Poezijos popietė

  Apie poeziją rusų poetas F. Tiutčevas yra pasakęs: „Joje yra siela, joje yra laisvė, joje yra meilė ir  joje yra kalba.“ Jam pritartų ir prancūzų poetas Pascal Riou: „Poezijos vaidmuo – atrasti  slaptingą žmogiškojo gyvenimo grožį.“ Ir iš tiesų, ar kas gali taip stipriai suvirpinti žmogaus sielą ir priversti atsiskleisti gražiausius jausmus taip, kaip tai padaro poezija. Ji mus pralinksmina  ir pravirkdo, džiugina ir skaudina, padeda atsikvėpti ir susimąstyti. Poezija taip pat padeda  geriau suprasti savo jausmus ir atskleisti juos kitiems.  

Mūsų gimnazijoje jau ne pirmus metus vyksta rusų poezijos popietė, kurią organizuoja rusų  kalbos mokytoja Ala Tichomirova ir fizikos mokytoja Roza Miliajeva. Deja, dėl siaučiančio viruso  popietė šiais metais negalėjo įvykti mokykloje. Nepaisant susiklosčiusios sudėtingos situacijos, renginys persikėlė į ZOOM platformą ir visi rusų poezijos mylėtojai turėjo progą išgirsti savo  mėgstamiausius eilėraščius. Popietės, įvykusios šiltą ir saulėtą gegužės dieną, pavadinimas buvo  „Gamta, žmogus, meilė“, jis atspindėjo visiems puikiai suprantamas ar artimas temas. Popietės metu mokiniai ne tik turėjo progą deklamuoti bei išgirsti gražiausius rusiškus eilėraščius, bet ir  pasiklausyti draugų atliekamos muzikos. Renginį iškilmingai pradėjo vienas gražiausių A. Vivaldi  kūrinių „Žiema“, o baigė K. Meladze daina „Pūga“, taip pat skambėjusi kino filme „Likimo  ironija“. Renginio metu išgirdome muzikinį S. Rachmaninovo kūrinį, taip pat klausėmės  deklamuojamų geriausių rusų poetų eilėraščių: A. Puškino, F. Tiutčevo, kurio eilėraštis „Pavasario audra“ suvirpino tubūt visų klausytojų širdis, taip A. Feto, S. Jesenino, V.  Majakovskio, I. Bunino, N. Rubcovo, abejingų nepalikusio V. Solouchino kūrinio „Nesislėpkite  nuo lietaus“ ir galiausiai R. Roždestvenskio eilėraščio „Sniegas“, palietusio visus jį išgirdusius.  Tai buvo tikrai turiningai ir naudingai praleista jauki pavasario popietė.

