MBG Šimtadienis 2016

Atgal į XX amžių

Vakarinė dalis...

    Rytinė Šimtadienio dalis, galima sakyti, buvo it smagus apšilimas – lyg  visai dienai gerai nuteikianti mankšta tiek ketvirtokams, tiek ir trečiokams. Po šios aktyviosios dalies nuo pusdienio iki pat 18 val. tvyrojo intriguojantis antrosios dalies laukimas...
   Šventinė valanda artėjo... Mokykloje buvo justi  žiūrovų nekantrumas dėl to, kas jų laukė, ir ypač pasirodymo dalyvių, kurie nepailstamai triūsė, siekdami maksimaliai geriausio rezultato. O kaip nuoširdžiai uoliai jie siekė įgyvendinti savo nepaprastai kūrybingus sumanymus!.. Savo akimis mačiau jau pavargusius veidus paskutinėse repeticijose, tačiau taip pat mačiau ir akivaizdų džiaugsmą bei pasididžiavimą savo pasiekimais! Ir štai vasario 19 dieną, jaukų penktadienio vakarą, į salę sugužėjusiai MBG bendruomenei visu grožiu atsiskleidė gimnazijos trečiokų darbo vaisius.
   Dievaži!  Rodosi, jokiais literatūriniais įmantrumais šio pasakojimo neapipinsi taip, kad visus įspūdžius iki smulkmenų perteiktum tokius, kokie jie buvo patirti iš tikrųjų! Tiesiog yra dalykų, kuriuos reikia išvysti gyvai...
  Visų pirma, manau, jau dėl vien salėje iškabintų nuostabių, akį traukiančių dekoracijų visiems susidarė geras pirmas įspūdis. Čia tvyrojo daug ką žadanti atmosfera. Nesiliovė nerimastingas šurmulys, buvo matyti aplinkui smalsiai besidairančios galvos. Smagu, jog visą susirinkusį kolektyvą sudarė ne tik mokiniai ir mokytojai - renginio pažiūrėti atvyko ir buvę šios gimnazijos nariai, ją baigusieji dabartiniai studentai, taip pat pastebėta net mokinių tėvelių!
   ...Ir štai pagaliau atėjo visų lauktasis metas!
   Netrukus užuolaidos atsitraukia ir scenoje mes išvystame dainuoti pasiruošusį chorą ir pasirengusį uždegti publiką band'ą, pasigirsta pirmieji akordai, užsidega šviesos, čia pat pasklinda dūmai ir netrukus ant scenos užšoka trys žavingos merginos. Nuaidi pirmieji nustebintų žiūrovų plojimai - šokėjos tuojau pat spėjo prikaustyti minios žvilgsnius! Greit  prie jų prisijungia pribėgę vaikinai - ir dabar scenoje energingai juda trys poros. Paskendusios prieblandoje, dūmų apgaubtos šokančiųjų figūros tiesiog pakeri! Ko niekaip nebuvo galima nepastebėti sėdint pirmosiose eilėse, tai išraiškingų atlikėjų veidų, kuriuose kartu atsispindėjo ir susikaupimas ties kiekvienu judesiu, ir savotiškas lengvumas, nuotaikingumas. O jau kaip gražu stebėti taip dailiai besisukančias  poreles! Žiūrovai liko maloniai nustebinti ir patenkinti  -  juk labai svarbu publiką užkabinti nuo pat pradžių, ir šitai padaryti tikrai pavyko.
   O kas gi mūsų laukė toliau?
   Staiga scenoje ir vėl įsivyrauja tamsa. Pasigirsta moteriškas ir vyriškas balsai. Labai trumpas dialogas leidžia žiūrovams numanyti, jog toliau veiksmas vyks palėpėje. Senučiukė Margo kažko išsiunčia savo vyrą į palėpę ir netrukus mes išvystame atšlepsenantį Mikį Tūzą. Šis sutrikęs klaidžioja po apleistą ir dulkėtą patalpą, kosėja, žvalgosi. Tokia scena - sau panosėje murmanti sulinkusi figūra tamsioje scenoje tik su mažu žibintuvėliu rankose - sukuria paslaptingumą ir publika suklususi įdėmiai stebi veiksmą, kuris yra visiškas kontrastas ryškiai pasirodymo pradžiai. Senelis apgraibomis randa jungiklį ir scenoje, kaip galima numanyti, - pagaliau vėl šviesa. Tik blanki... Štai jis įsitaiso sename krėsle, o šalia stovi patefonas. Čia pat tarp įvairiausių netvarkingai išsimėčiusių daiktų krūvos Mikis atranda ir senų plokštelių. Senelis nepaprastai nudžiunga išvydęs vieną su savo daina ir visas tiesiog švytintis nedelsdamas užleidžia plokštelę. Patogiai atsilošia savo krėsle, užsimerkia ir...
   ...nuo šios pasirodymo vietos mes kartu su Mikiu Tūzu vis leidžiamės į jo jaunystės prisiminimų jūrą...
   Atgal į XX amžių!..
   Tokį tolesnį pasirodymo eigos posūkį turbūt nelabai galėtume pavadinti kita siužetine linija, mat visa vaidyba, dainos ir šokiai - tai ne atskiri mini pasirodymai, tiesiog suplakti į vieną renginį ir niekaip nesusiję vienas su kituo. Kūrybingi trečiokai nusprendė paralele supinti senukų porelės dabartį ir praeitį. Taigi, visas scenarijus - tai nusikėlimai į praeities epizodus ir grįžimai į esamąjį laiką. Privalu pasakyti, kad tai labai išmoningas kūrybinis sprendimas. Toks paraleliškumas yra originalus būdas visą renginį padaryti dar įdomesnį ir patrauklesnį, mat vis viena kitą keičiančios scenos  neleidžia įsivyraut monotoniškumui ir pasidaro tiesiog nerealu net akimirką prarasti žiūrovų dėmesį!
   Žiūrovai mato scenos pakraštyje krėsle sėdintį senučiuką, nugrimzdusį į senų laikų euforiją. Šelmis Mikis prisimena vakarėlį bare: renkasi žmonės, jie šnekučiuojasi,  aplink sukinėjasi barmenas su taurių padėklu, vyksta šokiai, publika mėgaujasi solistės atliekama daina. Viskas atrodo labai gyvai! Tik plokštelė ima suktis lėčiau ir lėčiau... Ir muzika pagaliau sustoja. Taip pat ir visas veiksmas, vykęs scenoje, tuojau lyg sustingta. Visi mes grįžtame į dabartinį laiką.
