iš bendraklasių tėvų. Taigi, bandymas buvo nesėkmingas.

 

Kodėl pasirinkote mokytojos profesiją?

 

D.M.: Kodėl visąlaik klausiate tokių klausimų? Mėgstu būti su žmonėmis, patinka jaunimas. Džiaugiuosi, kad esu mokytoja, ir visada sakau, kad man 17.

 

A.K.: Iš pradžių mokiausi taikomąją matematiką, kur apie mokytojos darbą nebuvo nė kalbos... Tačiau sutikau vieną mokytoją, kuri pasakė, jog vienoje Justiniškių mokykloje yra laisva vieta matematikos mokytojai. Taigi, taip ir tapau šios srities atstove.

 

H.M.: Stojau į mediciną, bet man geriausiai sekėsi fizika. Vėliau supratau, kad bijau kraujo, ir savaime išėjo taip, kad tapau mokytoja.

 

Mokytoja X: Kad būsiu mokytoja, jaučiau jau nuo ketvirtos klasės. Vėliau sužinojau, kad tai mano pašaukimas. Mokiniai mane myli, o ir man labai patinka dirbti su jaunimu.

 

   Manau, jog visiems buvo įdomu sužinoti apie mūsų mokyklos mokytojų jaunystės laikus. Visos jos buvo labai skirtingos, mokytojos kelią kai kurios pasirinko visai netikėtai, o kai kurios apie tai žinojo jau seniai. Mokytojo profesija – tai daug kantrybės reikalaujantis darbas, tad gerbkime mokytojus, juk jie mums suteikia daugybę žinių, paruošia ir išlydi į didžiąją gyvenimo kelionę.

 

Gabrielė Šiupšinskaitė, IV c

 

 

 

 

 

 

Baltoji lazdelė

Tarptautinis e-twinning projektas gimnazijoje

   Projektas ,,Mes linkime gražių šv. Kalėdų" tarp Lietuvos ir Kroatijos gimnazijų prieš gražiausias metų šventes suteikė mokiniams galimybę pagilinti savo žinias apie savo ir partnerės gimnazijos šalies tradicijas, pasinerti į kūrybinį procesą, susirasti naujų draugų ir dar daug daug smagių bei naudingų dalykų.

   Mokiniai kūrė Kalėdinius atvirukus, ieškojo originalių sveikinimų, kūrė kryžiažodžius, suko galvas apie kalėdinę pasaką pagal pateiktus žodžius, dainavo dainas ir gyvai per Skype bei Google hangout bendravo su partnerės gimnazijos mokiniais virtualių konferencijų metu. Projektas mokiniams paliko didžiulį įspūdį.

   Per pirmąją virtualią konferenciją Lietuvos mokiniai prisistatė Kroatams, o šie lietuviams, papasakodami apie savo gimnazijas ir miestus. Kroatai uždavė  klausimų  mūsų mokiniams, kas juos domina apie Lietuvą, mūsų Kalėdas, tradicijas, o mes klausėme jų apie mus dominančius dalykus. Kroatai skaitė mūsų kalėdinę istoriją savo gimtąja kalba, o mes skaitėme jų sukurtą pasaką lietuviškai.

   Per antrąją virtualią konferenciją kroatai dainavo savo tradicinę kalėdinę dainą, po to mes dainavome lietuviškai. Sprendėme geriausius kryžiažodžius paeiliui užduodami klausimus vieni kitiems. Tada trumpai apibendrinome darbą ir apdovanojo geriausių kryžiažodžių autorius. Abiejų šalių mokiniai dainavo kalėdinę dainą anglų kalba.

Tarp Neries purslų

Antigonė - viena prieš publiką

           

 

 

            Lapkričio 13-ąją, trečiadienį, buvome Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre, žiūrėjome aktorės ir režisierės Birutės Mar monospektaklį „Antigonė”. Spektaklis pastatytas pagal Sofoklio tragediją.

Trumpas siužetas tiems, kurie jos neskaitė ar nematė:

Antigonės broliai Polineikas ir Eteoklis susiginčija dėl valdžios. Eteoklis išvija Polineiką ir užima sostą.  Išvytasis su savo kariuomene puola miestą, ir abu broliai žūva kovoje. Karaliaus valdžią perima dėdė Kreontas. Jis įsako Eteoklį palaidoti, o Polineiką palikti nelaidotą. Žuvusiųjų sesuo Antigonė nepaklūsta įsakymui ir ryžtasi palaidoti brolį. Ji negali sutikti, kad Polineiko palaikai būtų išniekinti. Kreonto sargybiniai pagauna Antigonę ir valdovas įsako užmūryti ją oloje. Žynys įspėja valdovą apie tragišką baigtį. Priešinasi ir Haimonas, Kreonto sūnus. Tironas nepasiduoda ir laikosi savo įsitikinimų. Įkalinta Antigonė susiveja iš audeklų kilpą ir pasikaria, iš nevilties nusižudo jos sužadėtinis Haimonas ir jo motina Euridikė, Kreontas lieka sugniuždytas.