Ugnė Rumskaitė, III d klasės gimnazistė,

2021-05-17

Paskutinis šių mokslo metų MBG keliautojų žygis
 

   Birželio 28 dieną 7 val. 15 min. su būriu jaunų keliautojų ir siela tokiais pat jaunatviškais Dalium Pranculiu, Sabina Pranculiene ir Lina Čelnaite Vilniaus traukinių stotyje laukėme kelionės pradžios. Nešdamiesi kimšte prikimštas kuprines, palapines ir miegmaišius įlipome į traukinį ir po kelių minučių jau lėkėme Žeimenos link. Na, šią stotelę pasiekėme ne iškart, nes netyčia išlipome per anksti – abipus bėgių tesimatė miškas ir nežinia kur vedantis miško kelias automobiliams. Laikas nespaudė, o ir miško mes nebijom, tad sugulėm po medžiais kas pailsėti, kas pasikalbėti ar užkąsti, pasitaikė progų ir labiau susipažinti su kitais ir įsiminti dar nepažįstamų bendražygeivių veidus. Galiausiai sulaukėme žinių iš mokytojo Daliaus, kad turime pavažiuoti dar vieną stotelę, kur mūsų laukė ir ji pats, ir baidarės.
  Prie Žeimenos mus pasitiko mokytojo šypsena, jo autobusiukas, kuriame netrukus gulėjo visa mūsų manta, ir jau ant saulutės besišildančios baidarės. Apsivilkome liemenes, išklausėme mokytojo Daliaus nurodymų ir ėmėmės darbo irklais. Jėgų ir entuziazmo netruko, be to, jų prisikaupėme ilsėdamiesi neplanuotoje tarpinėje stotelėje, tad nustebinome mokytoją išnirę iš už paskutinio iki stovyklavietės upės vingio po trijų valandų vietoj šešių. Nesukliudė ir į Žeimeną nuvirtę medžiai, per kuriuos reikėdavę persikelti baidarę arba išlaviruoti pro plyšį, kur baidarė visgi galėtų prasisprausti. Spėdavome net sulėtėti ištraukę irklus virš vandens ir pasigrožėti krantais, kurie žiūrint nuo upės vidurio priminė džiungles.
  Panašu, kad daugelio irklavimas stipriai nenuvargino, nes stovyklavietėje, ant smėlio skardžio krašto, greitai pridygo palapinių, kurių šeimininkai jau ieškojo sau daugiau veiklos. Žaidėme kortomis, klausėmės muzikos, vaikštinėjom miško takeliais, bandėme išvengti puolančių skruzdėlių, maudėmės priešindamiesi srovei ir kabindamiesi į akmenų pilną dugną, žodžiu, išsimėtėme po visą stovyklavietę. Į vieną krūvą visgi susirinkome prie laužo mokytojui sušukus „Karštas vanduo!“, kitą kartą – „Vakarienė!“, o paskutinį kartą šią dieną susirinkome sutemus, tačiau jau ne visi. Šeši dar vis nepavargę mokiniai ir jau kiek pavargęs, tačiau eiti į žygį niekad neatsisakantis mokytojas Dalius surengė naktinį pasivaikščiojimą po mišką. Apsukę lanką provėžomis, praėjome Meškerinės kaimo pakraščiu ir grįžome ilsėtis.
  Apie aštuntą ryto aš ir mano bendražygė atsibudome vienos pirmųjų ir dieną pradėjome prisijungusios prie jau besimaudančios mokytojos Linos Čelnaitės. Visiems pabudus pusryčiams pavalgėm žymią mokytojo Dalius Pranculio košę, kurioje yra visko ir dar truputis, kad pakaktų energijos irkluoti, susirinkome daiktus ir tęsėme plaukimą toliau, kur neša srovė. Su bendražyge Elze nusprendėme išsiveržti į priekį ir pasivyti pirmą baidarę, tad irklavome ryžtingai. Tačiau ryžto turėjome tik tol, kol pasiekėme sankryžą – kol srovė nešė priekin, negalėjom prisiminti, kur turime pasukti. Taip ir neprisiminėm, tai beliko tikėtis, jog pasirinkome teisingai. Plaukėme, klausėmės muzikos, pakeliui pasilabinome su keliais žvejais, tačiau ilgą laiką nepasivijome nė vienos baidarės. Jau pradėjome juokauti, kad gal ne veltui mąstant, kur turim pasukti, grojo daina pavadinimu „Into the unknown“, kai už vieno iš posūkių pamatėme saviškius. Kol su palengvėjimu juos pasivijome, pasiekėme Pabradę – galinę baidarių stotelę.
  Atsisveikinome su baidarėmis, kurias vaikinai sukrovė į priekabą, o savo daiktus iš autobusiuko pasiėmėme ir kartu su jais užpildėme medžių pavėsius netoli bėgių. Per dvi dienas įveikėme po 13 ir 16 kilometrų Žeimenos upės, liko įveikti atstumą iki Vilniaus. Tačiau tai ne pirmi ir tikrai ne paskutiniai įveikti atstumai su „Kertam kampą“, juk dar daug upių, kuriomis neplaukėme, takelių ir bekelių, kuriomis mūsų kojos nežengė, ir kampų, kurių dar nekirtome.

 

 

Kristiana Fedorovič, IV d klasės gimnazistė,

2021-06-30

2021-06-28
2021-06-29
2021-06-29
2021-06-29
2021-06-29
2021-06-28
1/1
Chalkboard with Different Languages

 

Gimnazistų pasiekimai užsienio kalbų konkursuose

 

   Kalba – tai vartai į pasaulį, kelias į naujas pažintis bei patirtis. Mokydamiesi užsienio kalbų galime geriau suvokti kitą kultūrą, kasdienį tą kalbą vartojančių žmonių gyvenimą, geriau suprasti kitos tautos atsovus. Kalba mus suartina ir vienija. Džiugu, kad mūsų mokytojai nuolat mus skatina tobulinti savo užsienio kalbų žinias ir ragina dalyvauti įvairiuose konkursuose, leidžiančiuose išbandyti savo žinias. Malonu pranešti, kad rusų kalbos mokytojų Alos Tichimirovos ir Galinos Jakimavičienės mokiniams pavyko pasiekti puikų rezultatų rusų kalbos konkursuose. I d klasės mokinė Gabrielė Latyšovič laimėjo trečią vietą šeštų – devintų klasių Vilniaus miesto rusų (užsienio) kalbos olimpiadoje. Ji skaitė poeto N. Gumeliovo  eilėraštį „Merginos pasakojimas“. O I g klasės mokinė Justė Ogorodnikovaitė, skaičiusi poeto S. Jesenino eilėraštį „Juodas Žmogus“, iškovojo garbingą pirmąją vietą tame pačiame konkurse. Iš visos širdies sveikiname laimėtojas!