   Tūzas toliau naršo po daiktus ir randa savo karo metų dėžutę... Senukui tai - brangus išlikęs dalykas, saugantis jautrius jo praeities prisiminimus. Atidaręs ją Mikis vėl sutinka savo „seną gerą bičiulį“ - nuostabųjį peilį; tai komiška scena, kurios metu senelis „kalbasi“ su savo „ištikimu pagalbininku“. Taip pat aptinkamas geriausio draugo ženklelis... Tai jau - už širdies griebiantis momentas, kai senasis Tūzas prisimena žuvusį jam brangų žmogų. Senukas mintimis nusikelia į karo laikus...
   ... Ir kaip tik tuo metu scenoje - bare - pasigirsta sprogimai, kyla sąmyšis, visi svečiai išsilaksto. Vakarėlio prisiminimus išstumia karo lauko vaizdai.
   Band'as tuojau užveda publiką greito tempo ir šokčiojančio ritmo muzika. Su trenksmu į sceną įžengia šeši kareiviai, griežtai išsirikiuoja ir rimtais veidais pradeda marširuoti. Jaučiu, kad tuo metu kiekvienas žiūrovas palinko į priekį, kad tik geriau išvystų, kas gi čia bus! O reginys netrukus tai jau tikrai buvo daugiau nei tiesiog vertas dėmesio! Jaunieji kariškiai atliko savotišką įdomų karo šokį, tačiau paskui... Paskui didžiai visų žiūrovų nuostabai scenoje užvirė tikras karo lauko epizodas! Šie kariškiai, pasirodo, yra dvi priešiškos grupės ir sulig pasibaigusiu bendru šokiu pasibaigia ir grėsmingi žvilgčiojimai vieni į kitus - jaunuoliai susigrumia ! Ir koks tai susirėmimas!  Žiūrovams belieka stebėtis. Iš pat pradžių man kilo mintis: „Matau iš veidų, kaip jums, vaikinai, tenka tvardyti savo šypsnius marširuojant ir sulig tam tikrais judesiais vis pažiūrint vieniems į kitus -  tiesiai į akis, rimčiausiu veidu!“ Bet ne tas įspūdingiausia, o tai, kaip nepaprastai gerai jiems pavyko perteikti aršių muštynių sceną: kaip spardydamiesi, kumščiuodamiesi ir visaip kitaip galynėdamiesi jie visa tai atliko labai realistiškai. Suprantama, kad šiam stipriam vaizdeliui sėkmingai įgyvendinti reikėjo ištvermės ir ne mažiau pasitikėjimo vieni kitais, atsakomybės už vieni kitus. Tačiau taip pat įsivaizduoju, kad tokios repeticijos turėjo būti vienos smagiausių! Galiausiai kovą, žinoma, laimi Mikio Tūzo komanda, ir jam pergalingi iškėlus vėliavą publika džiūgauja ir audringai ploja savo vaidmenį šauniai atlikusiems vaikinams!
   Nuo šios pasirodymo vietos, galima pasakyti, tai, kas vyksta esamuoju laiku, lyg savotiškai imituoja tai, ką senukų porelė patyrė savo jauname amžiuje. Neatsargusis Mikis, tyrinėdamas savo brangųjį šveicariškąjį peiliuką, sugebėjo įsipjauti į vis dar aštrius jo ašmenis - kas gi dar, jei ne jo mylima žmonelė Margo, ateis į pagalbą? Iš už užkulisių atkulniuoja senučiukė su priekaištais savo vyreliui už neatsargumą. Čia pat palėpėje radusi savo senąją vaistinėlę Margo tvarsto įsipjautą Mikio pirštą - ir kaip tik prieš tai į scena atlėkusių  seselių trijulė žavėjo publiką atliekama daina. O už jų ant žemės suklupę dejavo keli kareiviai, likę veiksmo vietoje po susigrūmimo.  O tai ir buvo vieta, kur Mikis ir Margo pirmą kartą susitiko... O! Abudu senukai tai puikiai prisimena, ir naujas veiksmas scenoje nenutraukia jųdviejų prisiminimų gijos! Toliau spalvingai parodoma kita poros susitikimo vieta.   Štai čia - toji renginio vieta, kurioje neginčijamai labiausiai padvelkė Šimtadienio temos – XX a. - dvasia! Tuojau salėje pasigirdo gyva XX amžiaus Amerikos ikonos, rokenrolo karaliaus Elvio Preslio muzika! Pagal užvedančią Jailhouse Rock dainos melodiją choras dainuoja kitą savo kūrybos dainą, scenoje atbėgusios poros ėmė beprotiškai energingai šokti populiarųjį XX amžiaus Lindyhopo šokį, kuriam jėgų reikia (patikėkite!) ne mažiau nei pasirodžiusiems kareiviams. Ir tai buvo kažkas TOKIO! Tai bent svaiginantis džiaugsmas tryško iš jaunų šokėjų veidų!
   ...O tuo tarpu panaši situacija įvyksta ir dabartiniu laiku: Margo išeina, palikusi Mikį vieną. Senučiukė matavosi savo senąją medicinos seselės kepurėlę, vaizdavosi prieš savo vyrą. Bet, ech, tas mūsų Mikis! - tik suprunkščia iš savo žmonelės ir visai to neslėpdamas! Taip Margo supyksta ir pratrūksta. Ji pagaliau išsako vyrui tai, kas, kaip galima buvo suprasti, jos viduje susikaupė per daugelį jų gyvenimo metų kartu: šis niekad nepastebėjo savo mylimosios jam rodomų meilės ženklų - pastangų atrodyti gražiai prieš jį. Tėškusi tokį priekaištą, įskaudinta Margo galiausiai tarė: „Jau 100 metų nugyvenai, bet taip ir neišmokai vertinti kitų žmonių  pastangų!"   Iš tiesų, rėžusi tokius žodžius Margo sukėlė šiokių tokių apmąstymų... Kad ir ką scenarijaus autoriai norėjo pasakyti šitokia scena, kadangi vis vien viso šio renginio esmė yra dvyliktokai ir mokykla, mano įžvalga, šį epizodą galima traktuoti ir kaip turintį netiesioginę mintį. Tai gali būti lyg savotiška žinutė baigiantiesiems mokyklą mokiniams nuo gimnazijos trečiokų - išmintingi krikštavaikių žodžiai savo krikšto tėveliams... Taip, apskritai kalbant apie gyvenimą neapsakomai svarbu branginti tai, ką kiti žmonės daro dėl mūsų; o šiuo atveju tai gali būtų ir konkretesnis aspektas.