 

   Baimė ir nerimas – tai pirmieji jausmai, užplūstantys žiūrint tragiškai pasibaigusią dramą. Aktorė, naudodamasi išskirtiniu dizainerės Jolantos Rimkutės sukurtu kostiumu, kurio viena pusė juoda, kita balta, įkūnija šešis vaidmenis: Antigonę ir jos seserį Ismenę, Kreontą ir jo sūnų, sargybinį ir žynį. Kiekvienas dramos veikėjas stengiasi įrodyti savo teisą. Antigonė – nepasiduoda įsakymams, laikosi papročių ir tradicijų. Ismenė – bijo nusižengti įstakymams, bijo valdovo bausmės. Kreontas rūsčiai ir kategoriškai diktuoja įsakymus, o Haimonas išlieka ištikimas savo širdžiai. Sargybinis irgi teisus – stengiasi įrodyti savo nekaltumą, jog jis tikrai nenusižengė įsakymams. Žynys aiškina savo vizijas, ateitį, bando įspėti apie artėjančias nelaimes.

   Šiuolaikinį monospektaklį nelengva suprasti iš pirmo žvilgsnio. Scenos gilumoje esančiame ekrane buvo rodomi žmonės ir tamsūs jų veidai – choras. Kilo daugybė neatsakytų klausimų: kodėl choro kūnai ir galvos buvo rodomi atskirai,  kodėl ant veidų krito tamsūs juodi šešėliai, nebuvo matyti akių, kodėl protarpiais parodydavo tobulos moters šviesų veidą... Kiekvienas galime interpretuoti savaip.

   Pabaiga netikėta. Jie lyginsime su Sofoklio tragedijos tekstu, tai spektaklyje nepamatysime Euridikės (Kreonto žmonos) ir Korifėjaus (Kreonto patarėjo). Pastebimas šešėlio žaismas: kai aktorė įsikūnija į Kreonto vaidmenį, stengiasi būti kuo arčiau scenos krašto, kad ją apšviestų ir ekrane matytųsi didelis, rūstus Kreonto šešėlis. Tamsių ir šviesių spalvų kontrastai padeda žiūrovui suprasti kovą tarp gėrio ir blogio, pamatyti smulkiausias detales ir skirtingą veikėjų charakterį.

   Spektaklis “Antigonė” – tai šiuolaikinis monospektaklis, interpretuotas baltos ir juodos spalvų kontrastu ir šešėlių žaismu.

 

Aušrinė, Ib

Tarp Neries purslų

 

   Atrodytų, žvarbus, lietingas ir vėsus šeštadienio oras labiausiai tinkamas tik šiltai sėdėti namie ir siurbčioti karštą arbatą, tačiau būrelio „Kertam Kampą“ keliautojams toks oras yra nuostabus baidarių žygiui Nemenčinė – Vilnius.

   Kelionę pradėjome anksti ryte, apsiginklavę šiltais drabužiais ir karštais sumuštiniais bei arbata. Vilniaus Autobusų stotyje laukėme autobuso, kuris mus turėjo nuvežti į Nemenčinę į žygį – tokį, kuris galbūt kitiems atrodė tikrai beprotiškas! Atidundėjus autobusui įlipome ir pradėjome savo kelionę. Atvykus į Nemenčinę greitai susižiūrėjome, susiskaičiavome ir įlipome į baidares, pradėjome plaukti link Vilniaus. Neris nuo Nemenčinės iki Vilniaus tęsiasi 35 km.

   Baidare Nerimi plaukiau pirmą kartą. Negalėjau atitraukti akių nuo įspūdingo kraštovaizdžio ir tokios švarios upės! Kasdien tiltu važiuoju per Nerį, ir ji čia, Vilniuje, atrodo tokia pilka, liūdna ir negraži... Rodos, viso žygio metu mačiau tik vandenį ir medžius. Atsimenu tą euforiją, kai išvargę ir sušlapę mes pamatėme pirmąjį viešojo transporto autobusą. Įplaukus į Vilnių mūsų dėmesį patraukė pulkai žvejų, jie stovėjo ir nužiūrinėjo mus, kad neužkabintume lynų, kol plaukėme upės viduriu.    Visada eidamas pro Baltąjį tiltą matydavau žiedus, pakabintus po Žaliuoju tiltu, ir pavydėdavau žmonėms, kurie plaukdami upe juos paliesdavo, juk tai ne visiems prieinamas potyris! Ir išaušo ta mano šlovės minutė, kai atsiklaupęs baidarėje ir aš galėjau tai padaryti!

   Reikia būti su gera draugija ir oras – žvarbus ar lietingas – gali būti visai nesvarbus, o laikas, kurį praleisite kartu, taps nauju skyriumi knygos, esančios mūsų mintyse ir prisiminimuose.