Vasario 11 dieną vyko dešimtų–vienuoliktų  klasių mokinių rusų (užsienio) kalbos olimpiada. Norint dalyvauti šiame konkurse reikėjo sukaupti daug žinių tiek Rusijos, tiek Lietuvos istorijos, geografijos, meno srityse. Pasiruošimas tikrai nebuvo lengvas, tačiau sunkus mokinių darbas ir vėl atnešė puikių rezultatų – II d klasės mokinys Filip Kunicki laimėjo antrąją vietą, o II e klasės mokinė Jekaterina Porchun iškovojo prestižinę pirmąją vietą. Abu mokiniai kovo mėnesio pabaigoje atsvovaus mūsų gimnazijai respublikinėje rusų (užsienio) kalbos olimpiadoje. Sveikiname su pergale ir nuoširdžiai linkime sėkmės kitame konkurso etape!

 

Ugnė Rumskaitė III d

2021-02-25

Mokslo ir kūrybos konfliktas

 

Esu rašytojas, kuris gali pasigirti dviem romano tipo parašytomis (dabar dar tobulinamomis) knygomis, viena „tobula“ eksperimentine poema bei visa pabaigta pjese, kurią gal jau būtų kas pastatęs, jei ne vi... – ir dar kokiomis keturiolika kitų knygų idėjų (idėjų bet kada gali atsirasti ir naujų), iš kurių jau kokios keturios turi struktūrą ir jau galima pradėti rašyti. Tačiau, deja, vis. Dar. Esu. Mokinys. Tai reiškia, kad didžiąją dabartinio laiko dalį praleidžiu mokydamasis dalykus, kurių daugumos man niekada gyvenime neprireiks. Taigi. Rašytojas ir mokinys. Vis geriau nei kūrėjas ir kunigas. Taigi, kyla klausimas, su kokiais sunkumais susiduriu? Ar lengva kurti ir mokytis vienu metu?

Prieš kalbėdamas apie šią grandiozinę mokslo ir kūrybos koliziją, paminėsiu pačios kūrybos sudėtingumą. Kūryba – jeigu būtų moteris (ar vyras, priklausomai nuo skaitytojo lyties ir/ar orientacijos) – būtų nesąmoninga, nelogiška, bet graži, gudri, žaidžianti tiek su tavimi, tiek su tavo smegenimis! Ne naujiena, kad yra tokių akimirkų, kai į galvą ateina puiki mintis, tobulas sakinys, tačiau kai šį reikia pasakyti ar parašyti, jis arba išgaruoja, arba suprastėja visiškai, yra beveik nebetinkamas. Žaidėja! Ir dar. Tie momentai, kai niekas nesirašo! Kai esi priverstas prievartauti smegenis, kad šios kažką, kas tiktų, skambėtų tikroviškai, išspaustų. Kad skambėtų sakinys, atrodytų, jog turi prasmę. Ieškai to įsijautimo, tos galios, kai mintys ir žodžiai patys save rašo! Bet! Tereikia vieno neatsargaus pašalinio bet ko, ir puff! Kančia! Ir laikas! Kūrybai reikia skirti daug laiko (jei tai eilėraštis, tai, manau, pakanka ir keliolikos minučių, žinoma, jei žodžiai patys save rašo). Ypač, jei kalbame apie stambaus žanro kūrinius, kurie ir yra mano prioritetas. O laikas dažnai tavęs neklauso – nenori, mūza nori, nori, mūza nenori! Vaikų darželis! Lengvai ši gali bet ką iš proto išvaryti! Svarbu yra visa tai pasakyti, ypač tiems, kurie nekuria arba nėra nuolatiniai kūrėjai, kad būtų lengviau pamatyti tuos sunkumus.