„Mieli mokiniai, po besibaigiančių ištisų dvylikos metų... vertinkite savo brangiųjų mokytojų pastangas dėl jūsų... Ir prisiminkite visus savo mokytojus nuo pat pradžios iki pat pabaigos... Mokytojas - tai žmogus, kuris pasitiko jus atveriant pirmosios klasės duris ir kuris išlydės jus jau visam laikui užveriant plačias mokyklos duris... Kuris jus ruošė vienam iš svarbiausių jūsų gyvenime įvykiui - visų mylimam egzaminui ( :) )? Kuris apskritai nuo mažų metų jus auklėjo, ugdė, mokė, pažindino su įvairiais dalykais apie pasaulį, kuris pasėjo jumyse, dar mažuose vaikuose, grūdą ir bėgant metams jį augino bei brandino... Nesvarbu, jei dienynuose ne kartą buvo išraitytas dvejetas ar netenkino net ir devintukas, kai taip atkakliai kovota dėl paties aukščiausio įvertinimo... Dvyliktokai, įsivertinkite  ne pažymiais, pažvelkite, kaip smarkiai pasikeitėte nuo pat pirmosios savo mokslo metų dienos mokykloje, ir suprasite, kad tikrai yra už ką būti nuoširdžiai dėkingiems, tikrai yra už ką savo Kelrodes Žvaigždes vertinti!.."

