I a klasės mokinių žodžiai Lietuvai

 

Jausmas, kurį kadais pamečiau

 

Švyti ji..

Švytėjo visada..

Ta gelsva, ryški spalva.

Ji kaip saulė, kaip ugnis,

 Kurioj tik norisi ištirpt.

Ir man vis darosi ilgu.

Ilgu tų nuostabių dienų,

Kai laimė ta neužmiršta

Širdy manoj nebuvo paprasta.

Nebuvo nuobodi, šalta,

Nebuvo net pilka.

Ji buvo tikra, šilta,

Gal net šiek tiek gelsva,

Tai laimė, laisvės sukurta.

Gal saulė anuomet buvo kitokia?

 

Ar aš tikrai jį užmiršau?

Tą jausmą laisvės, kurį kadais jaučiau.

Man akyse jau darėsi žalsviau

Ir aš visai nenumaniau,

Jog aš užmiršt galėjau

Jausmą, tokį brangų man.

Bet žemė nepamiršo.

Ji nedrįso,

Nepajėgė pamiršti šūvių,

Nepajėgė užtraukt žaizdų,

Atsiradusių nuo nesibaigiančių sprogimų.

Tas jos žaizdas užgydė rūtų žaliuojantys laukai.

Ir tik pažvelk, drauguž, ar nematai?

To gerklę veriančio žalumo,

To kelius lenkiančio švelnumo

Ir mano kūne trykštančio gyvumo...

 

Dabar matau ir net jaučiu!

Jaučiu seniai pamestą meilę,

Tą ryškią ir krauju aplietą aistrą,

Kurią, maniau, seniai praeity aš palikau...

 

 Atėnė Tikkueva 

​

Jei rašyčiau apie Lietuvą...

 

    Lietuva – trys skiemenys, septynios raidės, bet šventas žodis. Lietuva - svetimam taškelis pasaulinio žemėlapio gelmėj, o mums – namai, kurių durys niekada neužsivers. Lietuva – čia saulė teka ir leidžiasi ne taip, kaip kitur. Yra sakoma, kad knygą pradėti rašyti yra sunkiau, nei jai sukurti pabaigą ir užbaigti paskutiniąja nata, o jei kada nors gyvenime nuspręsiu tapti rašytoja ir sugalvosiu parašyti knygą apie savo Tėvynę, jos paskutinieji du puslapiai atrodys taip:

    Gera. Gera žinoti. Gera tikėti ir pajusti. Pirmas manasis žvilgsnis į Gimtinę - menkas ir nerūpestingas, bet kupinas neapsakomo tikrumo, kuris lig šiol lydi mane ir niekada neapleidžia. Pirmas žingsnis – neužtikrintas, gal šiek tiek grubus, o mažos, netvirtos pėdutės atsiremia į žemę, kuri, šimtmečius alinta priešo - gudo, ruso, lenko ar kryžiuočio, o apsaugota lietuvių didvyrių, tebestovi persunkta krauju – ir mūsų, ir kitų. Kovoję dienos šviesoje, nakties mėnesienoj bočiai, kurių širdys degė patriotiškumo liepsna, aukojo gyvybę savą vardan Lietuvos – šalies savos. Ir neužgimė jų galvose nė menka kibirkštis abejonės, kuri būtų žlugdžiusi jų kilnią pasiaukojimo dvasią, o žemė, kuria dabar vaikštome, yra to įrodymas.

    Pirmas žodis – švelnus ir ypatingas – „mama“. Nebūtų mano lūpos jo tarusios, nebūtų jis ištartas taip lietuviškai skambiai, jei ne mūsų šalelės kalba, kurios užuomazgos prasidėjo dar žiloje senovėje, o kalbama ja iki šiol. Mūsų gimtoji kalba buvo ne tik puoselėjama ir perduodama ateities kartoms, bet ir plėšoma į skutelius, trypiama ir mindoma, o žodžiai jos – apgaubti užmaršties skraiste. Nebūtų lietuviai savimi, jei netiestų pagalbos rankos paskutinius savo gryno oro įkvėpimus skaičiuojančiai gimtajai kalbai. Neaprėpiamas noras išsaugoti šį besąlygiškai svarbų tautos palikimą, skatino lietuvius vienytis, ir vėl, net slaptai, suskambo lietuviški žodžiai, buvo atverstos lietuviškos knygos, išleisti pirmieji laikraščiai, mokytojai daraktoriai – bebaimiai kovotojai – skleidė lietuvybę jauniesiems patriotams, o laukuose ir vėl suskambo lietuvių liaudies dainos: „Aš pasėjau linelius Tetušėlio daržely. Ritin dobil, ritin dobil, ritin dobil, je...“ Ak, vis dėlto, kaip ypatingai lietuviškai skamba tas žodis – „mãma“.