Pirmasis, kuris ateina į galvą, yra susijęs su namų darbais (kol kas neminiu pastraipų, užduodamų namų darbams, jos bus vėliau) – tie nereikalingi uždaviniai, kuriuos mes turime spręsti neva sau. Jie užima tiek daug mano tinginystės laiko, kurį daug naudingiau galėčiau skirti „kitiems reikalams“. Arba kūrybai tomis „tinkamomis“ dienomis. Kartais būna ir taip, kad vietoj namų darbų rašau. Mūza yra stipri. Tada reikia galvoti, kada skirti laiko šiems, ne su „aaa… dar reikia padaryti namų darbus“, o su „argh! Dar tuos namų darbus reikia...“ nuotaika. O mintys apie juos irgi yra kliūtis. Jos vilioja tinginystę, o šiai atsiradus tu niekad nieko nenuveiksi. Visgi kūrėjui namų darbai nėra svarbūs, tai, manau, kad dėl šio konflikto labiau nukenčia koks nors kompiuterinis skaičius negu mano kūryba, tačiau kartais namų darbai turi pakankamai įžūlumo sudrumsti brangų kūrybos procesą.

Antrasis konfliktas – tarp matematikos ir kūrybos. Seni blogi laikai, kai kabinete, tarsi kankinimo kambaryje, reikėdavo klausyti to nepakenčiamo ir vaikiško klasės šurmulio, kol pagaliau atėjo ta diena, kai mums visiems davė tylos piliulę kompiuterio ekrano pavidalu. Tais laikais per matematiką vietoj matematikos sprendžiau kūrybos uždavinius, arba, kitais žodžiais tariant, tiesiog rašiau. Dažniausiai slapta, kartais, kai poza tapdavo nepatogi. Manau, tai gana gerai nusako mano nuomonę apie matematiką. Deja, tai reiškė, kad tekdavo paaukoti laiko namie, nes juk kaip mes galime išleisti save į gyvenimą, neišmokę „Inlogsintancos‘o“, kad tą vieną atsitiktinį kartą savo gyvenime rastume tam tikro matematikos uždavinio gyvą variantą ir jį išspręstume su kokia nors „kvaila-mokykline“ nostalgija. Bent jau gera žinia yra ta, kad kai reikėdavo „aukoti laiką“, kūryba nuspręsdavo man netrukdyti ir manęs nekankinti. Konfliktas išspręstas.

Tačiau kankindavo... Pastraipos!!! Štai čia yra visas „mokslo-kūrybos sudėtingumo“ branduolys! Pastraipos yra kūrybos žudikės! Kiekvieną kartą, kai užduoda, dirgina! Žudo! Pamenate, minėjau savo „tobulą“ eksperimentinę poemą? Atsimenu, kai pavasarį uždavė vieną pastraipą parašyti. Užuot rašęs, aš, tarsi protestuodamas, priėjau prie praviro lango, pakvėpavau dar man „nekenksmingu“ pavasario oru, grįžau ir parašiau būtent šią poemą. Jos vienoje dalyje ir aprašiau kankinantį „pastraipos“ jausmą ir net patį šį įvykį. Cituoju: „Nors kameros plunksną turėjai rankoje laikyti, ir patikėk, vis tiek privers,/ Bet laikai užtat sudužusį stiklo gabalą delne, ir ant sutrupintos plytų sienos/ Romaną kraujo parašai! O popierius vis tuščias! Plunksna - neliesta!/ Darai vis, kas patinka, nepriversta, nors nelaisvėj. Kad priversta,/ Sukilai, nedarai, kitą padarai!“ Puikus kūrybos šaltinis! Visas „romanas kraujo“, nors poema, išeina! Pastraipą prieš savo valią parašiau, „vis tiek privers“. Šis atvejis yra vienintelis, kuris „padėjo“ ką nors sukurti, visais kitais atvejais... Jaučiau, kad tiesiog švaistau savo kūrybinę energiją. Tokie rašymai būtent atgraso mane nuo kūrybos, atsiranda asociacija, kad kūryba yra kančia. Žinoma, kūryba ir yra kančia, tačiau tos „kančios“ vaisių skonis yra visai kitoks, kai tai darai savanoriškai ir kai esi tiesiog priverstas tai daryti, nes yra komanda „reikia“! Ši mokslo dalis trukdo kūrybai, nuo jos atgraso. Jei žmogus nėra kūrėjas, tai gal pastraipos nėra toks jau blogis, gal ir apskirtai jos nėra blogis? Man, Varnui, kaip save vadinu, reikalaujančiam ypač didelės kūrybinės laisvės – kančia.