   Ak! Na, emocingų vietų visos šventės metu, sakykime, nuo čia - kuo toliau, tuo bus tik daugiau, todėl jau verta vėl grįžti prie pasakojimo.
   Iš tikrųjų, šią ginčo sceną salėje palydėjo juokas - žinoma, dėl tipiško Mikio lengvabūdiško elgesio, mat Margo žodžius palydėjo pritariamas žiūrovų balsų ūžesys. Viename gale prie scenos sėdi liūdna senutė, priešingame - burbantis senučiukas, kuris, susinervinęs ir greičiausiai pajutęs (bent šiokią tokia) sąžinės graužatį, išsitraukia pypkę ir ima nerimastingai traukti dūmą - o sulig pirmu jo patraukimu (originalu!) visą sceną ir vėl užtvindo dūmų efektas ir netikėtai iš užkulisių išnyra talentingo solisto figūra ir lėtai žengia link susirūpinusio Mikio. Sakyčiau, visą salę užlieja savotiška palaimos atmosfera... Blankios melsvos šviesios, pasigirsta, manau, tikrai visiems gerai žinoma legendinio Džono Lenono dainos Imagine melodija. Solistas, prisėdęs šalia Mikio, uždeda šiam ranką ant peties ir kaip geras bičiulis jį guodžia, ramina savo lyriškais žodžiais sakydamas, kad viskas bus gerai; juk visi mes žmonės!  Ir štai nuskamba dar vieni prasmingi žodžiai, kurie, savaime suprantama, skirti ne tik Tūzui... O  scenos viduryje lyg rūke, plaukiant ramiai melodijai, basų merginų atliekamas labai gražus, plastiškas ir harmoningas šokis.   O paskui... Ne, nusiraminusiai publikai, regis, vargu ar buvo galima numanyti, kad iš karto po tokios scenos jų laukė tokia didžiulė geriausių emocijų dozė!
   Ponios ir ponai,  iš kelio! Į sceną atrieda atidunda pilnas MOKYTOJŲ - HIPIŲ automobilis! Ir tai TOKS reginys, kurio, deja, bet niekaip neišvysi įprastą darbo dieną mokykloje!
   Pasigirsta mašinos burzgimas ir po truputį mokytojų - hipių vairuojama tačkytė visu grožiu išnyra iš užkulisių! Ir kokia gi čia mašinytė!.. Kad įsivaizduotumėte, trumpai nupasakoju, kad tai didelė beveik vidutinio žmogaus ūgio aukščio tvirta kartotinė mašina, tiesiog klasiškai meniškai nudažyta, kad atrodo kaip iš nuostabaus paveikslėlio. Tuojau per visą salę nuvilnija pats skardžiausias ir nuoširdžiausias juokas - tai buvo tikras protrūkis - momentas, kai mokiniai, sėdėdami žiūrovų vietose, scenoje išvysta savo mokytojus, pavirtusius „gėlių vaikais“ - ir visi jie,  pasislėpę už automobilio, laiko jį ir mažyčiais žingsneliais darniai tipendami juda, rankomis modami pro kraštus žiūrovams ir plačiausiai šypsodamiesi! Jie  linksmai ruošiasi surengti pikniką! Jie kraustosi daiktus, nori jaukiai įsikurti ir visi vis kažką daro, tik vienas mokytojas - hipis įsijautęs visiems nurodinėja, ką daryti. Ir tuomet ant jo su priekaištais nelikdamos skolingos užsipuola kelios mokytojos - tai smagu žiūrėti! Netradicinis vaizdas: mokytoja ne mokinį bara, o savo kolegą! Esu tikra, visi mokiniai saldžiai pasimėgavo šia scena ir gardžiai pasijuokė!
Po truputį hipiai įsitaiso, tačiau tuojau netikėtai publika vėl priversta surimtėti, mat pikniko linksmybes pertraukia atsistojęs gerbiamas gimnazijos direktorius.
   Jis ateina prie scenos ir sustoja priešais žiūrovus, pasiruošęs sakyti savo ilgąją kalbą. Ir kokia tai buvo kalba!.. Iš pradžių klausaisi, numanydamas, kad  tai greičiausiai bus susiję tik su mokytojų - hipių scena. Ir nieko daugiau. Bent jau nieko rimtesnio. Gaudai humoro momentus, nusijuoki, bet netrukus supranti, kad šitoje kalboje slypi daug platesnė prasmė.  Protingi žodžiai skatina susimąstyti, kokios gi yra tikrosios gyvenimo vertybės, kad svarbu kuo anksčiau atrasti savąsias, susivokti... Dvyliktokams nenumaldomai artėja išėjimo į platųjį pasaulį valandą, tačiau jie vis dar tebeturi 100 dienų... Viskam permąstyti.
   Stojo susikaupimo rimtis salėje. Visus lyg pažadino scenoje - pievelėje - tuoj kurtinančiai sugriaudėjusi perkūnija. Šviesos efektai scenoje ima blyksėti lyg žaibai, staiga lietaus užklupti hipiai buvo priversti nutraukti pikniką, jie sujudo sukruto, pašoko susikrauti daiktų ir susėdę į automobilį vėl mojuodami publikai išvažiuoja savais keliais.
   O mes štai ir vėl grįžtame prie mūsų jau taip pamėgtos senučiukų porelės! Jų pasakojimas tęsiasi.
   Regis, Mikiui per tą laiką atėjo šioks toks nušvitimas - jis netikėtai randa mylimiausios Margo dainos plokštelę ir ketina įteikdamas ją suminkštinti savo brangiosios žmonos širdį ir tokiu būdu atsiprašyti. Nerangusis Tūzas atsistoja, tačiau beeidamas už kažko klumpa ir pagriūva, o plokštelė jam išsprūsta iš rankų. Ir vėl jam tenka šauktis Margo, jo angelo sargo, pagalbos... Neabejinga senukė vis dėlto nesipučia iš išdidumo, o geranoriškai ateina pakelti savo vyro. Taip ji pati pastebi ant žemės gulinčia plokštelę.  Ech, Mikiui nepavyko įgyvendinti savo romantiško sumanymo! Tačiau mes matome, kad linksmoji porelė be žodžių susitaikė - Margo jau užleidžia plokštelę ir senukai, lydimi nuoširdaus juoko salėje, nesidrovėdami drauge atlieka keletą gerų judesiukų, prisimindami savo jaunatvišką energiją.
   ... O mes pagaliau vėl išgirstame nuotaikingus muzikos akordus ir žiūrovų dėmesį netrukus užkariauja... pašėlusi disco atmosfera! Į sceną vėl žengia jau minėtasis solistas su pačia madingiausia disco stiliaus atributika: liūto karčius primenanti išpūsta afro šukuosena, aptemptas kostiumas su platėjančiais rankogaliais ir kelnėmis, apvalūs akinukai; jį apsupa taip pat tviskančiais apdarais pasidabinusių žavingų merginų pulkas. Šokėjos publiką džiugina žėrinčiu šokiu, dainininkas - be galo užvedančia, nuotaikinga daina apie... laimėjimą!
   O kadangi kalba jau pakrypo apie pinigus - tai ir senukai tuojau po dainos ilgesingai prisiminė tuos laikus, kai turtingi buvo, kai įsigijo savo pirmąjį automobilį.
   ... Ir kaip tik tuo metu scenoje mes išvystame jau antrąjį automobilį! Tai jaunasis Mikis Tūzas  su savo dailia raudona mašinyte, o visą sceną - gatvę - tuojau užplūsta hip hopo šokėjai, kurie savo nevaržomais judesiais ir laisvu stiliumi suteikia žiūrovams galimybę pasimėgaut dar vienu šokiu.