    Augdama labai mėgau bėgioti basomis po rasotą žolę – nerūpestingai, vėjavaikiškai, juk Lietuvos laukai man atrodė patys žaliausi, o gamtos kilimas kaskart badydamas padus versdavo nusišypsoti. Niekada nesusimąstydavau, kodėl galiu nevaržoma pievomis skrieti kaip paukštis ir patirti tą neapsakomą jausmą – būti laisva. Tik vėliau sužinojau apie Gimtinės laisvės kainą, o ji – tikrai brangi. Nors pinigais už ją sumokėti nebuvo galima ir nors pinigai šiais laikais yra didžiausia vertybė, laisvė pareikalavo kur kas daugiau – kantrybės, ryžto, drąsos, pasiaukojimo. Meilės saviems namams. 1918 m. vasario 16 d. mūsų tauta galėjo lengviau atsikvėpti sužinojusi, jog atkuriama Nepriklausoma Lietuvos valstybė. Visas abejones išsklaidžiusi nepalaužiama viltis, tikėjimas ir laisvės siekiamybė suvienijo mus dar kartą – leido iš naujo pajusti Lietuvą gyvą. Ne tik dokumentas, bet ir lietuvių patriotiškumas leidžia gyventi taip, kaip gyvename. Kūrėjai, gydytojai, mokytojai, žmonės paprasti, gerai pagalvojus, pasirašėme visi. Kur pažvelgsi – ten Lietuva. Nuo niekieno nepriklausoma. Kaip laisvas paukštis.

    Namai. Gražus žodis. Kur jo ribos? Vienam tai – mūrinės sienos su keturkampiu stogu, kitam – prieglobstis. O man tai yra šalis. Ne bet kokia. O šalis, kurioje pirmą kartą išvydau dienos šviesą, žengiau pirmą žingsnį, tariau pirmą žodį. Šalis Lietuva. Mano Gimtinė. Mano namai. Nejaugi kalbėdami apie savo tautą galime paminėti tik neva  nesusitvarkančią valdžią, mums nepatinkančius įstatymus ar taip žadamą, bet vis nekeliamą atlyginimą, neteisybę? Nejaugi apsiribosime tik mus netenkinančiais dalykais, bet pamiršime visa tai, prieš ką šios negandos nublanktų akimirksniu? Man Lietuva yra tarsi smaragdu žėrintys miškai, plačiosios girios – kiekvienas medis, liaunoji drebulė ar galiūnas ąžuolas, kiekviena rievelė jo kamiene. Kiekviena gležna pievų gėlelė, pražydusi kerinčiu grožiu, kiekvienas iš jų supintas vainikas, padabinęs geltonkasės seselės galvą. Žemelė, išvagota upių ir upelių, su srove nešančių savo istoriją, kiekvienas ežeras ir apie jį sukurtas padavimas, ir akmuo tame ežere, kuris taip pat yra dalelė Lietuvos. Balti skalbiniai, kaime pakabinti ant virvelės, ir šviežia uogiene pagardinti kadais kepti močiutės blynai, iškart priverčiantys atbėgti prie pusryčių stalo. Niekuo nepakeičiamos autentiškos lietuvių liaudies dainos. Tvirtai užsegtas tautinio kostiumo sijonas, susukta polka ir žiūrovų šypsenos verčia susimąstyti, kad atsovauti Lietuvos kultūrai – nuopelnas Gimtinei ir tiems, kurie ją kūrė. Kiekvienas žodis, poema, pasaka – Lietuvos poetų kūryba, kurią kasnakt skaitydavo švelnus mamos balsas. Lietuviško vėjo suvelti plaukai ir įspaustos pėdų žymės Baltijos jūros pakrantėje, žvilgsnis į tolį – į bangas, girdžiu, kaip gintarinėmis ašaromis verkia Jūratė, išsiilgusi Kastyčio... Šeima. Laisvė. Vienybė. Lietuva – trys skiemenys, septynios raidės, bet šventas žodis. Lietuva – svetimam taškelis pasaulinio žemėlapio gelmėj, o mums – namai, kurių durys niekada neužsivers. Lietuva – čia saulė teka ir leidžiasi ne taip, kaip kitur.

 Austėja Visockaitė 

 

 Užaugau valstybėj, savo gimtojoj, 

Savo brangioj Lietuvoj.  

Kur buvo teisybė, o ne puikybė, 

Baisi aplinkoj. 

 

Pamilau aš tą kraštą, 

Saugų kaip faktą, 

Be prievolės mums iš kitų. 

 

Ir džiaugiuosi už faktą, 

Kad buvo tas aktas 

Mūsų laisvos Lietuvos. 