Domantas Lapinskas, Ib

   Baltoji lazdelė

   Spalio 15–ąją visame pasaulyje minima Baltosios lazdelės diena. Minint šią dieną siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į žmonių su regėjimo negalia problemas, informuoti apie regos sutrikimo priežastis, iš anksto užkertant kelią ligoms. Šios dienos simboliu laikoma baltoji lazdelė – vienas pagrindinių įrankių, kuriuo naudojasi regėjimo negalią turintis žmogus.

   Istorija, kaip atsirado baltoji lazdelė, yra labai įdomi. Yra pasakojama, kad vieną kartą 1931 m. maža paryžietė lydėjo akląjį. Šis įvykis labai paveikė mažąją mergaitę, ir ji sugalvojo, kad kiekvieną neregį reikėtų atskirti kokiu nors skiriamuoju ženklu, kuris padėtų jiems būti labiau pastebimiems minioje tarp reginčiųjų ir sulaukti pagalbos iš jų. Mergaitės manymu, šis ženklas galėjo būti balta neregį lydinti lazdelė… Apie šią mintį paryžietė papasakojo savo mamai, kuri dukters idėją pasiūlė visuomenei. Atgarsio laukti labai ilgai neteko. Jau po metų imta gaminti baltąsias lazdeles, kurios buvo dalinamos neregiams, o į lazdelių dalijimo šventę Paryžiuje atvyko net pats JAV prezidentas. Taip buvo pradėta minėti Baltosios lazdelės diena kiekvienais metais. Mūsų šalyje ši diena buvo pradėta minėti nuo 1992 metų, kai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) tapo Pasaulio aklųjų ir silpnaregių sąjungos nare.

   Siekdami prisitaikyti prie reginčiųjų aplinkos ir joje laisvai integruotis, aklieji nuo mažens yra tiflopedagogų mokomi naudotis ne bet kokia, o specialia baltąja lazdele. Baltoji lazdelė akliesiems taip pat padeda susiorientuoti erdvėje. Įdomu ir tai, kad baltosios lazdelės yra pritaikomos individualiai kiekvienam neregiui pagal ūgį.      Rekomenduojama, kad lazdelės ilgis būtų 10 – 15 cm nuo smakro. Neišsigąskite: lazdelės yra sulankstomos, tad neregiams jas nešiotis yra patogu. Savaime suprantama, mums, regintiesiems, kyla klausimas, kaip padedant lazdelei galima vaikščioti ir neatsitrenkti į žmogų gatvėje ar pan. Viskas gana paprasta – ant baltosios lazdelės galo pritvirtintas besisukantis ratukas padeda atpažinti daiktų ir objektų savybes. Garsai, kai lazdelė atsitrenkia į kokį nors objektą, padeda neregiui suprasti, ar tas daiktas yra medinis ar metalinis. Po specialių pratimų, kuriuos parodo tiflopedagogai, neregiai, vos prisilietę prie objekto, padedami lazdelės išmoksta atpažinti objektų struktūrą.

   Be baltosios lazdelės itin didelę reikšmę akliesiems turėjo jiems skirtos rašymo sistemos išradimas. Ją sukūrė 1829 m. aklas prancūzų pedagogas Luji Brailis. Tad akliesiems skirta rašymo sistema buvo pavadinta Brailio raštu. Brailio raštas – tai šešių taškų sistema. Naudodamiesi ja neregiai rašo ant specialaus popieriaus lapų įspausdami specialiu rašikliu – griferiu. Parašytus žodžius ir jų junginius aklieji perskaito vesdami pirštais per popieriaus lape įspaustus taškelius. Šešių taškelių sistema galima užrašyti daug ką – visas lotyniškos abėcėlės raides, skyrybos ženklus, skaitmenis ir muzikinius simbolius.

   Dar vienas dalykas, kuris sukelia smalsumą mums, regintiesiems, yra klausimas: kaip aklieji bendrauja virtualioje erdvėje ir naudojasi šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis. Į šį klausimą atsakyti gana paprasta. Dabar yra sukurta akliesiems skirta kompiuterinė programa „JAWS“, kuri gali prakalbinti tiek stacionarųjį, tiek nešiojamąjį kompiuterį. Ši programa padeda neregiams bendrauti ir naršyti virtualioje erdvėje. Taip pat yra sukurta programa „Mobile Speak“, kuri prakalbina mobiliojo ryšio telefonus.

   Šiuolaikinį neregių gyvenimas yra žymiai lengvesnis, nes sukurta nemažai akliesiems skirtų kompensacinės technikos priemonių, kurios geba kalbėti, pvz., kalbantis kūno termometras, mokslinis skaičiuotuvas, rankinis ir stalo laikrodžiai, virtuvinės svarstyklės, pėsčiųjų navigacijos sistema ir t. t. Šie daiktai leidžia neregiams pasijusti savarankiškiems ir suteikia tokias pat sąlygas tvarkytis buityje kaip regintiesiems.

 

Domantas  Lapinskas, I b,

Edita Košinskaitė,  MRU V kurso studentė

bottom of page