   Po šio pasirodymo staiga scenoje tapo tamsu. Įsivyravo tyla. Kurį laiką niekas nevyko ir žiūrovai nesusigaudė, ar tai jau tokia netikėta pabaiga, ar tik intriguojanti pauzė, verčianti dar kažko kantriai palaukti.
   ... Ir pasirodo, tai buvo viskas... iš trečiokų pusės. Nuo šios vietos  prasidėjo antroji, tik žymiai trumpesnė renginio dalis, pačių ketvirtokų.
   Visų pirma, ant scenos užlipo trys abiturientai, norėdami tarti savo be galo nuoširdų padėkos žodį trečiokams už tokią nuostabią jiems surengtą šventę. Turiu pridurti, kad labai gražus gestas iš jų pusės buvo taip pat nepamiršta padėka ir nepaprastai talentingam ponui Petrui, kuris  savo nuoširdžiu ir kruopščiu darbu labai prisidėjo prie mokyklos puošimo šventei. Skolingi neliko ir patys trečiokai, kurie padėjo Petrui
   Asmeniškai man pati įdomiausia jų kalbos dalis buvo... testamentas. Aiškiai pastebėjau, kaip ketvirtokams ištarus šį žodį, trečiokai salėje sujudo, žinoma, iš karto pamanydami apie kokius nors konkrečius materialius dalykus, prisipažįstu, ir man pačiai iš pradžių į galvą šovė būtent tokia mintis; manau, visi mes, trečiokai, likome didžiai nustebinti ir laukėme, ką gi abiturientai turi pristatyti.
   ... Visų pirmiausia, Mokytojai, kurie yra visada nuoširdžiai pasiruošę suteikti pagalbą savo mokiniams, kurių misija - perduoti savo žinias ir taip vesti jauną žmogų jo gyvenimo tikslų link.
   Visų antra, tai visas bibliotekos lobynas - visos Knygos, be kurių neįsivaizduojamas moksleivio gyvenimas.
   Taip pat tai ir pati graži mūsų Mokykla - vieta, kuri jos mokiniams tampa lyg antraisiais namais. Nepamirštamos ir gerbiamos Valytojos, kurios rūpinasi šios įstaigos švara ir tvarkingumu, kad tik čia būtų malonu mokytis...
 