 

Pasirašius tą raštą, 

Be galo, be krašto 

Tapom vieningi visi. 

 

Nors ir negavom 

To, ko maldavom, 

Supratom užtat mes visi, 

 

Kad tikėjimas tavo, 

Ir draugo, ir sargo, 

Įrodo, kad meilę tėvynei mes turim visi. 

Barbora Karalaitė

Kuri gražiausia
Spalva gimtinės? —
Paklausiau mamą
Apsikabinęs.

Gal žirginėliai
Ant aukšto kranto.
Gal beržo kasos,
Kai upėn krenta?

O gal gražiausias
Linų melsvumas
Ar vakarinis
Giružės dūmas?

Gal surikiuotos
Rugelių gubos?
Gal sidabrinės
Žiemužės...

 Danielius Riuka 

​

Kol kas mažas dar esu,

Patriotiškumo vis nesuprantu,

Bet taip yra tik kol kas,

Viskas stos dar į vietas,

 

Nes, klausydamas istorijų senų

Apie laisvę ir vienybę,

Aš kažką viduj jaučiu,

Kažką, ką turi tik tėvynė.

 Domantas Iselionis  

 

Išėjau į Lietuvą

 

Išėjau į Lietuvą -

pamačiau paukštį,

tupintį liepos viršūnėj

ir giedantį giesmę gyvenimui.

 

 

Išėjau į Lietuvą –

 išgirdau moterį,

supančią lopšį

ir giedančią giesmę gyvenimui.

 

Išėjau į Lietuvą –

 sutikau vaikus,

mojuojančius Trispalvėm

ir giedančius giesmę gyvenimui.

 

Išėjau į Lietuvą –

atsidūriau kryžkelėj,

 atsisėdau ant akmens

ir klausiaus giesmės gyvenimui.

 Dovydas Žiauberis 

​

Laisvės kalba

Vasario šešioliktoji džiugesio pilna,

Įvyko tai signatarų dėka.

Pasklido po šalį žinia -

Lietuva po tiek laiko yra atkurta!

 

Po visa to, kas atrodė taip tikra, –

Taikos pažadai, atkūrimo planai –

Buvome vėl pakirsti mes ilgai.

Ne paskutinis kartas tai buvo tikrai.

 

Už laisvę stovėję ir kritę žemai.

Tarp bėgių sustingę vilties pamatai.

Krauju ir skausmu sutepti baltiniai,

Prieš tankus stovėję bebaimiai veidai.

 

Jaunų žmonių viltys, sutrypti daiktai.

Minioj paskendę beginkliai vaikai,

Širdį geliančios dainos, pilni baimės riksmai –

Tik Tu nesakyk, kad buvo būtina tai.

 

Bet ne veltui mūsų bočiai taip drąsiai kovojo,

Ne veltui narsa jų nieks neabejojo.

Gimtinę jie sergėjo lyg dalį savęs,

Kas gi aš būčiau, Lietuvėle, be Tavęs?

 

Įžiebki liepsnelę kiekvieno širdy,

Parodyk pasauliui, kokia Tu didi!

Tiek skausmo ištvėrus, tiek ginklų atrėmus,

Žėri Tu kaip auksas Europos srity!

 

Nenuvilsiu Tavęs, patikėk manimi,

Šauksiu Tavo vardą, skleisiu Tavo kalbą!

Nepabūk atsišaukti, ištarti ,,girdžiu”,

Praradusi Tave aš Nemunu verkiu.

 

Kuriu Tave tvarią, Žalioji Tu paukšte,

Negailėsiu ir laisvės svaiginančio jausmo.

Esi mano paskatinančioji liepsna,

Nors istorija Tavo išties kruvina.

 

Lietuviais mes gimėm, lietuviais išlikim,

Lai teka mūsų gijom vienybės vaga.

Tiek skausmo ištvėrus ir ginklų atrėmus,

Ką gi Tau reiškia baisiausia liga?

 Eglė Indičianskytė  

 

Lietuviai

 

Kam čia upės ar laukai,

Kas dar garbina senus dievus,

Kam čia sodai ir tėvai,

Mano Lietuva – tai Jūs.

 

Kiek mus savinos, naikino,

Esame vis dar čionai,

Nes lietuviška oda –

Lenkui bus tikri šarvai.

 

Štai iš žemės pažiūrėjus –

Mūsų kampas toks ramus

Bet, deja, pasiekus saulę,

Matos kruvinas lietus.

 

Ne tik kraujas mūsų čia papiltas,

Liejasi ir išmintis.

Ryžtas bei darbštumas tikras

Lietuvą per amžius gins.

 

Aktą, Signatarų parašytą,

Saugome iki dabar.