Galima teigti, kad tokia labai laisva, „laisvalaikinė“ kūryba trukdo ir mokslui. Gali išeiti taip ir, esu įsitikinęs, kad taip jau yra kažkada praeityje nutikę, kad mano šios „laisvalaikinės“ kūrybos bruožai atsidūrė ir oficialiuose rašiniuose, per kokias stiliaus klaidas, ir panašiai. Problema tampa rašymas moksliniu stiliumi, kuriuo rašyti mus mokė beveik dešimt metų! Juk būtent jo reikės tam paskutiniajam egzaminui. Nors iš tikrųjų nežinau, ar visa ši „rašymo stilių“ problema išvis yra problema, ar tik mano paranoja, o gal kaip tik – geras dalykas. Bet čia irgi galime įžvelgti grandiozinį konfliktą.

Taigi, ši dalis yra panaši į tą, kurią reikia rašyti rašiniuose pačioje pabaigoje… Ir visa šio teksto struktūra panaši į rašinio… Netikiu! Kad mano, tokio laisvamanio, tekstas… struktūriškai atrodytų kaip koks rašinys?! Kad ir koks bebūtų šokas ir nusivylimas, deja… Kaip galiu pabaigti šią savo temą? Santykiai mokslo ir kūrybos nėra visiškai beviltiški, kaip kad kas galėtų pagalvoti, bet nėra ir tokie rožiniai, kad neįsiliepsnotų konfliktas. Visgi, mokykla trukdo kūrybai. Bet viskas, ką dabar galiu padaryti, tai tik sėdėti ir kentėti, kai ši „tironė“ kartais nusprendžia neleisti man rašyti.

 

Martynas Benediktas Norkevičius-Varnas (MBN-V)

2020-11-15

Mountain Drone

Vizualiųjų menų konkursų laimėjimai

Gimnazijos mokiniai sėkmingai dalyvavo trijuose menų konkursuose ir pelnė apdovanojimus.

Rugsėjo pabaigoje, švenčiat Europos kalbų dieną, LR Seimo lankytojų centre buvo atidaryta Lietuvos mokinių Europos dainų iliustracijų konkurso laimėtojų darbų paroda. Konkurso vertinimo komisijos sprendimu, iš atsiųstų daugiau nei dviejų šimtų piešinių mūsų mokinių piešiniai buvo atrinkti tarp geriausių. Dalyvių kūrybiniai darbai turėjo atitikti vertinimo kriterijus: idėjos originalumą ir aktualumą, meninį piešinio atlikimą, darbo ryškumą ir informatyvumo lygį. I klasės mokinė Ūla Kaulakytė iliustravo Vatikano himną „Giesmė ir Pontifiko maršas“ (,,Inno e Marcia Pontificale“) ir laimėjo I vietą, ketvirtokė Justina Liepa Samuolytė sukūrė piešinį farerų kalba atliekamai dainai „Būk mano“ (,,Verð Mín“)  ir laimėjo III vietą, o mokinės Vaiva Pauliukaitytė, Patricija Strumilaitė ir Ūla Elena Sauliūtė tapo konkurso laureatėmis.

Spalio 22 d. Čekijos Respublikos ambasadoje Vilniuje įvyko tarptautinio vaikų piešinių konkurso ,,Lidice 2020“ laureatų apdovanojimai. Šiais metais tarptautiniame vaikų ir jaunimo kūrybos konkurse dalyvavo 22 216 darbų iš 78 pasaulio šalių temos „Kraštovaizdis. Medžiai. Augalai“ interpretacijomis. Lietuviams šie metai buvo ypač sėkmingi, iš viso gauti 24 apdovanojimai: 5 medaliai, 1 medalis mokyklai ir 18 diplomų. Ambasadoriaus pavaduotojas Tomaš Vostry pasveikino visus laureatus, jų tėvelius bei mokytojus ir įteikė apdovanojimus. Konkurso medalius pelnė mūsų gimnazijos mokiniai Justas Drakšas, Patricija Strumilaitė, Patricija Katinaitė ir Austėja Kabailaitė.