   Po šių nepaprastai gražių ir jausmingų žodžių vienas iš abiturientų išdidžiai iškelia didelį Mokyklos Raktą  ir iškilmingai įteikia jį dabartinių trečiokų atstovui. Pasigirsta pritariantys plojimai. Ir prieš nulipdami nuo scenos ketvirtokai dar mums palinki gerų emocijų... žiūrint specialiai abitūros sukurtą  filmuką!
   Turiu pasakyti, kad tikrai toli gražu ne visi trečiokai žinojo, kad toks siurprizas nuo ketvirtokų! Todėl užsidengiant scenos užuolaidoms ir pamažu nusileidžiant didžiajam ekranui kilo trumpas visuotinis šurmulys. Tačiau...
   ... STOT! TYLOS! Dabar vyksta MBG teismas! Kūrybingieji ketvirtokai parengė filmuką apie dingusio aukso grynuolio bylą! Ir TAI... buvo GERIAUSIA  dovana! Dievaži, tokios juoko dozės, turbūt, ne per dažniausiai žmogus gauni netgi žiūrėdamas  komediją! Veikėjai - dvyliktokai - nepaprastai išmoningai suvaidino savo mokytojus, o itin pagirtina idėja - tai sumanymas taip originaliai šiek tiek pakeisti savo mokytojų vardus! (Pavyzdžiui, taip mūsų gimnazijos matematikos mokytojas  ponas Antanas Apynis virto Antonio Apynio Pi Pitagor!) Visi iki vieno tiesiog leipo juokais! Kas iš tikrųjų be galo džiugina, tai kad šio šedevro peržiūra - tai nebuvo viena vienintelė proga juo pasimėgauti dalyvavusiems pačiame Šimtadienyje; po šventės filmukas netruko atsirasti socialiniame tinkle facebook, gimnazijos grupėje, kur jį pažiūrėti galėjo ir neatvykę į šventę (be abejo, ir visi tie, kurie jį matė tą penktadienio vakarą salėje, tačiau jiems to buvo negana)!
   Iškart po beveik 15 minučių trukmės filmuko žiūrovams teko kaip nors aprimti, mat būrys dvyliktokų sugužėjo ant scenos laiptų ir nuotaikingai atliko savo paruoštą dainą.
   Tačiau visas renginys pasibaigė visgi kita gaida: finalinę daina apie „naują kartą, laimingą ČIA...“ scenoje užtikrintai atliko trečiokai ir publika paskutinįsyk gavo pasimėgauti galinga bando muzika!
   Na, ir ką... Paskutinieji šimtadienio vakarinės dalies atributai!
   Kaip ir turi būti - visi trečiokai, pasirodymo dalyviai, pamažu sustojo ant laiptų ir visiems buvo  iškilmingai padėkota. Vėlgi nė vieno indėlis į renginį nebuvo nepastebėtas: dainingųjų choristų, solistų, bando grupės narių - gyvos muzikos atlikėjų, charizmatiškų šokėjų, scenaristų, režisierių ir, žinoma, galiausiai nuostabiųjų mūsų širdis užkariavusių senelių - Mikio Tūzo ir Margo! Visų jų plačiausios šypsenos tiesiog negali neužkrėsti! Staiga stovėjusiems ant aukščiausio scenos laiptelio virš galvų pokšteli garsas ir į orą šauna gausus margaspalvių konfeti lietus, o pasirodymo dalyvių priešaky sustoja aštuoni trečiokai, ką tik atėję nešini tortais su degančiais fontanais, - šias saldžias simbolines dovanas jie buvo pasiruošę įteikti savo krikštatėviams (aštuntasis, beje, skirtas mokytojams, kurio atsiimti atėjo gerbiamas mokyklos direktorius).
  Argi visa tai tomis stebuklingomis akimirkomis neatrodė lyg iš pasakos?!. Tai, ko gero, buvo viso renginio kulminacija, pilna emocijų ir svaiginančio laimės jausmo!.. Galimybė visa renginį regėti sėdint pirmojoje eilėje atrodė lyg išskirtinė privilegija - to nė neužtektų tiesiog pavadinti vip vietomis - tai buvo visa garbė! Tomis akimirkomis tiesiog nenorėjai būti niekur kitur ir joks tuo metu kad ir kitame pasaulio krašte vykstantis prabangiausias koncertas, rodos, negalėjo prilygti šiam - 2016-ųjų metų Mykolo Biržiškos gimnazijos ŠIMTADIENIUI!!