Orginalą Mažylio dėka

Matome visa tauta.

 

Šitaip įvykiai neužsimirša,

Kol mes esame drauge.

Lai ta laisvė nenumiršta

Vardan mirusių kare.

 

Lietuva, gimtine mano,

Savo kraštą aš atminsiu,

Čia pasėjau daug svajonių,

Čia gimiau, čia ir numirsiu.

 Emilija Malinauskaitė 

Žodis „patriotas“

Tėvynė - skambus, didingas žodis, pažadinantis tam tikrus jausmus kiekvieno širdyje. Tai žodis, kurį tardamas kartais nė nepastebi, kaip pakeiti balso toną, pabrėži tuos, atrodo, trumpus ir paprastus tris skiemenis. Žodis, kurį, taisyklingai rašydamas ir pagarbos skatinamas, savaime išraitai pradėdamas didžiąja raide. Vis dėlto, nors ir taria ar rašo šį žodį ypatingai, ne visi žmonės gali išdidžiai iškėlę galvas teigti, jog yra atsidavę savo šaliai.

Prisipažinsiu, jog visai neseniai, kai tik pradėjau svarstyti apie savo gimtosios šalies reikšmę, nedrįsau vadintis patriote. Šaižiai aidintys juokeliai apie emigraciją, apie  netobulas gyvenimo sąlygas Lietuvoje skambėdavo iš aplinkinių lūpų, o kartais, nors nežymiai ir gėlė širdį, ir iš manųjų. Žodis ,,patriotas” mano akyse nebetilpo į sąvokų žodynėlyje sukurtus rėmus. Galbūt taip nutiko todėl, kad atidžiai klausiausi. Klausiausi televizijos, radijo, mane supančių žmonių. Tautinės vertybės ten skambančiuose pokalbiuose dažnai nėra tapomos šviesiomis spalvomis. ,,Tradicinės vertybės” šiais laikais neretai minimos tik norint skleisti tam tikras politines pažiūras, ,,patriotas” praranda savo tikrąją reikšmę.

Ką reiškia būti patriotu? Užtenka vienos paieškos internete ar greito žvilgtelėjimo į žodyno puslapius ir sužinosime, jog būti patriotu reiškia mylėti Tėvynę, aukotis jos labui. Praeityje lietuviai dėl tragiškai susiklosčiusių aplinkybių turėjo daug galimybių įrodyti savo besąlygišką atsidavimą Tėvynei. Sovietų ar vokiečių okupacijai besipriešinusius kariškius ir paprastus piliečius, į miškus drąsiai pasitraukusius partizanus ar ryžtingai Sausio 13-ąją prie televizijos bokšto laisvę gynusius žmones nė nedvejodami vadiname Tėvynės gynėjais. Tik dėl jų ryžto ir atsidavimo  šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje. Vis dėlto kaip įrodyti, kad esi vertas patrioto vardo šiandien? Ar būtina pralieti dėl gimtosios šalies savo kraują? Svarbu pabrėžti, kad mylėti Tėvynę reiškia mylėti bei gerbti ir joje gyvenančius žmones. Gerbti kaimyną, nors kartais ir nesutariate, gerbti bendradarbį, nors jus ir skiria skirtumų slenkstis, gerbti bet kurį praeivį gatvėje. Svarbu puoselėti ir savo protėvių palikimą, gimtąją kalbą. Kokia palaima kalbėti lietuviškai! Net ir skambindama gitara bei dainuodama populiarius ir iki skausmo žinomus angliškus kūrinius negalėčiau palyginti to jausmo su nepaaiškinama laisve, kuri užlieja, kai dainuodama tariu lietuviškus žodžius.

Kritiškai žvelgiu į žmones, kurie Lietuvos vardą mini tik tada, kai jiems patogu ar kai žūtbūt reikia paaiškinti tam tikras savo pažiūras ar veiksmus, į asmenis, kurie iškilmingai iškėlę Trispalvę gieda Lietuvos himną, bet vėliau demonstruoja savo žiaurumą ir netoleranciją aplinkiniams, net savo šeimos nariams. Galbūt mano kambaryje ir nekabo vėliava, tačiau aš visuomet gerbsiu savo tautą, kalbą, tradicijas ir papročius, nors ir skatinsiu pokyčius bei progresą savo valstybėje. Dažnai susimąstau, ką paliksiu savo gimtinei. Paliksiu save. Net jeigu ir neįvykdysiu reikšmingų pokyčių Lietuvoje, kursiu tolerantišką, sąmoningą, laisvę kiekvienam žmogui garantuojančią šalį. Šalį, kurioje kiekvienas jausis savas. Šalį, kurią išdidžiai vadinsiu savo Tėvyne. Mąstysiu ir stengsiuosi, kol pagaliau išdidžiai galėsiu teigti, jog esu patriotė.