Tarptautinis konkursas Latvijoje vyko nuotoliniu būdu, kadangi daugelyje šalių tuo metu buvo karantinas. Dalyviai siuntė savo darbų fotografijas – tema „Harmonija“ interpretacijos. Konkurso organizatoriai ir vertinimo komisija, baigiantis konkursui, savo pranešime rašė, kad darbų nuotolinis vertinimas buvo neįprastas iššūkis ir labai gaila, jeigu koks kūrinys nebuvo pastebėtas tik todėl, kad  nebuvo „fotogeniškas“.  Kurdami darbus autoriai daugiausiai vaizdavo žmonių ir gamtos tarpusavio santykius, šeimą, savo šalies kultūrinius reiškinius ir tradicijas, dalykus, be kurių neįmanomas visavertis ir subalansuotas gyvenimas. Piešinius vertino profesionalūs menininkai, todėl labai džiaugiamės, kad skirtingose amžiaus grupėse apdovanojimus laimėjo gimnazijos mokinių darbai : Andrius Šukys – III vieta, Ūla Elena Sauliūtė – I vieta, Ugnė Alaburdaitė – II vieta, Meda Marčiulionytė – III vieta, Ugnė Kunigėlytė – laureatė.

Ieškodami idėjų ir raiškos būdų darbams mokiniai lavina savo kūrybiškumą ir vaizduotę, o Kūrybingumo mokyklos įkūrėjas Kristupas Sabolius sako: „Lavindami vaizduotę, leidžiamės į tokį pasaulį, kuriame viskas įmanoma. Tai visų įmanomų galimybių pasaulis. Apie tai kalbėjo didieji mokslininkai. Pavyzdžiui, Albertas Einšteinas reliatyvumo teorijos suformulavimą priskyrė vaizduotės galiai. Garsus vokiečių chemikas Augustas Kekulė atrado benzeno molekulės struktūrą tik dėl to, kad pradėjo regėti vizijas, neatitikusias mokslinių schemų. Vaizduotė mus išlaisvina iš paprasto suvokimo.“

Sveikiname laimėtojus ir linkime naujų idėjų!

Dailės mokytoja ekspertė

Laila Varnas

2020-10-29

Ūla Kaulakytė
Ūla Elena Sauliūtė
Ugnė Kunigėlytė
Ugnė Alaburdaitė
Meda_Marčiulionytė_
Andrius Šukys
Justina_Liepa_Samuolytė_
Apdovanojimai_Čekijos_ambasadoje_
Konkurso laimėtojų darbų paroda Čekijoje
1/1

Pažinkime 2020-2021 mokslo metų kandidates į prezidento postą

 

 

   Atėjo spalis, atėjo ir mokyklų prezidentų rinkimų laikotarpis. Šiais metais galime pasidžiaugti ypatingais rinkimais – dėl nepaprastosios padėties debatai organizuojami ne kartą, o du, kad abu moksleivių srautai turėtų galimybę gyvai ar transliacijos įraše išgirsti kandidačių programą, požiūrį į problemas mokyklos viduje ir mokinių atstovavimą už jos ribų. Varžovių motyvacinius laiškus, apie jų kompetencijas ir pažadus bendruomenei jau galima rasti ,,Facebook” platformoje, tad Gabiją Šeštokaitę iš II f klasės, II e mokines Gretą Ramanauskaitę bei Laurą Kemeklytę ir III f klasėje besimokančią Aistę Dirginčiūtę pasikviečiau ramiai pasikalbėti  apie visiškai kitokius dalykus, atskleidžiančius kiekvienos iš jų unikalią asmenybę.

 

 

Apibūdink savo tobulą dieną.

 

Gabija: Mano tobula diena būtų praleista su draugais. Tikriausiai būtų geras oras ir mes užsiimtume aktyvia veikla.

Greta: Galėčiau miegoti tiek, kiek noriu,  būtinai iki pietų; valgyčiau skanėstus, ilgai žaisčiau lauko tenisą su savo chebra  ir žiūrėčiau serialą.

Aistė: Pradedu rytą nuo kavos arba arbatos puodelio ir labai skanių pusryčių, kuriuos ruošiame su mama, nes pusryčiai su šeima nuteikia visai dienai!

Laura: Atsikeliu apie 10-ą ryto, pavalgau pusryčius, važiuoju į miestą su draugėmis kavos. Šią vasarą turėjau daug tobulų dienų, kai vakarais stebino netikėti koncertai ar renginiai, tad to irgi reikia.

 

 

Koks yra geriausiai tave atspindintis metų laikas ir kodėl?

 

Gabija: Manau, kad tai yra pavasaris, nes miela, bet (juokiasi) ne per daug. Vasaros nepasirinkčiau, nes per karšta, o pavasaris toks geras viduriukas, sakyčiau.

Greta: Šimtu procentų vasara - visi man sako, kad šypsausi kaip saulytė, ir šiaip labai mėgstu vasaros orus, kai šviečia saulė ir galima maudytis.

Aistė: Aš būčiau ruduo todėl, kad esu spalvotas žmogus ir labai mėgstu ramybę, kurią suteikia šis metų laikas.