***

   Iš salės visi išėjo  apsvaigę nuo euforijos...
   Kitą dieną buvo girdėti atgarsiai iš dvyliktokų, kurie teigė visą naktį niekaip negalėję atsigauti po to, kas patirta!.. Turiu pasakyti, tas ne mažiau paveikė ir pačius trečiokus!
   Renginys sukėlė tiek minčių... Visu svarbiausia - toks rezultatas, kurį išvydome, tai buvo neginčijamas įrodymas, koks nepaprastas yra šiuolaikinis jaunimas! Kokie talentingi žmonės atsiskleidžia, koks darbštumas, kūrybingumas, atkaklumas ir energingumas pasirodo nuoširdžiai siekiant bendro tikslo ir kokią galią  turi susivieniję jauni žmonės!

***

   Galiausiai, tariu žodį Jums, mielieji gimnazistai: kad trykštumėte savo jaunatviška energija, kad entuziazmas lietųsi per kraštus, kad įkvėpimas kurti, stebinti tiek save, tiek aplinkinius, džiuginti kitus ir daryti gera kitiems niekada nedingtų, kad dienos bėgtų turiningai ir prasmingai, o sulaukę gražios senatvės, visai kaip Mikis Tūzas ir Margo, turėtumėte begalę nuostabių prisiminimų, prie kurių prisilietus Jūsų širdyse būtų sužadintos tik pačios šilčiausios emocijos, o prieš akis iškiltų tik pačios gražiausios Jūsų gyvenimo akimirkos!

 

 

Elana  Astramovič, III a klasės gimnazistė