  Gabrielė Každailytė 

Amžini namai

 

Motinėlė Lietuva -

Man kalbėdavo mama

Apie tuos gamtos vaizdus,

Apie amžinus namus.

 

Apie drąsą patriotų,

Kur dėl Jos prieš kulką stotų.

Ir nebuvo jiems kur dėtis,

Man papasakojo tėtis.

 

Prasidėjo tais laikais,

Nelaimingais, neramiais.

Viens devyni aštuoniolika,

Tą lemtingąją šešioliktą.

 

Signatarai žinomi

Šaukė: ,,Esame laisvi!”

Kėlė vėliavą jie drąsiai,

Kėlė patriotų dvasią.

 Gerda Kasčiūnaitė  

Nuo mažų dienų buvau mokinama, jog lietuviškos šventės yra svarbi kultūros dalis. O ypač Sausio 13-oji, Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji, nes šios datos kiekvienais metais primena, kokia buvo laisvės kaina, kokia nelengva Lietuvos istorija. Manau, yra svarbu, kad  jauni piliečiai žinotų,  kas tuomet įvyko, kodėl taip atsitiko, kuo tai svarbu...

      1918 metais vasario 16-ąją buvo atkurta Lietuvos valstybė, nors ir gana neilgam; ši data svarbi mums tuo, kad parodo, jog žmonės stengėsi ir norėjo savo šalį matyti laisvą. Tas laikotarpis buvo nelengvas visiems, tačiau, nepaisydami grasinimų ir gąsdinimų, žmonės neprarado vilties ir padarė viską, kad mūsų  šalis vėl būtų nepriklausoma. Esu tikra, jog ši data nulėmė ateities kartos veiksmus  - visus  vedė mintis, kad kartą mums jau pavyko, todėl pavyks ir dabar. Aš manau, mano pareiga yra  nepamiršti,  ką Lietuva iškentėjo, saugoti laisvę ir skleisti patriotizmą. Norėčiau kurti Lietuvą, kurioje kiekvienas žmogus mylėtų savo tėvynę, nes viskas, kas buvo sukurta, bandyta išsaugoti, nyksta, o tai nėra tik mūsų šalies dalis, tai yra ir mūsų širdyse, todėl jei dar bent vienas žmogus  jaus meilę Lietuvai, ji neišnyks. Tikiuosi, jog žmonės, palikę Lietuvą, ją prisimins ir sugrįš, tuomet padės ją saugoti ir kartu su visa tauta išdidžiai, nebijodami tars Lietuvos vardą.

 Greta Šeduikytė 

 

Laisvės paukštė

 

Tavo žemėj buvo karas,

Mūsų sieloj – netvarka.

Mes, paskendę kraujo jūroj,

Bandėme surast Tave.

 

Mes ieškojom Laisvės paukštės,

Bet suradome ginklus,

Su kuriais ilgai kovojom

Prieš tų nuodėmių nasrus.

 

Mūsų drebančiosios rankos

Siekė saulės spindulių.

Mūsų širdys nukankintos

Meldė rytmečių skaisčių.

 

Bet sulaukėme dienų,

Kai viltis vėl sužydėjo.

Dvidešimt narsių karių

Laimės aktą pažadėjo!

 

Vėl širdelės sudrebėjo,

Akyse viltis žėrėjo.

Pagaliau atskrido paukštė,

Kuri Laisvę dovanojo!

 

 Greta Mazlaveckaitė  

 

 

Kokią Lietuvą kuriu?

 

Kokią Lietuvą kuriu,

Kur takelį aš minu?

Kokią Lietuvą kuriu,

Kur aš dviračiu minu?

 

Su kiekvienu žingsneliu

Kažką naujo pajaučiu,

Ar tai vėjo naujas gūsis,

Ar tai ošiančiosios pušys...

 

Viską aš girdžiu, matau

Ir galvoju vis dažniau,

Kokią ateitį matys

Mano mylima šalis.

 

Nežinia, kokia ji bus.

Bet žinau, kad neprapuls

Ši šalis per amžių amžius,

Kur lietuvių kartos augs.

 

Prisidėsiu gėlyte

Močiutės sodo aname gale,

Tebūnie gėlytė augs

Ir Lietuvos žemelė jaus,

Kad aš ateities jai trokštu

Pačios geriausios iš geriausių.

 Ieva Andriulionytė  

​

Pažiūriu į tave, tėvyne,

Ir jaučiu saugumą.

Jaučiu meilę tavo spalvose

Ir tavo kalbos jaukumą.