Laura: Tikriausiai pati rudens pradžia arba pavasario galas, nes oras nėra per karštas ar per šaltas.

 

 

Įvardink vieną savo savybę, kuria labiausiai džiaugiesi, ir vieną, kurią labiausiai norėtum pakeisti.

 

Gabija: Labai džiaugiuosi  pasitikėjimu savimi, tai man suteikia labai daug drąsos, o pakeisti -labiausiai norėčiau būti kantresnė.

Greta: Džiaugiuosi, kad galiu laisvai  bendrauti su bet kokiu žmogumi, o pakeisti norėčiau savo per didelį užsispyrimą, mat kartais jis tikrai pakiša koją.

Aistė: Tai organizuotumas ir gebėjimas atlikti darbus laiku. Labai norėčiau pakeisti nepasitikėjimą savimi, negebu vertinti savęs ir šiuo metu tai yra  mano silpnoji pusė.

Laura: Svarbiausia – pasitikėjimas savimi, nes tai leidžia labai daug ką pasiekti. Su blogesne savybe mokausi tvarkytis, nes per daug dėmesio kreipiu į nereikšmingas smulkmenas, o svarbiausius dalykus atidėlioju.

 

 

Kas yra tavo įkvėpimas, lyderystės pavyzdys?

 

Gabija: Žygimantas Lukša.

Greta: Turbūt skambės nuobodžiai, bet tai yra mano tėtis. Jis man yra pavyzdys nuo pat vaikystės: ir moko, ir palaiko, aš labai džiaugiuosi jį turėdama.

Aistė: Manau, kad man praėjusiais metais labai daug davė buvęs prezidentas Žygimantas Lukša. Kol kas konkretaus autoriteto neturiu, semiuosi įvairios patirties iš visų žmonių, bet Žygimantui tikrai esu dėkinga.

Laura: Mane labiausiai įkvepia žmonės, kurie iš nieko gali ką nors padaryti, - turiu daug draugų, kurie pradeda  fotografuoti ar dainuoti ir, nors atrodo, kad iš to nieko gero neišeis, kažkaip  sugeba prasimušti.

 

 

Įsivaizduok, kad jokie aplinkiniai faktoriai (pinigai, visuomenės normos ar galimas šeimos spaudimas) neegzistuoja, ir pasakyk, kuo labiausiai trokšti būti.

 

Gabija: Aš labiausiai trokštu būti sėkminga verslininke.

Greta: Jei tai susiję su profesija, save įsivaizduoju kaip didžiųjų renginių organizatorę, tai būtų mano svajonių darbas, o daugiau tai net nežinau...

Aistė: Trokštu būti pavyzdžiu kitiems.

Laura: Noriu būti nevaržomu ir nepriklausomu žmogumi, siekiančiu savo tikslų ir svajonių, darančiu būtent tai, kas jam patinka.

 

 

Kokios yra tavo baimės?

 

Gabija: Bijau aukščio,  adatų, šiaip labai bijau tokių įprastų dalykų.

Greta: Kažką nuvilti, išduoti. Vorų nebijau. (juokiasi)

Aistė: Labiausiai bijau vorų, kaip ir kiekvienas žmogus, ir  viskas.

Laura: Didžiausia baimė - aukščio.

 

 

Kas yra tavo mylimiausias MBG mokytojas?

 

Gabija: Biologijos mokytojas Romas Darafėjus.

Greta: Tik atėjusi į MBG iš karto jį išsirinkau, tai yra Pranculis - mokytojas, kuris švyti gėriu, nuoširdumu, visą laiką palaiko, mėgsta pajuokauti. Labai mėgstu tokius žmones.

Aistė: Jeigu būtinai reikia išsirinkti vieną, tai muzikos mokytoja Daiva Merkienė. Turiu labai gerą ryšį su ja ir tikiu, kad ji yra visapusiškai nuostabus žmogus.

Laura: Mėgstamiausią vieną labai sunku išsirinkti, bet chemijos mokytoja Vilija labai draugiška ir gerai išdėsto net ir man nesisekantį dalyką.

 

 

Kokios muzikos klausai?Pasiūlyk!

 

Gabija: Ką tik susikūriau naują ispanišką grojaraštį, bet iš ten geriau nerekomenduosiu... Rekomenduoju Jorja Smith, jos gera daina yra „By Any Means“.