Šitas jausmas nuostabus

Iš kartos į kartą degina krūtinę,

Jis ilgai dar nepražus -

Iki Lietuvą vadiname gimtine.

 Justinas Miknevičius 

 

Tėvynė Lietuva

 

Čia Lietuva, šalis gimtoji,

Kur aš gimiau ir augu,

Kur ošia miškas, žydi pievos,

Kur Baltija banguoja.

 

Graži šalis - mano gimtinė -

Dėl laisvės daug kovot turėjo

Ir signatarų dvidešimt

Nepriklausomybės aktą pasirašinėjo.

 

Dabar laisva jau Lietuva,

Mylėkim ją ir gerbkim.

Tegul gyvuoja mūs Tėvynė -

Laisva, narsi ir nepalaužiama!

 Kipras Kandrotas  

​

LIETUVOS DIDYBĖ

 

Lietuva mūs didinga tėvynė,

Praeity tykiai slepias senolių galybė.

Istorijos puslapiai mena skaudžias

Laisvės gynėjų, didvyrių svarbiausias kovas.

 

Mūsų bočiai bebaimiai aukojo gyvybes

Vardan laisvės tėvynės, laimės žmonių begalinės.

Tauta siaubingai nenorėjo išnykti,

Tad lietuviai kovingai malšino uzurpatorių pyktį.

 

Per amžių amžius pralieta daug kraujo,

Saugant mūs žemę, didingą ir taurią.

Ir dabar pagaliau Lietuva vėl laisva,

Didžiuojas istorija ir ja pačia jos tauta.

 Laura Filonenkaitė

 

Tavo ateities vaikai

 

Lietuva, brangi Tėvyne,

Kas gi tavo vardą mini?

Kieno širdy Tu gyveni?

Didžiai garbingą istoriją turi

 

Tavo Vardą džiugiai tardami,

Užgniaužiam kvapą tylomis,

Narsią kovą prisimindami,

Stipriai daužosi širdis…

 

Tavo laisve iškovota,

Tais šviesiais takais,

Džiugiai skrieja išvaduoti

Tavo ateities vaikai…

 Lina Černiūtė 

 

Apie meilę Tėvynei

 

Tėvynė tai vieta, kur gimiau, kur augu ir mokausi. Čia gyvena mano šeima, draugai, artimieji, čia palaidoti mano seneliai ir proseneliai, čia viskas taip pažįstama, artima ir jauku. Niekur kitur negali pajusti tokios ramybės ir laimės, kaip tėvynėje. Patys maloniausi vaizdai man ir, esu tikra, daugeliui – tie, kurie primena gimtąjį kraštą, vaikystę. Tai  medžiai, miškai, upės, ežerai, jūra... Tikriausiai kiekvienas turi tokį objektą, kuris jam labiausiai primena gimtinę.

Mano santykis su tėvyne kitoks nei mano tėvų, senelių, prosenelių. Aš nemačiau sunkių laikų, kuriuos jie turėjo pergyventi. Jeigu manęs paklaustų, ką reiškia mylėti tėvynę, man būtų nelengva atsakyti. Manau, kiekvieno lietuvio širdyje rusena meilės Lietuvai liepsnelė, nors kartais ir visai mažytė, ji vis vien kiekvieno mūsų širdyje. Gal ne visi ją jaučiame, ne visi galime ir mokame ją parodyti. Tačiau tikiu, jeigu Lietuva atsidurtų pavojuje, ši liepsnelė įsipliekstų daug ryškiau, įsiliepsnotų ir lietuviai gintų savo tėvynę kaip jau ne kartą praeityje.

            Dabar man apie nuoširdžią meilę Lietuvai primena tėvų pasakojimai apie Sausio 13-osios įvykius, Baltijos kelią, apie tai, kaip anksčiau švęstos įvairios šventės, primena ir senelio paveikslai, vaizduojantys gimtinės gamtą, eilės, skirtos tėvynei: ,,Lietuva mane užbūrė, užkerėjo… / Prabočių kraujas gieda manyje. / O ačiū Tau, Praamžiau – Sutvėrėjau, / Kad leidai gimt mieliausioj šalyje.” Visa tai mane įkvepia didžiuotis savo tėvyne, ją gražinti ir kurti savo poelgiais, darbais ir kūryba.

            Taigi, nors mano širdyje rusena  mažytė tėvynės meilės liepsnelė, bet kiekvieną dieną, kiekvieną nuostabią akimirką, kuri vėliau taps šiltu gimtinės prisiminimu, ši liepsnelė švies vis ryškiau ir įkvėps kurti dar gražesnę Lietuvą.

 Lina Vaičionytė  

 

LAISVĖS PSALMĖ

Visada tikėk!

Niekada nepasiduok,

Savo žemę Tu mylėk

Ir už nieką jos neatiduok.