Greta: Šiuo metu mano mėgstamiausia daina yra „Blinding Lights“, nes skleidžia labai gerą energiją, o apskritai viskas priklauso nuo nuotaikos - kartais klausausi ramesnių, meditacinių dainų, o kartais ir popmuzika, rokas  eina į trasą.

Aistė: Mano grojaraštyje galima rasti įvairiausios muzikos - nuo aštuoniasdešimtųjų iki šiomis dienomis kuriamos muzikos, bet šiuo metu patinka Alicia Keys.

Laura: Kasdien stengiuosi atrasti ką nors nauja, bet mano mėgstamiausi žanrai yra rokas, techno, post-punk, taip pat šią vasarą daugiau pradėjau klausyti lietuviškų grupių. Visi, kurie seka mano „Instagram“ paskyrą, žino, kad mano mėgstamiausia grupė yra ba., taip pat Abudu, Solo Ansamblis, diso.kognityvas, nors klausau ir užsienio grupių. Šiandienos daina: ba. - Sugebėt Pasikeist.

 

 

Paskutiniai žodžiai?

 

Gabija: Aš tikiu savo žodžiais, tikiu savo programa ir kviečiu mane palaikyti!

Greta: Džiaugiuosi, kad domitės, linkiu išsirinkti, jūsų manymu, vertingiausią prezidentę!

Aistė: Labai myliu savo bendruomenę  bei pasitikiu ja ir kviečiu aktyviai dalyvauti rinkimuose!

Laura: Tik į priekį.

 

 

   Prezidentą svarbu pažinti ir už jo rinkiminės kampanijos ribų, o tokiais atvejais, kai debatuose nėra ryškių nuomonių skirtumų , asmenybė gali padėti priimti galutinį sprendimą. Dėkoju kandidatėms už interviu ir tikiuosi, kad nuoširdus pokalbis padėjo suvokti, kokie žmonės jos yra ir kokiomis mokinių savivaldos lyderėmis būtų. Nepamirškite balsuoti už savo mėgstamiausią kandidatę spalio 9 ir 13 dienomis ir telaimi geriausia!

 

 

Kandidates kalbino Ugnė Dvilevičiūtė,

 III c klasės gimnazistė,

2020-10-06

121001179_369380861082946_48123798335560
121015874_366585121440539_68428927158392
120998391_779903605886920_12938970810112
121091424_351066729544733_15682123095651

Kalbų įvairovė turtina Europą

 

      Rugsėjo 26-ąją minime Europos kalbų dieną: prisimename joje gyvenančių  tautų, jų kalbų ir kultūrų įvairovę. Ši šventė pirmą kartą Europos šalyse buvo surengta 2001 m. Jos metu Europos valstybėse organizuojami įvairūs renginiai, siekiant išugdyti pagarbą visoms kalboms, norint paskatinti jų mokytis.

     Rugsėjo 24 d., ketvirtadienį, Mykolo Biržiškos gimnazija pražydo gražiausiais Europos kalbų žiedais. Pirmiausia, tik atėję į mokyklą, mokiniai galėjo pasigrožėti stendu, kuriame ant spalvotų delniukų buvo užrašyta, kaip galima pasisveikinti ir atsisveikinti įvairiomis  kalbomis. Šį stendą parengė pirmokai. Taip pat, siekiant atkreipti dėmesį į Europos  kalbų ir kultūrų  unikalumą,  gimnazijoje skambėjo  įvairių  tautų  dainos ir melodijos. Gimnazistų piešiniai įprasmino skirtingų tautų atlikėjų dainas – pradedant švedų, baigiant portugalų kūryba. Nors mokinių dailės darbai kalbų dienos proga – ne naujiena, tačiau jų išliekamoji vertė ir kūrybingumo lygmuo sulig kiekvienais metais tik auga.

     Minėjimą  baigė poezijos popietė gimnazijos aktų salėje: mokiniai deklamavo eiles net šešiomis  kalbomis – lietuvių, anglų, vokiečių, ispanų, prancūzų, rusų.  Skambėjo ne tik Juditos Vaičiūnaitės, Jaqueso Preverto,  Aleksandro Puškino ir dar daugelio kitų  poetų kūryba, bet ir gerai žinomų kompozitorių muzika.  

     Neeilinė diena gimnazijoje dar kartą priminė, kuo graži  yra kalbų įvairovė ir kaip ji turtina Europą.

Saulė Sergedaitė II b,

Eglė Svirnelytė IV f

2020-09-24

2020-09-24
2020-09-24
2020-09-24
2020-09-24
2020-09-24
2020-09-24
2020-09-24
2020-09-24
2020-09-24
2020-09-24