 

Džiaukis savo laisve,

Už kurią protėviai kovojo,

Ir atiduok tėvynei meilę,

Nes žmonės už tai pasiaukojo.

 

Žinau, kad tikrai gyvenu,

Kai seku paskui Tavo balsą.

„Tėvyne brangi Tu mano“, -

Net mirties patale kartosiu.

 Marija Žvirgždaitė 

 

Lietuvos, Tėvynės mūsų,

protėvių vaikų vaikai

ilgai kovojo dėl laisvės tautai,

ar jiems pavyko? Tai jau tikrai...

 

Ėjo jie su dalgiais, šakėm,

nebijodami kulkos.

Nes jie tikėjo, kad yra verta

pakovoti dėl tautos.

 

Ėjo jie miškan beginkliai,

rizikuodami šeima.

Bet jie turėjo stiprią viltį,

kad Lietuva dar gali būti laisva.

 

Daug išlieta kraujo dėl Tėvynės,

kad nepriklausoma ji būtų.

Taigi, reikia nepamiršti

kovą menančių laikų.

 Mikas Valaitis 

 

Ką galvoju apie Vasario 16-ąją?

Prieš 104 metus, vasario 16 dieną, 20 signatarų pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Šią dieną kiekvienais metais minime kaip vieną iš svarbiausių tautos švenčių, nes tą dieną išsikovota šalies nepriklausomybė nuo carinės Rusijos. Atrodytų, kad dabar galima toliau ramiai gyventi, užsiimti kasdieniais reikalais, tik man svarbu suprasti, kodėl lietuviai taip siekė Nepriklausomybės, kodėl laiko ją tokia vertinga ir kodėl ją reikia saugoti ir ginti. Gal tai padeda suprasti namų ilgesys ir ilgas sunkus mano tautos kelias į Lietuvos nepriklausomybę?

Jei rūpinčiausi vien savo patogumais, man tiktų gyventi bet kurioje kitoje valstybėje, juk ten būtų patenkinti mano poreikiai. Tai kodėl sakoma: „Visur gerai, bet namuose geriausia“? Manau, dėl to, kad savoje šalyje – sava kalba, papročiai, vieta, žmonės, kurie man savi, nes čia užaugau, esu šios šalies pilietė. Prie daugumos tik mano valstybei būdingų dalykų prisirišau per gyvenimą. Ilgiau pabuvus toliau nuo namų visada gera sugrįžti, manau, grįžtantys emigrantai ir aš pati imame suprasti, kodėl mylime savo šalį, namus, - nes čia viskas seniai pažįstama ir čia esame savi, o ne svetimšaliai.

Lietuva nuo seno yra tolerantiška valstybė, čia draugiškai sugyveno žydai ir rusai, lenkai, baltarusiai, totoriai... Kiekviena šalis yra unikali, o savoji visada bus mano namai, į kuriuos išsiilgusi visada galėsiu grįžti, visada čia jausiuosi sava.

Man svarbu suprasti ir Nepriklausomybės kainą. Galvoju apie žmones, kurie pasiaukojo, nepasidavė miškuose ir tremtyje, kad aš šiandien galėčiau džiaugtis Nepriklausoma Lietuva. Sovietams nepaklusę mano močiutės broliai buvo suimti ir mirė kalėjime Archangelske, o juk galėčiau turėti daugiau pusseserių ir pusbrolių... Jie ir visi kiti, prisidėję prie Lietuvos Nepriklausomybės išsaugojimo, nusipelnė būti amžinai atmenami ir pagerbiami, o apie jų žygdarbius, tragišką gyvenimą turim pasakoti tiems, kuriems to neteko patirti, kad suprastų, jog Nepriklausomybė - didžiulė valstybės vertybė, ji brangi dėl tų žmonių pasiaukojimo.

Galvodama apie tai suprantu, kad jaučiuosi dėkinga už tai, ką turiu, ir neapleisiu savo tėvynės. Ir švęsiu Vasario 16-ąją.

 Milda Gliožerytė 

Vasario 16-oji yra ypatinga diena, kai buvo pasirašytas vienas svarbiausių Lietuvos valstybės dokumentų. Ją prisimename dėl drąsių  ir užsispyrusių  asmenybių pastangų. Siekdami būti tokiais pat patriotiškais, nebijančiais iššūkių žmonėmis, prisidedame prie Lietuvos ateities kūrimo. Kuo daugiau mūsų eis šiuo keliu, tuo didesnes aukštumas Lietuva gali pasiekti. Nežinia, koks likimas būtų ištikęs Lietuvą be J. Basanavičiaus ir kitų devyniolikos Nepriklausomybės aktą pasirašiusių signatarų. Jei jie nebūtų buvę tokie ryžtingi, pasiaukojantys, jei jiems nebūtų rūpėjusi jų šalis, dabar turbūt negyventumėme laisvoje Lietuvoje.

    Taigi sekti šiuo pavyzdžiu yra svarbiausia, siekiant modernios ir stiprios Lietuvos.

 Nojus Miknius  

 

Žengiu aš tvirtą žingsnį

Prie nulinkusios pušies,

Skaisti upė traukia žvilgsnį,

Grožiuosi iš širdies.

 

Tėvynės saulėlydžio saulėj

Garbanos daros auksinės,

Visa tai lyg sapnas,

Miškas paskęsta ramybėj

 

Ir kyla vėjo gūsiai

Bei girdisi miško dejonės,

Supasi laibos pušys -

Scena, tartum iš svajonės -

 

Girdisi paukščių čiulbesys -

Miške ilgesinga melodija skamba,

Tai mano Gimtinės skambesys,

Kvapą gniaužiantis reginys.

 Paulė Arbačiauskaitė

​

Gimtasis kraštas

 

Lietuva, gimtine mano,
Tu brangiausia man šalis.
Aš myliu tave be galo,
Tave išvydęs netekau aš žado.

Tavo upės ir miškai,
Kalvos, pievos, ąžuolai.
Tavo grožis lyg kerai
Apžavi visus tikrai.

Priešai puolė ir niokojo,
Partizanai gynė ir kovojo,
Kad gyventume laisvai,
Ir gyvuotum amžinai.

 Tautvydas Palaima

 

Tėvyne, tu pakerėjai mane savo spalvų įvairove,

Raudoni lapai, partizanų kraujas, pralietas kare,

Žalios girios ir tautinė apranga,

Geltona, skaisti saulutė ir jos spinduliai –

Šios trys spalvos atspindi, ką tu išgyvenai.

 

Būna, eini gatve, aplinkui tamsu,

Bet, tėvyne, tavo takais vaikščiodamas jaučiuosi toks saugus,

Einant miegoti, mėnulis primena apie tave,

O atsikėlęs džiaugiuosi nauja diena Lietuvoje.

 

Tavo ruduo ir paslaptingasis lietus,

Tavo žiema ir baltas sniegas ant delnų,

Tavo pavasaris ir paukščių čiulbesys,

Tavo vasara ir jūros bangų tylus ūžesys...

 

O kaip svajoju vėl išvysti  žibutes,

Spalvotą dangų ir tolstančias žvaigždes,

Kiekvieną dieną džiaugiuosi, kad gimiau čia,

Kur gražiausia gyvenimo aplinka.

 Tomas Karpovičius

       

Kokią Lietuvą kuriu?

Kokią Lietuvą kuriu?

Užduodu sau klausimą šį

Ir niekaip atsakyti negaliu,

Nes dar pati juk nežinau. 

 

O jau greit tokia svarbi data,

Kiekvieno ji lietuvio minima

Ir vis dėlto mes turim prisiminti,

Kas gi tą dieną iš tikro įvyko.

 

Prieš šimtą ketverius metus dvidešimt ryžtingų vyrų,

Pasirašę aktą, jie nusprendė

Mūsų šalies likimą, atskirą

Nuo okupantų ir kitų grobėjų,

 

Kurie mūs šalį niekino ir žlugdė,

Ir bandė nuslopinti didį mūsų protėvių troškimą,

O tas troškimas – Lietuvos nepriklausomybė,

Bet mes – lietuviai – tauta ne iš silpnųjų,

 

Mes pajėgėm kovoti iš paskutiniųjų,

Taip gavom tai, ko noriai, stipriai siekėm...

Ir štai gal čia atsakymas į mano klausimą,

Kuris gulėjo laukdamas, kol jį surasiu.

 

Juk mūsų šaliai aš linkiu tik viena –

Kad ji gyvuotų amžinai,

Ir mano tikslas – Lietuvą sukurti tokią,

Jog būtų ji garbinga ir didi.

  Ugnė Zubrickaitė

 

Mūsų laisvė

Prisiminkime vaikystę,
Kai svajojai apie laisvę...
Apie laisvę nuo tėvų!
Ir visų tų pareigų.
Pakeliaukime pro praeitį,
nežiūrėdami į gilią ateitį –
Mes paklauskime tėvų:
Ar protėviai svajojo apie laisvę nuo tėvų?
Jie svajojo apie laisvę - tyrą, smagią.
Jiems rūpėjo būt laisvoj šaly kartu!
Ir tikėti, kad ta laisvė amžina!
Tada laisvę kūrė jie, dabar aš - Lietuvą kuriu!

 Urtė Cholinaitė

​

​

​

​

​